J.Malinowskio vadovaujamas Bialystoko lėlių teatras – viena žymiausių Lenkijos vaikų ir jaunimo ugdymo, kultūrinio lavinimo institucijų.
„Turime net tris scenas, esame daug investavę į techninę pastatymų pusę. Statome ne tik įprastus spektaklius mažiesiems, bet ir eksperimentinius, kuriuose imamės temų ir problemų svarbių paaugliams, jaunimui. Įpratinome publiką, kad į Bialystoko lėlių teatrą verta ateiti, praleisti jame valandą, pusantros ir patirti ką nors reikšminga“, – sakė režisierius J.Malinowskis.
Šiais laikais vis daugiau vaikų ir jaunimo dėmesio prikausto įvairūs greitai besikeičiančių vaizdų
ekranai – kompiuterių, planšečių, telefonų. Paklaustas, ar nepatiria sunkumų pritraukti žiūrovų į savo teatrą, ar teatras nepraranda žavesio jaunosios kartos akyse, J.Malinowskis teigė, kad teatras
neturi su niekuo konkuruoti dėl dėmesio.
„Teatras yra specinė vieta, būtina vaikui ugdyti ir lavinti, jis duoda tai, ko joks kompiuteris vaikui duoti negali. Kompiuteris kuria atsiribojimą nuo pasaulio, izoliaciją, tai labai intravertiška veikla, o teatras yra ekspresyvus, reiškia gyvą – čia ir dabar – susitikimą su kitu žmogumi. Tokiu būdu teatras visada laimi prieš kompiuterį.
Svarbu parodyti, kad teatras nėra abejingas jaunų žmonių svarbioms temoms, taip pat ir jų santykiui su technologijomis. Teatras vaikų ir jaunimo gyvenime turi ne atstoti, bet papildyti kompiuterius ir telefonus“, – kalbėjo Bialystoko teatro vadovas J.Malinowskis.
Vilniaus kameriniame teatre J.Malinowskis su scenografe, kostiumų dailininke Giedre Brazyte ir kompozitoriumi Antanu Jasenka pradėjo statyti M.Gusniowskos pjesę „Po grybuku“.
M.Gusniowska šiuo metu Lenkijoje yra, ko gero, produktyviausia tekstų vaikams autorė. „Po grybuku“ – tai tekstas visiems smalsiems vaikams, taip pat ir vaikams, kurie praranda vieną
tėvų, pavyzdžiui. kai šeima suyra, kai vaikas ima gyventi neįprastomis sąlygomis.
Pagrindinis pjesės veikėjas - jaunas Lapiukas - nesutinka, kad dėdę, jo gyvenimo mokytoją, turi pasiimti ir išsivesti Mirtis. Jis pradeda ginčytis ir derėtis su Mirtimi.
„Šia pjese teigiama, kad nereikia vengti su vaikais kalbėti apie netektį. Turime lošti atviromis
kortomis. Sąmoningai priimdamas savo mirtingumą žmogus aktyviau gyvena. Vaikai taip pat nori
rimtai žiūrėti į mirtį. Kalbėti su jais apie mirtį nereiškia jų gąsdinti, – sakė J.Malinowskis. - Mūsų
laikų Vakarų kultūroje netekties tema stumiama į pašalius, vengiama apie ją kalbėti vaikams.
Panašiai kaip Kalėdų Senelio tema. Tada nepasiruošusiam vaikui staiga paaiškėja, kad Kalėdų Senelio nėra, kad egzistuoja mirtis. Jis susiduria su klausimu, ar gyvenimas turi kitą, metafizinį
matmenį, ar jis tiesiog baigiasi.
Manau, kad ne tik Lenkijoje, bet ir Lietuvoje yra tokio mąstymo – gal vaikams nereikia kalbėti apie
mirtį. Palaukime dar keletą metų. Tada vaiką ir ištinka trauma, kai, pavyzdžiui, jam esant penkerių miršta senelis. O mes, jo tėvai, neapkalbėjome to iš anksto.
Imamės šios temos VKT, kad mažieji žiūrovai nepatirtų tokių traumų. Pats atsimenu savo šoką, kai mirė senelis. Nes mano tėvai tais laikais nelietė šių temų. iki 1989 m. daug buvo tokių neliečiamų temų. Bet juk reikia kalbėti.“
Nors tai pirmas J.Malinowskio spektaklis Lietuvoje, jis jau seniai dirba kartu su lietuviais
menininkais.
