Kaip tik dekadanso valdomame Paryžiuje G.Rinkevičius ir D.Ibelhauptaitė atrado 1876 m. sukurtą ir ilgai į sceną kelią sau skynusią operą, be kurios šiandien neįsivaizduojamas brandaus operos teatro repertuaras. Būtent šiam režisierės D.Ibelhauptaitės spektakliui lietuvių tapytojas Andrius Zakarauskas padovanojo savo paveikslą, virtusį visame mieste matomo plakato vaizdiniu.
Operą plačiosioms masėms kadaise atvėrę „bohemiečiai“ šį kartą leidžiasi į meninių eksperimentų ir bendradarbiavimo kelionę. Jos pradžioje – būtent parodoje Berlyne savo gyvenimą pradedantis ir Vilniaus reklaminius stendus išpuošęs tapytojo A.Zakarausko paveikslas, kuriame matyti besibučiuojanti pora ir tolumoje ranką keliantis vyriškas siluetas.
Pasipriešinusi operos „elitiškumui“ VCO šiandien plačiajai publikai prieinamą daro ir menininkų, kritikų, galerijų savininkų bei kuratorių vertinamą tapybą. Paveikslas, tampantis spektaklio veidu, – tai po ilgų tapytojo paieškų įgyvendinta kelių metų D.Ibelhauptaitės svajonė. Kartu tai – svarbus žingsnis ir lietuviškoje spektaklių afišų dizaino istorijoje. Joje buvo, galėjusių virsti savarankiškais paveikslais, ar atvirkščiai, tačiau tai – seniai pamiršti laikai.
Šiandien čia vyrauja fotografija ir konceptualūs teksto sprendimai. Visgi ypatingos progos sukuria pretekstą ypatingam bendradarbiavimui.
„Man įdomu, kai paveikslas ar vaizdas slepia savy daugybę nuorodų, kelia klaustukų: kodėl yra taip ar kitaip, koks tai laikas? Ar tai praeitis, ar ateitis, ar belaikė erdvė ... kaip Paskutinė vakarienė. Šio paveikslo keliami klaustukai ir asociacijos man be galo svarbūs“, - kalbėjo apie savo kūrinį A. Zakarauskas.
Tapytojas prisipažino pirmą kartą kuriantis teatrui ir net negalėjęs įsivaizduoti, jog čia tapys ne scenografiją, o kurs vaizdinį dar prieš patį spektaklį. Tikriausiai neatsitiktinai dailininkas, komentuodamas tokį, iš pirmo žvilgsnio, romantišką paveikslą, prakalbo apie situacijos laiką.
Visi žinome Samsono ir Dalilos istoriją apie meilę ir išdavystę, bet dažnai pamirštame jos aplinkybes. „Pirmiausia man ši istorija yra politinė - kovos tarp tautų iki nuožmiausios baigties, susinaikinimo istorija, paremta skirtingu tikėjimu, tradicijomis ir požiūriu į pasaulį.
Čia kovojama dėl skirtybių be jokios moralės ir padorumo. Nėra garbingos kovos normų, yra tik vienas tikslas – laimėti ir sunaikinti kitą negarbingoje, pasalūniškoje, net teroristinėje kovoje“, - aiškino režisierė D.Ibelhauptaitė. Jos įsitikinimu, „Samsono ir Dalilos“ istorija yra visiškai šiuolaikiška, - ji pasakoja tūkstantmetę kovų tarp dviejų tautų istoriją.
Pasaulyje nuolat vyksta konfliktai, įžiebti netolerancijos kitam tikėjimui, žmogui, pamirštant, jog viskas nėra tik juoda ir balta. Religinių įsitikinimų kova kursto ir „Samsono ir Dalilos“ aistras, o jos metodai – tokie pat kaip šiandien: manipuliacija žmonėmis, jų protu, žiniomis ir tikėjimu, verčiant juos karo įrankiais. Būtent taip filistiniečių žynys pasinaudoja Dalila, jos protu ir erotinėmis galiomis, kad pavergtų galingąjį Samsoną ir atrastų jo silpnybę.
Samsono paveikslas spektaklyje įkūnija labai svarbią tautos herojaus liniją. Kas tas žmogus, apdovanotas ypatingomis galiomis?
„Mes dažnai sudieviname savo lyderius. Nors operoje Samsonas nėra toks „superherojus“ kaip Biblijoje, visgi jis yra geriausias, įtakingiausias, drąsiausias ir gaivališkiausias veikėjas. Tačiau turi vieną silpnybę - negali atsispirti moters vilionėms, jos jausmingumui.
Dėl moters Samsonas išduoda ir sunaikina savo tautą. Banalus ir buitiškas asmeninis troškimas pražudo tūkstančius... Gal pats Samsonas nežūsta, o simboliškai apanka tam, kad per savo kančią galėtų pamatyti tiesą ir praregėjęs įgytų stiprybės sunaikinti tuos, kurie sunaikino jo tautą?“, - svarstė režisierė.
Vis dėlto kadaise kompozitoriaus sukurta mecosopranui - solistei Pauline Viardot - opera sukasi apie Dalilą. Šis vaidmuo iki šiol yra vienas geidžiamiausių mecosopranų repertuare ir žavi ne tik muzika, bet taip pat personažo charakteriu.
Dalilos istorija D.Ibelhauptaitei yra pati įdomiausia. „Ji tikrai nėra auka, nors žyniai ja manipuliuoja, pasitelkę šnipinėjimui prilyginamus metodus. Dalila puikiai supranta, kas vyksta. Ar ji myli Samsoną? Tikrai ne. Jos varomoji galia yra kerštas ir būtent tai ją paverčia šiuolaikine moterimi kovotoja.
Tikrai nenoriu romantizuoti biblinės legendos skraiste apgaubtos istorijos, -noriu apnuoginti emociją ir agresyvią, brutalią jėgą, manipuliuojančią jausmais, bei pažvelgti, kaip ji buvo naudojama visais laikais. Todėl čia nesvarbu konkretus laikmetis, situacija, kaip mūsų „Toskoje“. Svarbiausia „Samsone ir Daliloje“ - nuožmi, agresyvi religinių įsitikinimų kova, kuriai svetimi sentimentai. Čia nėra teisiųjų, kaip nėra ir vieno laimėtojo“, - pasakojo D.Ibelhauptaitė.
Įsimintiną Dalilos partiją atliks vienas stipriausių šiandien lietuvių mecosopranų Justina Gringytė. Solistė dainuoja Londono „Covent Garden“ karališkojoje operoje, Maskvos didžiajame teatre, Škotijos, Velso, Madrido, Lisabonos operos scenose. Dalilą o taip pat įkūnys „Trubadūre“ Azučenos vaidmeniu sužibėjusi viena iš „bohemiečių“ senbuvių Jovita Vaškevičiūtė.
Dagano Žynio partija patikėta Kostui Smoriginui, kaip tik po šios premjeros išvyksiančiam į Londoną dvigubam debiutui Karališkajame „Covent Garden“ teatre. O pagrindinio herojaus vaidmuo atiteks būsimajam 2019-ųjų Niujorko „Metropolitan Opera“ Samsonui – Vaidui Vyšniauskui (Kristian Benedikt).
