– Kokios nuotaikos mūsų mylima aktorė atsisveikina su scena ir savo žiūrovais?
– Nugyvenau audringą ir puikų aktorės gyvenimą, kūrybiškai esu nepaprastai patenkinta. Sukūriau daugiau kaip šešias dešimtis pagrindinių vaidmenų, iš viso vaidinau beveik dviejuose šimtuose skirtingų spektaklių. Nesijaučiu, kad ko nors nebūčiau suvaidinusi. Esu visiškai patenkinta savo kūrybine dalia.
Baigusi tuometę Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kurioje mūsų kursui vadovavo garsus režisierius ir talentingas pedagogas Leonidas Lurjė, tuoj pat patekau į Rusų dramos teatrą, man iškart davė vaidmenų – vaidinome po dvidešimt aštuonis spektaklius per mėnesį, beveik kasdien! Tai beveik neįsivaizduojama dabar. Esu nepaprastai dėkinga savo mokytojui L.Lurjė už tai, kad jis išugdė mane kaip aktorę, sustiprino mano nusiteikimą eiti aktorystės keliu.
Per savo gyvenimą buvau apdovanota populiarumu ir iš savo aktorinio likimo gavau viską, ko tik galėjau tikėtis. Todėl nuo scenos nueinu lengva širdimi ir su šviesiomis mintimis.
– Jūsų kūrybinėje biografijoje – daugybė pagrindinių vaidmenų klasikinės ir šiuolaikinės dramaturgijos veikaluose. Kurie iš jų šioje didelėje ir margoje personažų galerijoje artimiausi jūsų širdžiai?
– Buvau puiki Amelija spektaklyje „Plėšikai“ pagal Friedrichą Schillerį. Nepaprastai pavykęs darbas buvo spektaklyje „Skrendant virš gegutės lizdo“, kuriame vaidinau pasibjaurėtiną medicinos seserį. Nuostabūs buvo ir „Nakties žaidimai“ su mano sukurtu pagrindiniu Silinos vaidmeniu.
Vaidmenų sąrašas tikrai milžiniškas ir kiekvienas turi savo istoriją. Visus personažus mielai vaidinau ir tai man beprotiškai patiko. Kitas aktores spektakliuose pakeisdavau irgi lengvai ir greitai, puikiai įsimindavau tekstą.
Kad žinotumėte, kaip man patiko, kai mudu su Volodia Jefremovu nuskambėjome spektaklyje „Pasimatymas Sanlise“! Mes tuomet palikome didelį įspūdį vaidindami du senus aktorius, kurie visą laiką tampo lagaminuose savo teatrinius kostiumus laukdami, kada gi juos pakvies kur nors vaidinti, ir vis nesulaukdavo... (Juokiasi.)
– Dirbote su daugeliu Vilniuje stačiusių garsių režisierių, atstovavusių įvairioms kartoms.
– Prisimenu visą kaleidoskopą režisierių, juos vis lyginu. Antai garsusis Romanas Viktiukas labai moka dirbti su aktoriais. Jo spektaklyje „Valentinas ir Valentina“ mano vaidmuo epizodinis, tačiau pelnė geriausio moters vaidmens titulą, o mano kolegų Vladimiro Jefremovo ir Michailo Jevdokimovo darbai pripažinti geriausiais vyriškais vaidmenimis.
Kitas režisierius Dmitrijus Černiakovas, kurio vardas dabar skamba visame pasaulyje, 1994 m. pas mus statė jau minėtą spektaklį „Pasimatymas Sanlise“, kuriame vaidinau madam Montalambrioz. Šis režisierius dirba atskirai su kiekvienu aktoriumi.
Režisūrine prasme kiekvienam aktoriui reikia savito bendravimo. Vienam visai nereikia, kad režisierius viską nurodinėtų, o aš asmeniškai esu kuo tikriausia atlikėja. Jei darbo procese su režisieriumi daugmaž susipažinau, tikrai padarysiu viską, bet jis turės man paaiškinti, ką turiu daryti. Jei žmogus reikalauja nepaaiškindamas, jis ne režisierius, o statytojas.
D.Černiakovas viską darė pats nuo kostiumų siuvimo iki scenografijos ir vaidmenų kūrimo – buvo atsakingas už spektaklio visumą.
Ir štai parodydavome spektaklį. Anksčiau po premjeros teatro kritikai surengdavo pokalbius su mumis. Pamenu, sėdėdavo režisierius, atlikėjai ir būdavo labai įdomu – kritikai juk profesionalai. Jei jie užsipuldavo aktorius, režisierius visada gindavo artistus.
– Jūs filmavotės ir kine?
– Taip, gaudavau vaidmenų ir kine, nes buvau labai atvira. Anksčiau būdavo aktoriniai amplua – aš buvau koketės tipo. Filmavausi ir vokiečių kine, vaidinau ten tokią uniformuotą bestiją, o kitame filme buvau lengvo elgesio oficiantė... Žinoma, buvo ir gilių, rimtų vaidmenų.
– Ar kada nors pagalvodavote, kad galėjote nebūti aktore?
– Jei būtų galimybė viską pradėti nuo pradžių, būtinai vėl tapčiau aktore. Baigusios mokyklą mudvi su seserimi stojome į tuometį Pedagoginį institutą, bet likus vos vienam stojamajam egzaminui instituto rektorius bėgo laiptais bandydamas mane sulaikyti, o aš bėgau ir galvojau: „Dieve, gelbėk, kad tenai nepakliūčiau!“
Aš jau nuo mokyklos suolo vaidindavau spektakliuose, ieškojau dramos būrelių. Tuomet buvo garsus geležinkelininkų klubas, tai ir ten nulėkiau. Nors ir pavėlavau laikyti stojamuosius egzaminus konservatorijoje, įstojau kitais metais. Mane iškart pastebėjo tuometis Rusų dramos teatro direktorius, taip pat nuostabus aktorius Artiomas Inozemcevas. Jis ėmėsi mane globoti,r vaidino su manimi daugelyje spektaklių.
– Jauniems kolegoms linkiu dirbti su malonumu, nekreipiant į nieką dėmesio, nesiveliant į jokius pykčius, nes ne veltui aktorių kolektyvus vadina „gyvatynais“. Tikrai mes labai priklausomi – šiandien tu patinki, rytoj nepatinki, jai davė vaidmenį, o man nedavė, nors aš geriau suvaidinčiau...
Savo sprandu išbandžiau labai daug, todėl patariu visiems – susitelkite tik į darbą ir jokiu būdu nelipkite per savo bendradarbių galvas.
