Pianistas Andrius Žlabys: „Jaudulys muzikai nėra būtinas“

Vilniuje visuomet laukiamas JAV gyvenantis pianistas Andrius Žlabys, daugeliui pažįstamas kaip išskirtinis menininkas, kuriam būdinga savita garso filosofija ir tiesiog puikios klasikos bei šiuolaikinių kūrinių fortepijonui interpretacijos. Lapkričio 5 d. Vilniuje, „Vaidilos“ teatre, vyksiantis A.Žlabio rečitalis – nekasdienė proga išgirsti šį pianistą grojant solo puikios akustikos erdvėje, kurių Vilniuje nėra tiek daug.

 Lapkričio 5 d. „Vaidilos“ teatre Vilniuje vyksiantis A.Žlabio rečitalis – nekasdienė proga išgirsti šį pianistą grojant solo puikios akustikos erdvėje.
 Lapkričio 5 d. „Vaidilos“ teatre Vilniuje vyksiantis A.Žlabio rečitalis – nekasdienė proga išgirsti šį pianistą grojant solo puikios akustikos erdvėje.
 Lapkričio 5 d. „Vaidilos“ teatre Vilniuje vyksiantis A.Žlabio rečitalis – nekasdienė proga išgirsti šį pianistą grojant solo puikios akustikos erdvėje.
 Lapkričio 5 d. „Vaidilos“ teatre Vilniuje vyksiantis A.Žlabio rečitalis – nekasdienė proga išgirsti šį pianistą grojant solo puikios akustikos erdvėje.
Daugiau nuotraukų (2)

Akvilė Laugalytė

Nov 3, 2017, 4:37 PM, atnaujinta Nov 4, 2017, 1:22 PM

Andrius – labai atviras ir šiltas žmogus, mielai sutikęs pasikalbėti apie muzikos atlikimo subtilybes, kurias dažnai sunku išreikšti žodžiu, rodos, lengviau jas pajausti ar išgirsti. Apie įkvėpimą, kūrybą, mokymąsi iš kitų – dosniai dalydamasis savo patirtimi pasakoja pianistas A.Žlabys.

- Ar svarbu pianistui turėti savo atlikimo etaloną?

– Manyčiau, jog be etalono neįmanoma nei vyresniesiems, nei jauniesiems atlikėjams. Kartais tas etalonas gali būti ir ne vienas, galbūt jaunystėje labiau susikoncentruojama į vieną. Po to savaime atsiranda kiti idealūs atlikimai, iš jų mokaisi.

- Ar šiuo metu turite tą idealą?

–Turiu jų nemažai, tad sunku būtų išskirti. Tai gali būti momentai iš girdėtų koncertų, įrašų ar jų nuotrupų. Ko nors ieškai, klausai ir iš jų mokaisi.

- Ar esate pajutęs, kad, mokydamasis iš ko nors, imate nesąmoningai kopijuoti atlikimo būdą?

– Be abejo. Kopijavimas netgi yra siektinas, nes visų pirma tiksliai nukopijuoti atlikimo neįmanoma. Galima pasiimti viską, kas  geriausia, iš kokio nors nuostabaus įrašo. Taip praturtėja vidinis balsas, išraiškos galimybės. Tačiau manau, kad galutinis rezultatas vis dėlto neturėtų būti kopijavimas.

Menas niekada neatsiranda vakuume. Netgi, sakyčiau, kalbame ne apie patį kopijavimą, bet įkvėpimą, stiprią įtaką. Labai svarbu, jog tai ateina iš išorės, nes pats savyje žmogus gali užgesti. Visuomet reikia ieškoti įkvėpimo toje atmosferoje, kuri supa žmogų.

- Ar koncertuose dažnai atliekate savo kūrybą? Ką jums reiškia gebėjimas kurti?

– Oficialiai kurti pradėjau ne taip jau seniai. Savo kūrybos koncertuose dažnai negroju. Ką man tai reiškia? Labai keista atlikti savo muziką, nes visuomet buvau atlikėjas, nenusiteikęs atlikti kompozitoriaus vaidmens. Kai pats rašai muziką, tuomet sunkiau už ko nors užsikabinti. Kartu tai tampa per daug asmeniška. Savo kūrybą lengviau groti kambaryje nei scenoje.

- Kokiu metu dažniausiai jums ateina įkvėpimas – ryte ar vakare?

– Įvairiai. Turbūt labiau vakare, bet gyvenimas diktuoja taip, kad daugiau laiko turiu ryte.

- Ką jums reiškia mokyti?

– Pedagogika – viena mėgstamiausių mano veiklų. Nuo tada, kai pradėjau dėstyti, pajutau, kad tai naujas mano gyvenimo etapas, kuris mane labai džiugina.

- Ar skambindamas praeities klasikų muziką jaučiatės nusikėlęs į praeitį, ar veikiau tai tampa dabarties muzika?

– Kartais būna, kad jauti kompozitoriaus balsą „čia ir dabar”. Manau, toje muzikoje, kuri išlieka po dviejų ar trijų šimtų metų, slypi amžinumo pojūtis ir išliekamoji vertė. Tampa nebesvarbu, kada ji buvo sukurta. Bet tokį poveikį daro tik geriausia muzika. Kai kurie kūriniai galbūt tampa senamadiški ar nebeaktualūs. Bet tai priklauso ir nuo atlikimo.

- Ar tokiu būdu muzika tobulėja? Juk naujo kūrinio interpretacija ilgainiui keičiasi ir galbūt netgi į geresnę pusę?

– Kas nors visuomet keičiasi. Muzika atranda naujų aspektų, tačiau kažką ir praranda. Po to, vėl atranda. Jaučiu stiprų skirtumą, kaip žmonės grojo prieš dešimt metų ir kaip groja dabar. Ar tai yra tobuliau? Nežinau, man sunku tai įvertinti.

- Ar scenos jaudulys būtina sąlyga atlikėjui, kad jis priartėtų prie muzikos?

– Jokiu būdu tai nėra būtina sąlyga. Manau, tai labai keistas psichologinis virusas, kurį muzikantai paerima iš kartos į kartą. Pavyzdžiui, kai groja vaikai, galime pastebėti, kad jie dažnai visai nejaučia jaudulio, kurį vėliau įgyja.

Nors eiti į sceną atsakingas momentas, jis tikrai nepriartėja prie tokių momentų, kaip gyvybę nulemiantys - pavyzdžiui, kai neurochirurgas atlieka operaciją. Juk jis negali jaudintis. O čia tiesiog jaudulys, kuris labiau susijęs su mintimi: „Ką apie mane pagalvos?”

Išsianalizavęs suvoki, kad tai visai nėra svarbu. Todėl įmanoma jaudulį sumažinti arba iš viso jo išvengti. Iš esmės jaudulys su muzika nieko bendro neturi ir tikrai nėra būtina sąlyga atlikėjui.

Tačiau kartais jaudulys pereina į baimės jausmą ir lemia susikaustymą. Galbūt tam tikromis sąlygomis jaudulys gali paaštrinti emociją, tačiau vis tiek netampa sąlyga, be kurios muzika negali skambėti.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.