Šis vaidinimas sukurtas pagal prieš 20 metų išleistą Nobelio literatūros premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygą „Černobylio malda“. Spektaklio pavadinimas – tai vieno knygos skyriaus antraštė, jo tekstas naudojamas spektaklyje. Aktorės kolega, irgi vienas LRDT trupės lyderių aktorius Vladimiras Dorondovas šįsyk čia debiutuoja kaip režisierius. Spektaklio dailininkė – Ana Berdnikova iš Sankt Peterburgo.
Nuo didžiausios techninės katastrofos žmonijos istorijoje – Černobylio branduolinės jėgainės sprogimo 1986 m. balandžio 26 d. - prabėgo jau per tris dešimtmečius. Išaugo nauja karta, kurios atstovai menkai težino apie tą katastrofą, o dalis jų apskritai nėra apie tai girdėję.
To įvykio faktai išsamiai išdėstyti S.Aleksijevič knygos įžangoje, bet ne jie sudaro A.Metalnikovos monospektaklio esmę.
„Mes nekūrėme vaidinimo apie Černobylį, – sakė aktorė. – Mes siekėme, kad tai būtų vaidinimas apie meilę. Apie meilę katastrofos aplinkybėmis.“
„Idėja inscenizuoti šį Svetlanos Aleksijevič tekstą atsirado senokai, prieš septynetą metų, – pasakojo A.Metalnikova. – Tuomet filmavausi pas Tomą Donelą filme „Atsisveikinimas“, jis ir pasiūlė man padirbėti su šiuo tekstu.
Išsyk kilo noras įgyvendinti tai scenoje, bet iš pradžių nesisekė. Dar nebuvau pasirengusi įveikti šią medžiagą –nei fiziškai, nei emociškai. Tuomet padėjau į šalį, kad dar subręstų, ir ji tūnojo visąlaik kažkur šalimais. To neįmanoma įveikti nesukaupus patirties, nejaučiant, kad turi teisę tai daryti.
Tai mano pirmasis monospektaklis. Derėjo tam ryžtis, nes tai labai nelengva – vienai išlaikyti publikos dėmesį ištisą valandą ties tokia nelengva tema. Ir istorija labai savotiška, aktoriui ją išgyventi irgi nėra paprasta.
Kartais pagalvodavau, o kam man apskritai reikia visų tų kančių. Bet, rodos, jau lyg ir pribrendo laikas žengti šį žingsnį ir išmėginti, bet ne žanrą, o tiesiog tokią padėtį, kai scenoje nėra apskritai nieko ir aktorius neturi už ko pasislėpti. Vien tuščia scena ir viena moteris.
Mes nemontavome teksto, tiesiog paėmėme vieną ištisą monologą iš knygos. Tai bus Liudmilos Gnatenko monologas. Moteris pasakoja savo gyvenimo istoriją. Savo šeimos istoriją. Spektaklyje dalyvausime aš ir Vladimiras Dorondovas kaip režisierius.“
– Koks šio spektaklio režisūrinis sprendimas? - pasiteiravau V.Dorondovo
– Kadangi tai tėra paprasčiausias pasakojimas, beveik skaitymas, pusiau buvimas, tad ir jokio išskirtinio sprendimo tarsi nėra. Rekvizito nebus, bet bus kostiumas, minimali scenografija. Visus pasakojimo epizodus, visas jungtis dera atlikti labai tiksliai, visi jie turi vidinių motyvų. Mizanscenuoti irgi tenka, bet itin kruopščiai, subtiliai visa tai derinti. Veiksmas vyksta mažojoje scenoje arti žiūrovų. Paprasčiausias galvos pasukimas gali reikšti jau kito epizodo pradžią.
Černobylio jėgainės avarijos iliustracijų nenaudosime. Tėra tik vienišos moters žodžiai. Ji pasakoja apie tai, kaip pasimato su savo žuvusiu vyru ir su savo mirusia dukrele. Ten yra taip parašyta, kad jie susitinka. Jo jau seniai nebėra, o jie vis pasimato.
Ji gimdydama prarado dukrelę, kuri būdama įsčiose gavo visą motinai skirtą radiacijos dozę. Ir tame pasakojime jis visąlaik pas ją ateina su ta dukrele. Ji pati nesuvokia, ar tai gerai, ar blogai. Jie visąlaik drauge, ir ji tuo gyva.
– Mūsų tikslas yra sukurti spektaklį apie meilę, – sakė A.Metalnikova. – Retai besutiksi tokių žmonių, kurie sugebėtų mylėti vienas kitą taip beatodairiškai. Dabar nuolat kas nors įvyksta, kas nors nesiklosto šeimose, tuomet vienas žmogus paliekamas ir griebiamasi kito. Ir vėl, ir vėl. O ši istorija pasakoja apie tokią meilę, kokia retai bepasitaiko. Sugebėti šitaip pasiaukoti vardan mylimo žmogaus. Ji savo vyro jau nebeturi, bet ir toliau tebegyvena su juo, ir jau nereikia nieko kito...
Kai sprogo branduolinė jėgainė Černobilyje, man buvo šešeri. Gimiau Sankt Peterburge, mano tėvai dirbo Sosnovo Boro branduolinėje jėgainėje, bet persikraustė gyventi ir dirbti į Ignalinos AE. Augau Visagine. Nemažai mano tėvų draugų nukentėjo Černobilyje, buvo tokių, kurie iš Pripetės miesto persikėlė į Visaginą. Pažinojau vieną moterį, kuri asmeniškai išgyveno tuos įvykius. Mano tėvas mirė 1999 m. dar būdamas jaunas, tik keturiasdešimties, o mama sunkiai serga. Abu jie dirbo branduolinėje jėgainėje.
– Gimiau Vilniuje, tuomet buvau ketverių, irgi kai ką prisimenu apie tai, – pasakojo V.Dorondovas. – Man teko girdėti pasakojant, kad Vilniaus rajone, arčiau Baltarusijos sienos, daugelį žmonių, kurie tomis avarijos dienomis darbavosi laukuose, kai virš jų slinko radioaktyvus debesis, vėliau ištiko arba smegenų vėžys, arba plaučių, arba odos ir t. t.
– Aleksandra, kaip jūs apskritai vertinate tai, kad Ignalinos branduolinė jėgainė buvo uždaryta? Viena vertus, jūsų tėvams tai buvo gyvenimo tragedija, nes žlugo viso jų gyvenimo triūsas. O kita vertus? Suvokiant, kad jūsų spektaklis ne tam skirtas, bet vis dėlto – kaip jūs vertinate atominę energetiką apskritai?
– Manau, kad ši lazda turi du galus. Jėgainę uždarė, bet greta jos įkūrė branduolinių atliekų saugyklą. Tos atliekos ten irs daug tūkstančių metų. Jas veža iš visos Europos. Ir neaišku, kas yra didesnis blogis: ar turėti veikiančią, saugią, nuolat tikrinamą jėgainę, ar dabartinė situacija.
Jėgainė buvo nuolat tikrinama, atvykdavo specialistai ir iš Švedijos, iš kitur... Juk gyvenau tame mieste ir prisimenu, kad per žinias mums vis rodydavo tuos tikrinimus. Jėgainė buvo visiškai saugi, puikios būklės. Taigi nežinia, kuris variantas yra geresnis.
Štai Baltarusijoje, penkiasdešimties kilometrų nuo Vilniaus, baltarusiai stato naują branduolinę jėgainę. O mūsiškė buvo nuo čia už 170 km. Astravo jėgainę stato skubėdami, dar nežinia, kiek ten padaryta klaidų ir kokia grėsmė dėl to gali būti čia mums visiems.
– Visa tai dera daryti labai atsargiai, – sakė Vladimiras. – Manau, kad branduolinės jėgainės ir toliau bus statomos. Štai Prancūzijoje 70 proc. energetikos sektoriaus sudaro branduolinė energija. Bet itin svarbu, kokia bus tam suteikiama reikšmė, koks dėmesys – viskam, kas su tuo susiję, tai labai svarbu. Kad nesunaikintume savo planetos, gamtos, aplinkos, išsaugotume ir žmonių, ir gyvūnų sveikatą. Bet kuri branduolinė jėgainė, kad ir kiek būtų skiriama dėmesio saugumui, vis vien daro įtaka viskam aplinkui, keičia vietovės ekologinę padėtį.
Pokalbio su aktoriais, spektaklio „Vienišas žmogaus balsas“ kūrėjais, pabaigoje belieka atkleisti mažą paslaptį: vaidinimo finale A.Metalnikova atliks vieną rusų liaudies dainą. O juk būtent liaudies dainos sugeba taip puikiai perteikti tautos sielos ir jos išgyventų tragedijų gilumą.
Ypač jeigu ji vainikuoja jaudinantį sceninį pasakojimą apie amžiną meilę, kurį publikai pateikė puikūs mūsų teatro artistai.
Monospektaklio „Vienišas žmogaus balsas“ premjera. Lapkričio 16 d. 18 val. 30 min. Lietuvos rusų dramos teatras, „Erdvė A-Z“, Vilnius.
