Laužo laiko ir vietos tradicijas
Kaip ir anksčiau, KMF muzikos programos „stuburas” išliko minimalistinės krypties muzika, tik šiemet festivalyje ji dar labiau išvešėjo. Taip pat išsaugota nebe pirmus metus tęsiama tradicija pasirinkti pagrindinį festivalio kompozitorių.
Prieš keletą metų 80-mečio sukakties proga KMF buvo dedikuotas žymiajam estų minimalistui Arvo Pärtui, pernai – 70-metį minėjusiam latviui Pēteriui Vaskui, o šįkart centrine figūra, pagerbiant 70 m. sukaktį, pasirinktas vokietis Peteris Michaelis Hamelis, siejamas su minimalizmo ir „naujojo paprastumo” (angl. new simplicity) muzikos stilistinėmis srovėmis.
Kompozitoriui skirtą KMF atidarymo koncertą, ko gero, visi jo klausytojai atsimins ne vien dėl hipnotizuojančių P.M.Hamelio improvizacijų balsu ir fortepijonu, bet ir dėl magiškos atmosferos: koncertas buvo surengtas atvirame lauke, ant paties Kuršių marių kranto Ventėje.
Kas KMF lankėsi nebe pirmą kartą, žinojo, kad dėl ypatingos auros itin mėgstamas yra ir tradicinis Naujų idėjų kamerinio orkestro (NIKO) rengiamas Naktinis koncertas – pirmiausia dėl jaukios ir kiek mistiškos erdvės (iki šių metų tai buvo Kintų evangelikų liuteronų bažnyčia) bei dėl vėlyvo nakties meto (23 val.), erdvei ir laikui nulemiant paslaptingai romantišką atmosferą.
Šiemet dėl jau įsisenėjusios problemos – nedidelė koncerto erdvė nesutalpindavo visų norinčių į jį patekti – koncertas nuskambėjo Kintų didžiojoje bažnyčioje. Kadangi ankstesniuose Naktiniuose koncertuose pabūti nė karto neteko, šiųmečio (liepos 28 d.) lyginti su buvusiais negaliu, tačiau jame skambėjusi minimalistinė, meditatyvi, su nakties ramuma derėjusi muzika sukūrė malonią nuotaiką.
Pradėta intensyvesne Gedimino Gelgoto kompozicija – fragmentu iš šiuo metu rašomo Koncerto smuikui, programa vėliau nugramzdino į lėtus, ramybe ar melancholija alsuojančius kūrinius: skambėjo P.M. Hamelio „Laiko strėlė“, Samuelio Barberio Adagio, Hildegardos von Bingen Choralas (aranž. G. Gelgotas), Philipo Glasso Koncerto smuikui Nr. 1 II d., o vakarą simbolišku pavadinimu užbaigė G.Gelgoto „Į dangų“.
Labiausiai išskirti norėtųsi S. Barberio Adagio – tiek dėl paties kūrinio savaiminio grožio, šviesą su sielvartu jungiančios emocinės gelmės, tiek dėl visa tai atskleidusio atlikimo.
Mažame miestelyje – pasaulio vėjai
Po keleto dienų nuskambėjo visai kitokios nuotaikos koncertas „Radiohead: perrašyta” - aliuzija į Steve’o Reicho kompoziciją „Radio Rewrite“, inspiruotą dviejų grupės „Radiohead” dainų. Ji buvo neabejotina liepos 30 d. koncerto ašis, į kurią vedė kontekstiniai kūriniai – vien rankų plojimu atliekamas S.Reicho „Clapping Music“, koncerto pradžioje „išniręs” iš atlikėjus pasitinkančių publikos ovacijų, ir minėtą S. Reicho kūrinį įkvėpusių „Radiohead” dainų („Jigsaw Falling into Place“ ir „Everything in It’s Right Place“; aranžuotės autorius G. Gelgotas).
Tai buvo labai kryptingai sudėliota programa – šarminga „Clapping Music“ paprastomis priemonėmis atskleidė S.Reicho kūriniuose naudotą loop (angl. kilpos) techniką, kai tapačios frazės, skambėdamos skirtingu metu, sukuria kintantį muzikos audinį. Buvo puiku išgirsti ir kūrinio „Radio Rewrite“ ištakas - tai džiaugsmas melomano ausims ir vargas atlikėjams: taip patraukliai ir, atrodo, lengvai skamba „užkabinantys” ritmai, ir taip sudėtinga tiksliai juos atlikti, juo labiau – sukoordinuoti.
Todėl tąvakar koncertavę atlikėjai – NIKO nariai Augusta Jusionytė, Julija Ivanovaitė (smuikai), Deividas Dumčius (violončelė), Aurimas Galvelis (bosinė gitara) ir kviestiniai muzikantai Valentinas Gelgotas (fleita), Jonas Morkūnas (klarnetas), Džiugas Daugirda (vibrafonas), Peras Lundbergas bei Paulius Anderssonas (fortepijonai) ir Vitalija Raškevičiūtė-Gelgotė (altas), jiems dirigavęs G. Gelgotas - buvo neabejotinai verti jiems skirtų gausių aplodismentų. Vietomis jautėsi, kad tvirtumo dar trūksta, tačiau visuma skambėjo kokybiškai, „vežančiai” ir, manau, ne vieną klausytoją paskatino susirasti daugiau S. Reicho kūrinių.
Išties neįtikėtina, kad tokios sudėtingos kompozicijos skamba mažo miestelio bažnyčioje. Tokie koncertai yra itin vertinga dovana vietos gyventojams, nelepinamiems kultūros renginiais.
Kaip visada gausią minią sutraukė ir festivalio uždarymo koncertas, kuriame skambėjo simfoninės muzikos programa. Ją atliko jau trečius metus suburiamas tarptautinis KMF simfoninis orkestras (jo nariai šiemet buvo jauni muzikantai iš Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos), vadovaujamas jauno dirigento Martyno Stakionio ir G. Gelgoto, ansamblis NIKO ir solistė Kristine Balanas (smuikas, Latvija-Vokietija).
Koncerto programa turėjo itin džiaugtis G. Gelgoto muzikos mėgėjai – net 4 iš 7 skambėjusių kūrinių buvo jo kompozicijos. Labiausiai vykusiai nuskambėjo NIKO pagriežti „Higher Energy“ ir vientisa kompozicija iš kūrinių „Never Ignore the Cosmic Ocean“ ir „Extracadenza“, ko gero, geriausiai perteikę G. Gelgoto muzikos esmę – ryškų emocionalumą, energiją ir aktyvius ritmus.
KMF orkestro atliktas „Never Ignore the Cosmic Ocean“ – jau tarsi tapo NIKO vizitine kortele. Jo klausymąsi būtų palengvinusi aiškesnė orkestrantų tariamų žodžių artikuliacija, nes dėl sinchroniškumo stokos didesnė dalis teksto buvo nesuprantama. O fragmentas iš šiuo metu rašomo Koncerto smuikui (solistė K. Balanas) apskritai nuskambėjo silpnokai – ir dėl pačios muzikos turiningumo bei dinamikos stokos, ir dėl atlikimo. Neabejoju, kad K. Balanas yra talentinga smuikininkė, bet buvo matyti, kad ji nesijaučia tvirtai, o ir muzikalumo bei artistiškumo jos atlikime stigo.
Nenuostabu, turint omenyje, kad K.Balanas kūrinį buvo išmokusi vos prieš keletą dienų, nes susirgusį Davidą Nebelį – smuikininkė sutiko atvykti likus tik parai iki koncerto ir per tokį trumpą laiką sugebėjo parengti ypač sudėtingą Eugène Ysaÿe Sonatą dviems smuikams, kurią pagriežė su A.Jusionyte. Atrodo neįtikėtina, kad per parą įmanoma išmokti tokį didžiulio techninio įdirbio reikalaujantį kūrinį.
Maloniai skambėjo ir smuikininkės kartu su orkestru atlikta P. Glasso Koncerto smuikui Nr. 1 II dalis – buvo tinkamai perteiktas minimalistinės muzikos paprastumas, išvengiant romantizavimo. Tačiau keistokai koncerto kontekste nuskambėjo K. Balanas pagriežta Johanno Sebastiano Bacho Fuga iš Sonatos smuikui solo Nr. 3, visiškai nederėjusi prie programos visumos (visi kiti kūriniai buvo XX–XXI a. minimalistinės ar postminimalistinės krypties), o ir pats atlikimas nesužavėjo: nesijautė tinkamos ritmo pulsacijos ir atramų, trūko tvirtesnio garso valdymo.
Užtat tikrą palaimą sukėlė antroje koncerto dalyje orkestro atlikta P.M.Hamelio Simfonija Nr. 3 „Metamorfozės“. Būtent ją išskirčiau kaip koncerto perlą, sutviskusį savo daugiasluoksniškumu, įtraukusiu į nuolat virpančią, banguojančią garsų jūrą, panardinusį į minimalizmo meditaciją.
Šventė suburia į vieną šeimą
Lygindama šiemetį festivalį su ankstesniais, matyčiau keletą ryškesnių posūkių ir pokyčių. Pirmiausia, dar akivaizdesnė tapo nei stilistinė renginio kryptis (minimalizmas, pos-minimalizmas). Tai yra sveikintina, tačiau pabuvusi tik trijuose koncertuose, pastebėjau tam tikrą kūrinių kartojimąsi (pvz., porą kartų skambėjo tos pačios dalys iš P.Glasso ir G. Gelgoto koncertų smuikui): juk egzistuoja tiek puikios muzikos, kad viename nedidelės apimties festivalyje (šiemet vyko 7 koncertai) keistoka girdėti „dublikatus”.
Krito į akis ir paties G.Gelgoto muzikos gausa. Suprantama, festivalį rengia jis, o Kintai yra NIKO ansamblio kūrybinės rezidencijos vieta. Tačiau vertėtų siekti didesnės įvairovės. Šiemet mažiau buvo ir kviestinių atlikėjų. Nors atvyko P.M.Hamelis, smuikininkė K. Balanas, buvo suburta grupė koncertui „Radiohead: perrašyta”, KMF orkestras, programoje dominavo NIKO artistai.
Ar nekyla rizika festivaliui tapti ne Kintų, o NIKO? Jie – puikūs, profesionalūs, artistiški atlikėjai, tačiau galvojant apie tęstinumą ir plėtrą, gal KMF vertėtų praplėsti kultūrinius ir profesinius ryšius kviečiant vis kitus perspektyvius ar jau žymius atlikėjus? Juk vien vietinių talentų turime nemažai, jau nekalbant apie tarpkultūrinį dialogą, kultūrinio turizmo galimybes pamaryje.
Teigiamas KMF posūkis - šiemet pirmą kartą festivalyje surengta užsienio menininkų rezidencija: jauni kompozitoriai gamtos apsuptyje įgyvendino savo kūrybines idėjas, konsultuojami kompozitoriaus Vykinto Baltako, dėstančio Briuselio, Mastrichto ir Vilniaus aukštosiose mokyklose. Ateityje rezidencija galėtų būti labiau integruota į KMF, pvz., surengiant vieną koncertą iš rezidencijos dalyvių kūrinių.
Didžiausias šių metų festivalio išskirtinumas buvo jo jauki, šilta atmosfera, kurią sukūrė organizatorių svetingumas ir vietinių lankytojų nuoširdus įsitraukimas į festivalį – savanoriavimas, rėmimas, koncertų lankymas. Šio bendrumo jausmo dėka skambanti muzika įgyja dar didesnę, nei vien estetinę ar emocinę, prasmę.