Evelina Šimelionė su draugais stebėjo Arūno Storpirščio pasirodymą ir jam, garsiam savo tėčiui, prarašė laišką: „Labas, tėti. Mama daug apie tave pasakojo. Man viskas gerai. Evelina.“
Po šio laiško tėvo ir dukters gyvenimai pasikeitė. „Man atnešė laišką. Kaip tik turėjau pertrauką tarp dviejų pasirodymų. Atsidaręs langą rotušėje rūkiau cigaretę. Žinau, kad perskaitęs laišką, kažko įsitvėriau. Susijaudinau. Vėliau pradėjau jos ieškoti“, – prisimena aktorius.
Garsiai pripažinti jaunystės klaidas nėra lengva, sako viešai išpažinčiai pasiryžęs A. Storpirštis. „Kaip aš jos nejausiu, tos kaltės? Aš visada su ja vaikštau. Atsikeliu su kalte. Einu miegoti su kalte“, – pripažįsta jis.
Daugybę įsimintinų vaidmenų teatre, kine ir televizijoje sukūręs legendinis aktorius šiandien tikina, kad ne tik sceniniame gyvenime, bet ir asmeniniame scenarijuje netrūko širdį draskančių eilių.
1987 gruodžio 17-oji – diena, kurią A. Storpirštis prisimins visą gyvenimą. Tada pasaulį išvydo jo nesantuokinė dukra Evelina. Dabar ši istorija skamba kaip dramaturgo plunksnos vertas prisiminimas.
„Buvau nuėjęs pažiūrėti, kaip atrodo ta mergaitė. Galvojau, kad paskui mes kaip nors sukontaktuosime“, – kalba aktorius.
Tačiau vyras neįsivaizdavo, kad šitas susitikimas ligoninėje ir kelių minučių pasimatymas su naujagime – pirmas ir paskutinis. Dukrą jam dovanojusi motina netrukus dingo kaip į vandenį, sako, jų ieškojęs, bet veltui.
„Buvau įsitikinęs, kad jos išvažiavo. Tuo metu ir teatre buvo karšta, ir gyvenime buvo karšta, turėjau didelių problemų“, – pasakoja A. Storpirštis.
Bėgant metams, nauji darbai ir vaidmenys tarsi viesulas įsuko garsų aktorių.
Po dukters laiško sekė ir susitikimas, jį A. Storpirštis prisimena iki smulkiausių detalių. Apie atrastą dukrą teko papasakoti ir žmonai, tačiau daug labiau už ją nustebo iki tol save vienturčiu sūnumi laikęs Simonas Storpirštis.
