30 metų festivaliui – daug, juolab – džiazo ir mūsų platumose. Čia groti džiazą kadaise buvo nesaugu. Tačiau Lietuvos muzikantai jį grojo taip, kaip niekas kitas.
Nenuostabu, kad „Vilnius Jazz“, suteikęs jiems trokštamą sceną ir peno, ne tik įsitvirtino, bet ir tapo svarbiu Europos džiazo centru. Praėjusį savaitgalį vykusiame jubiliejiniame festivalyje tai buvo akivaizdu.
Įgarsinta istorija
Nors „Vilnius Jazz“ rengėjai šiemet bandė atsiriboti nuo jubiliejams būdingų retrospektyvų, į šventę suvažiavo daug kultinių Europos džiazo asmenybių, dar niekad nekoncertavusių Vilniuje.
Brito Evano Parkerio trio, „Instant Composers Pool Orchestra“ iš Nyderlandų, prancūzų kontrabosininkas Henri Texier neabejotinai figūruos spaudai rengiamoje pirmojoje „Europos džiazo istorijoje“, kurią festivalyje pristatė italų žurnalistas, JAV, Prancūzijos, Italijos universitetų lektorius, Sienos džiazo studijų centro direktorius Francesco Martinelli. Kapitaliniame veikiale bus ir Lietuvai skirtas skyrius, kurį parašė šiemečio apdovanojimo „Už nuopelnus Lietuvos džiazui" laureatė muzikologė Rūta Skudienė.
Festivalio džiazo patriarchai tarsi įgarsino savo pasirodymais savitu braižu paženklintus istorijos puslapius. Tokio paties kalibro korifėjus iš JAV - elektroakustinės muzikos kūrėjas, trimitininkas, multmedijos artistas Robas Mazurekas - buvo mažiau nuspėjamas, Jis pavertė Rusų dramos teatro sceną tikra garsų laboratorija, kurioje su įkarščiu eksperimentavo klavišiniais ir pučiamaisiais, perkusija ir savo balsu, surengdamas kone tibetietišką performansą.
Tačiau euforiją „Vilnius Jazz“ sukėlė ne šie scenos banginiai.
Gaivalas iš Teksaso
Per 30 metų šis festivalis matė daug amerikietiškų grupių, bet tokį kerintį ir gaivališką siautėjimą kaip Teksaso šešetuko „The Young Mothers“ koncerte sunku prisiminti. Įdomu, kad šią grupę Ostine subūrė norvegas Ingebrigtas Flatenas, skandinavų trio „The Thing“ bosistas, radęs sielos brolių už Atlanto.
Teksasiečiai pritrenkė publiką spontanišku laisvojo džiazo, panko, metalo, hiphopo, elektronikos sprogstamuoju mišiniu. Toks projektas galėjo atsirasti tik Ostine, kuris garsėja avangardinės muzikos ir improvizavimo tradicijomis. Jo nariai – rinktiniai keistuoliai, atėję į džiazą iš įvairiausių kūrybos sričių.
Tuo metu kitas „The Thing“ grandas – švedų saksofonininkas Matsas Gustafssonas – klausytojus pribloškė priešingu – tyliu ir poetišku projektu „Arrival!“, kokio niekas iš šio maištininko nesitikėjo.
Saksofono galiūnas net pasislėpė už „Fire! Orchestra“ smuikininkių nugarų ir apsiribojo negausiomis energingomis replikomis, kai orkestras be jokių išorinių paskatų – vadovo mostų ar uždegančių solo, vien tik įsiklausęs į savo vidines vibracijas, mezgė paslaptingą muzikos voratinklį iš tembrinių spalvų, krebždesių ir užuominų, nardino publiką į mistišką kolektyvinę meditaciją.
„Vilnius Jazz“ auditorija viena pirmųjų išgirdo šį neįprastą projektą, nes jis tik kitąmet pradės keliauti per pasaulio scenas.
Bet ilgiausiai neišblės specialiai festivalio 30-mečiui sumanytas prancūzų gitaristo Marco Ducret trio ir saksofonininko Liudo Mockūno pasirodymas. Tokį pilnakraujį, stiprų turiniu ir forma, intelektualų ir uždegantį džiazą nedažnai išgirstame net šioje scenoje!
Sveikino užsieniečiai
Italas F.Martinelli pavadino „Vilnius Jazz“ unikaliu festivaliu dėl įspūdingos programos ir atmosferos, o jo sumanytoją Antaną Gustį – legendine džiazo figūra. Katovicų festivalio „JazzArt“ kordinatorė Martyna Markowska prisipažino nusižiūrinti lietuvio projektus savo renginiui. „Vilnius Jazz“ nuo scenos pasveikino ir Brėmeno džiazo mugės „Jazzahead!“ meno vadovas Peteris Schulze.
Susiję straipsniai
Lietuvos atstovai paspausti ranką A.Gusčiui pasidrovėjo. Tačiau lietuvių sveikinimai jam pylėsi festivalio užkulisiuose ir Rusų dramos teatro koridoriuose.
Turbūt nenuostabu – „Vilnius Jazz“ niekada nebuvo oficiozinis renginys, neprašė niekieno malonės ir niekam netarnavo. Jis buvo ir liko idealas tiems, kurie brangina laisvą, bekompromisę kūrybą.