Pats Sergejus Malovas teigia, jog lapkričio mėnesį Tbilisyje prasidėsiantis jo koncertinis turnė po Europą – reikalaujantis ypač didelės koncentracijos, tačiau labai įdomus. Tik Vilniuje ir Kaune smuikininkas atliks visas Eugène’o Ysaÿe sonatas smuikui. Tai ypatingo meistriškumo reikalaujanti programa, kurios imasi nekiekvienas smuikininkas. Tačiau polėkio nestokojantis Sergejus Malovas – neveltui lyginamas su žymiuoju smuiko virtuozu Niccolo Paganini. Šis interviu – apie nesustabdomą Sergejaus Malovo maksimalizmą.
– Esate išskirtinis ne tik savo puikia smuikavimo technika, bet ir tuo, kad grojate net keliais styginiais instrumentais: barokiniu smuiku, altu, senovine violončele. Tačiau galbūt vienas jų yra artimesnis nei kitas?
– Visus šiuos instrumentus jungia viena prigimtis – tai smuiko tipo instrumentai. Kiekvienas jų man padeda skirtingai išreikšti ir dalintis muzika, kuri yra neatsiejama mano gyvenimo dalis.
– Tęsiant šią temą, norisi pridurti, kad esate tikrų tikriausias poliglotas. Domitės ne tik skirtingais muzikos instrumentais, muzikos stiliais bet taip pat – kalbomis. Papasakokite, kaip Jums pavyko išmokti net 5 užsienio kalbas?
– Man pasisekė, jog užaugau dvikalbėje aplinkoje. O visa kita atėjo savaime, per komunikaciją su žmonėmis, gyvenimą užsienyje. Tiesiog, kalba – tai instrumentas, padedantis žmonėms vienas kitą geriau suprasti.
– Ar dažnai koncertuojant skirtingose pasaulio šalyse, jaučiate kultūrinius skirtumus, pavyzdžiui, publikos atžvilgiu?
– Iš tiesų, labai jaučiu. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių: muzikinio išsilavinimo, patirties, atliekamo repertuaro ir netgi salės apšvietimo, kuris irgi turi įtakos publikos reakcijai.
– Savo karjeroje turite labai ryškių pasiekimų. Tai laimėjimai prestižiniuose Jaschos Heifetzo, Wolfgango Amadeaus Mozarto, Michaelio Hillo, „Tokyo“ smuiko konkursuose. Tačiau, kuris laimėjimas Jums asmeniškai paliko ryškiausią pėdsaką?
– Ryškiausias pėdsakas mano karjeroje, tai laimėjimas Jaschos Heifetzo smuikininkų konkurse (šypsosi). Tačiau iššūkių man netrūksta ir dabar. Netrukus turėtų pasirodyti vaizdo įrašas, kuriame groju visas aštuonias Mendelssohno „Scherzo“ partijas iš Styginių okteto. Be to, praėjusią savaitę man teko garbė pirmą kartą diriguoti orkestrui ir chorui, kartu atlikome Vivaldi „Gloria“.
– Vilniuje lankotės jau ne pirmąjį kartą. Kokie prisiminimai Jus aplanko, kuomet prisimenate patį pirmąjį kartą būnant čia?
– Ko gero, jau praėjo visas dešimtmetis nuo to laiko, kuomet pirmą kartą apsilankiau šiame mieste. Ryškiai prisimenu nuostabią publiką, orkestrą, Filharmonijos salės atmosferą, J. Heifetzo smuikininkų konkurso įspūdžius. Kiekvieną kartą, kai sugrįžtu į Lietuvą, būna taip pat gera, kaip rodėsi patį pirmąjį kartą.
– Kas Jus inspiravo mokytis muzikos?
– Žinoma, pirmiausia, tai padarė mano tėvai, kurie yra muzikantai. Kiek vėliau mano susižavėjimą sustiprino genialių smuikininkų I. Sterno ir D. Oistracho muzikos įrašai. Be to, esu labai dėkingas ir savo draugams Sankt Peterburge, kurie paskatino mane siekti daugiau.
– Atskleiskite, kaip įsivaizduojate savo ateitį po penkerių metų?
– Tikiuosi sugrįžti į Vilnių su dar vienu beprotišku projektu! Tačiau noriu pridurti, kad aš visuomet siekiu įkvėpti kuo daugiau jaunų žmonių savo atlikimu ir muzikos mokymu. Negana to, diriguodamas supratau, jog labai noriu padėti muzikantams nugalėti susikaustymą. Na, o asmeniniame gyvenime siekiu būti pavyzdingu tėvu, geru vyru, išmintingu sūnumi bei draugu, kuriuo visada galima pasitikėti, ar tiesiog šauniu vyruku.
