Tokį modelį mums pasiūlė antikos teatras: vaidinimas scenos dauboje, iškilmingai apsuptas amfiteatrus sklidinai užpildžiusių žiūrovų, galiausiai turėjo sukelti visuotinį katarsį. Nors iš esmės šis Aristotelio terminas apibūdina tam tikrą koncentruotą transformaciją, įvykstančią estetinio išgyvenimo metu, pažodžiui jis reiškia „apvalymą“. Kad ir kaip ten būtų, katarsyje esama ir šio to psichologiško – po kūną bėgiojantys šiurpuliukai ar susitvenkusios ašaros mums ne kartą tai yra akivaizdžiai įrodę.
Festivalyje – kino, muzikos, teatro – viskas yra šiek tiek kitaip. Visai kaip kokioje olimpiadoje, jame esama šventės šurmuliu apsigaubusio sportinio jaudulio. Tad tasai katarsis, nuspalvintas įvairiausiais dalyvavimo patirties atspalviais, šiurpuliukus po kūną varinėja abipus scenos – ne tik didžiojo reginio metu, bet ir jį supančioje aureolėje: kompozitoriai ir režisieriai spaudos konferencijose pasakoja apie netikėtus įvykius oro uostose, renginių vadybininkai be perstojo mosuoja mobiliaisiais telefonais, atlikėjai trūkinėjančios generalinės repeticijos ritmu marširuoja tarp rūbinės ir koncertų salės, jaunoji publika naršo festivalinės programos aprašus, visur zuja techninis personalas, apdovanojimus už gyvenimo nuopelnus gavę senjorai oriai gurkšnoja kavą bufetuose, plačios garbiųjų svečių paltų klostės kone apglėbia nė per sprindį nuo jų neatitolstančią svetingąją palydą. Ir tik tada nuskamba iškilmingas šventės akordas...
Šia jaudinančia atmosfera, nors ir prislopinta savaip žaviu lietuvišku santūrumu, galėjai pasimėgauti ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncerto Kongresų rūmuose metu. Prieš koncertą įvyko susitikimas su kompozitoriais Yianniu Kyriakidu (Graikija), Algirdu Martinaičiu ir Juste Janulyte. Kompozitoriai noriai pasidalijo savosiomis inspiracijomis: buvo akivaizdu, kad daugiau svarbos pašnekovai teikė ne tiek reprezentaciniam tokio neįmantraus prisistatymo charakteriui, kiek pačiai bendravimo kultūrai. Taip išvengta nereikalingo, kaustančio formalumo, o pats pokalbis padėjo susitelkti artėjančiam koncertui.
Perdėtas santūrumas festivaliuose kartais slegia, tačiau išpūsta pompastika – dar labiau. Surasti aukso viduriuką tokiais atvejais yra tikras „kolektyvinis talentas“. Scenoje išsirikiavęs orkestras jau pats savaime yra iškilmingas, nekasdienis reginys. Tad publikos aplodismentai, pasigirstantys dar prieš nuskambant pirmajam kūriniui, anaiptol nėra joks „avansas“. Tam tikra prasme taip dėkojama ir už patį šventišką koncerto įvykį, į vieną kompaniją subūrusį tokią margą draugiją.
Dirigentas iš Olandijos Jurjenas Hempelas publikos pasitiktas svetingai. Žinoma, ne tik dėl to, kad jau pirmieji žingsniai scenoje šį tą pasako apie asmenybės charizmą. Viena yra žinoti apie išskirtinius šiuolaikinės muzikos interpretuotojo gabumus, o kita – lūkuriuoti jo pirmojo mosto magiškąja burtų lazdele. Niekada nežinai, ar tokia galimybė kada nors gyvenime dar kartą pasitaikys.
Pirmasis koncerte nuskambėjęs kūrinys – Y.Kyriakido „Nerve“ („Nervas“) orkestrui ir vaizdo projekcijai – dedikuotas scenos baimei. Kaip ir ansamblio „Synaesthesis“ koncerte (spalio 22 d. ŠMC) atliktas kompozitoriaus opusas „The Arrest“ („Areštas“), „Nerve“ susidėjo iš dviejų pagrindinių elementų: muzikos ir vaizdo projekcijos su garsu sinchronizuotam tekstui.
Šį kartą detektyvinio trilerio ritmą pakeitė ramesnis pokalbio tonas. Pianisto monologas apie scenos baimę iškilmingoje simfoninio orkestro koncerto pradžios situacijoje panešėjo į kolektyvinį terapijos seansą. Atvirai tariant, tai šiek tiek trikdė žiūrovą: šilto ir šalto matę orkestro atlikėjai, užgrūdinti didžiausių scenų, labiausiai įpareigojančių situacijų, atlikimo požiūriu reikliausių kompozicijų, bei – ko gero – vieno kito kūrybinėje biografijoje pasitaikiusio fiasko, atrodė kaip visada ramūs ir preciziški. Regis, monologe apmąstomas viduje tiksintis kiekvienos išgrojamos natos metronomas nė trupučio neapsunkino atliekamų partijų. Girdėjome akompanimentą pasakojimui, kuris iš tiesų išgyvenamas užkulisiuose ir niekada netampa žiūroviškas.
Antroji nonkonformistiškai nusiteikusio Y.Kyriakido kompozicija „Tinkling“ („Skambėjimas“) fortepijonui ir orkestrui taip pat skirta nerimui. Tai garsaus džiazo kompozitoriaus, pianisto Thelonious Monko kūrinio „Trinkle Tinkle“ parafrazė, besiremianti tikra istorija apie areštą. Bostono oro uoste ištiktas ūmaus psichologinio sąmyšio, Th.Monkas buvo policijos suimtas ir nugabentas į Graftono ligoninę. Čia jį savaitę stebėjo prižiūrėtojai. Išgyvenęs asmeninę dramą, džiazo atlikėjas šią patirtį apibūdino pasitelkęs stilingą amerikietiško atsainumo retoriką: „Nesu beprotis. Jie mane ten buvo uždarę, bet po to paleido.“
Simfoniniame kūrinyje siužeto įtampa įgauna savitą charakterį. Tikriausiai kaip tik jis ir lėmė, kad į sceną teatrališkai įžengęs solistas Domantas Kirilauskas (fortepijonas) „pasislėpė“ už atokiau pastatyto instrumento. Solinė fortepijono partija triukšminguose orkestro ūbavimuose skambėjo tarsi prigesinta – it iš bendro skambesio gelmės ataidinčios melodijos.
Gyvojo klasiko Algirdo Martinaičio „Mitų griovėją“ elektrinei gitarai ir orkestrui didžiojoje scenoje įkūnijo Juozas Milašius – „enfant terrible“ treninginėmis kelnėmis baltais dryžiais, madingais sportbačiais, ant akinių krentančia aštriai kirptų plaukų šukuosena. Susidarė įspūdis, kad partitūra solistui nebereikalinga: kur kas reikšmingiau atrodė ant grindų išdėlioti gitarinių efektų įnagiai. Galvos linktelėjimu davęs ženklą dirigentui, visu kūnu gitaros grifą apsivijęs oro virpesių žudikas davė startą nuožmiai kovai su jį patį tramdančiu orkestru. Šioje kruvinoje koridoje galios svarmenys riedėjo tai į vieną, tai į kitą svarstyklių pusę.
Nepriklausomai nuo iniciatyvos ir „pirmautojo“, buvo aišku viena: harmoningasis orkestro Edenas puolė į pragarišką chaosą, kuriame girdėjosi, perfrazuojant Bibliją, tiktai stygų verksmas ir dantų griežimas (neskaitant švokščiančių dūdų ir kleketuojančių cimbolų). O tai, žinoma, visada yra maištaujančiųjų pergalė. Išdaigininko staigumu kartkartėmis kilstelėjamas kumštis vis užakcentuodavo „taktinę“ gitaristo sėkmę įsiūčio strateguojamame kare. Nepaisant to, visos aplinkybės liudijo reginio teatrališkumą, negailestingai demaskuojantį protagonisto jėgą.
Taigi – katarsis, apvalanti ekspresija dramatiško siužeto rėmuose – susikaupusį didžiosios scenos nerimą išsklaidė it dūmą. Atomazga, visiškai atitikusi kompozitoriaus pasiūlytą mito epigrafą „Šv.Martynas šventą vyną geria ir savo čiurkšlele malūną varo...“, išspaudė ne vieną šypsnį, lydimą palengvėjimo.
Emocijoms nurimus po pertraukos koncerte nuskambėjo J.Janulytės kūrinys „Vandens spalva“. Ir jame svarbus vaidmuo teko solistui. Tačiau skirtingai nei pirmuosiuose koncerto kūriniuose, subtili, niuansuota saksofonininko Arvydo Kazlausko (jis grojo sopraniniu, altiniu ir baritoniniu saksofonu) partija buvo nuolat lydima pritariančio orkestro, tarsi užklojančio kiek ryškesnius melodijos motyvus šilkine šešėliuoto fono skraiste.
Šveicarų okeanografo, inžinieriaus Jacques'o Piccardo citata, kompozitorės pasirinkta kaip kūrinį įkvėpęs leitmotyvas, puikiai apibūdina skambėjusio kūrinio charakterį: „Maniau rasiantis apačioje absoliučią tamsą, tačiau tam tikru momentu, mano didžiai nuostabai, dugnas pasirodė skaidrus ir tyras.“ Saksofono melodijos nardė po šį garsų šviesotamsos vandenyną. Jo bangų ir bangelių atspindžiai šoko tarpusavyje harmoningą šokį.
Kontrastas, sukurtas gretinant šią kompoziciją su pirmosios koncerto dalies ekspresyvumu, ypač išryškino jautrų mikrotonalumą. Dėl orkestro jis įgavo ir erdvinį efektą, fiziškai itin juntamą koncertų salėje. Beje, kūrinio pristatymas „Gaidos“ buklete puikiai iliustruoja, kaip muziką lydintis tekstas padeda suvokti jo daugiasluoksnius lygmenis: kūrinio inspiracijas ir istoriją, jo žanrinį savitumą, temas ir problematiką, kompozicinę sąrangą.
Davido Lango kūrinys „Mountain“ („Kalnas“) simfoniniam orkestrui savaip pratęsė didingumo tematiką. Šiuolaikinėje filosofijoje didingumui apibūdinti kartais vartojamas angliškas terminas „The Sublime“, dažniausiai turintis neigiamų konotacijų. Jis nurodo ką nors monumentalaus, totalaus, neretai ir fatališko. Ideologijos kritikoje dažniausiai stengiamasi aptikti potencialias tokio didingumo užuomazgas, glūdinčias ideologinėse klišėse ir gajuose stereotipuose. Čia galima pacituoti rusų poetą Josifą Brodskį: „Kalnuose judėk lėtai, jeigu reikia – šliaužte. / Didingi iš tolo, beprasmiški iš arti, / Kalnai yra forma paviršiaus, pastatyta stačiom, / ir iš pažiūros horizontalus takas, vedąs apačion, / iš esmės vertikalus“ („Priesakas“, vertė Sigitas Geda).
D.Lango kūrinys „Mountain“ galėjo priminti lėtą karavano kelionę horizonte boluojančio miražo link. Monotoniško ritmo būta ir atkaklaus, ir grėsmingo. Viena vertus, jis kėlė orkestro didingumo keliamą pagarbią baimę ir bylojo apie lėtai, bet užtikrintai tykančią grėsmę. Kita vertus, šiame į šalis nesižvalgančiame, monumentaliame kelionės tikslingume bent jau dėl tam tikro nepertraukiamo tęstinumo ir visa apimančio vieningumo galėjai būti iš tiesų tikras. Tokiais momentais įsitikini, kad tai, kas monumentalu ir universalu, net ir permainingoje mūsų laikų tikrovėje neprarado savo nekintamos vertės.
Apibendrinant reikėtų pasakyti, kad Valstybinio simfoninio orkestro koncertas Kongresų rūmuose, kaip ir dera, buvo iškilmingiausias ligšiolinėje festivalio „Gaida“ programoje. Įdomu, kad jame derėjo problemiški akcentai, skirtingi kompozicijų stiliai, kaip visada, solidi simfoninio koncerto struktūra ir originalus solistų vaidmenų įprasminimas. Regis, koncertas buvo sumanytas pirmiausia kaip savirefleksijos nestokojantis įvykis. Šiaip ar taip, festivalio kontekstas teikia pakankamai akstino būtent taip jį interpretuoti. Ir šia prasme skaitytoją reikėtų patikinti, kad nei intrigos, nei ją lydinčių įžvalgų išties nepritrūko.
***
Toliau „Gaidos“ programoje: spalio 28 d., šeštadienį, 19 val. Nacionalinėje filharmonijoje – legendinio amerikiečių kompozitoriaus Johno Adamso kūrinių koncertas, skirtas šiemet visame pasaulyje švenčiamam šio kūrėjo 70-mečiui. Juozo Domarko diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras atliks pasaulinę šlovę J. Adamsui atnešusius kūrinius „Harmonielehre“ ir „Grand Pianola Music“ bei Fokstrotą orkestrui „The Chairman Dances“ („Pirmininkas šoka“) iš operos „Niksonas Kinijoje“. Vakaro solistai – Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto fortepijoninis duetas.
Spalio 29 d., sekmadienį, 19 val. Šiuolaikinio meno centre – audiovizualinis 3D performansas-spektaklis „Sculpt“. Tai multimedijos šou, jungiantis muziką, vaizdą ir performansą, kuriame perkusininkas Philippe’as Spiesseris groja virtualiais mušaimaisiais ir erdvėje savo kūnu, rankomis bei kojomis brėžia įvairias trajektorijas – tokiais judesiais realiu laiku yra išgaunami garsai ir vaizdai. „Sculpt“ pasaulinė premjera įvyko 2015 m. pabaigoje festivalyje „Aujourd’hui Musiques“ Prancūzijoje.
