Eduardo jį atvers gerbėjams jau sausį sostinės salėje „White Piano Hall“ (buvusi „Piano.lt“) pristatydamas savo naują solinį albumą „Paraiso De Los Olvidados“ („Užmirštųjų rojus“).
„Tai bus labai svarbus man įvykis, nes tai albumas apie mane. Pats sukūriau jo dainas ir visus jų tekstus bei aranžuotes, įdainavau ir įgrojau kūrinius gitara ir klavišiniais kartu su savo ištikimiausiais bendražygiais. Bet šį kartą nenorėjau tapatintis su tango. Tai autorinės dainos, atspindinčios, kuo dabar gyvenu“, - pasakojo artistas.
- Turbūt niekas taip įtaigiai ir šiltai nedainuoja Lietuvoje tango kaip jūs. Buvote nepakartojamas šio žanro ambasadorius, o dabar neriate į dainuojamąją poeziją? Ar nerizikuojate supanašėti su mūsų bardais?
- Kažkas man jau sakė, kad naujausia mano muzika skamba lietuviškai. Bet ar tai blogai? Galiu bet kada dainuoti ir tango, Lotynų Amerikos dainas, ir būti toks, koks dabar iš tikrųjų esu. Visi mes – daugialypiai.
Jau 18 metų vedu pamokas Tango akademijoje Lietuvoje, ši muzika – mano kraujyje. Gal kai kam tai nepatiks, bet tango man yra malonus darbas, iš kurio gyvenu. Tai nėra mano muzika – juk aš jos nekuriu. Jei siekčiau pripažinimo, aplodismentų, dainuočiau tango ir tik tango, nes darau tai gerai.
Tačiau sulaukęs 45-erių, pasakiau sau: dabar darysiu tai, ką labiausiai mėgstu. Į Lietuvą prieš 20 metų aš atvykau mokytis lietuvių kalbos ir operinio dainavimo. Urugvajuje buvau baigęs vokalo bakalauro studijas.
Tačiau prisitaikyti prie lietuviškos dainavimo mokyklos man nebuvo lengva, - Urugvajuje operos lygis kur kas žemesnis nei Lietuvoje. Pusę metų pasimokiau pas maestro Eduardą Kaniavą – nespėjau įsivažiuoti, kai teko nutraukti studijas. Bet dabar jas atnaujinau – prieš porą metų pradėjau mokytis dainavimo privačiai pas baritoną Giedrių Žalį, ir jaučiu, kad dainuoju vis geriau.
Mano instrumentas yra balsas,o tikslas – klasikinis amplua. Tai čempionų lyga. Šį posūkį atspindi ir mano muzika. Pasinėręs į arijas ir klasikines dainas, nori nenori jomis persiimi, jos veikia pasąmonę. Man ypač patinka vokiškos Roberto Schumanno, Franzo Schuberto, Richardo Wagnerio dainos.
Neišsižadu ir tango. Jis skambės ir šį ketvirtadienį Kaune, ir sausio 27-ąją „Piano.lt“ salėje. Tačiau plokštelės pristatyme tikrai padainuosiu ir vieną ar dvi klasikines arijas.
- Sakėte, kad naujasis albumas atspindi jūsų dabartines nuotaikas. Sprendžiant iš melancholiškų dainų, kurias skelbiate feisbuke, tos nuotaikos nelinksmos?
- Man patinka liūdesys. Jame slypi grožis ir šviesa. Kad matytume šviesą, reikia tamsos. Man patinka vienatvė ir tyla, nes tyloje atsiranda garsai ir mintys, o svarbiausia – gali įsiklausyti į save. Triukšme tai būtų sunku.
Pakeisti muzikos spalvą paprasta – žinau, kaip tai daroma, nes seniai užsiimu kūryba. Kitas dalykas, ko sieki – ar kažkam patikti, įtikti, ar išsisakyti.
- 20 metų praleidęs Lietuvoje, ko gero, jaučiatės jau labiau lietuvis nei urugvajietis?
- Kai pradėjau kurti autorines dainas, pasikeičiau ir pavardę: dabar esu Eduardo Šlekys Gimenezas, kada nors liks tik Šlekys. Kol kas dar negaliu atsisakyti nelietuviškos pavardės, kad žmonės nenustotų eiti į mano koncertus – juk Šlekio niekas nepažįsta.
- O dainuojate vis dar ispaniškai, nors puikiai kalbate lietuviškai.
- Lietuvių kalbos dar nemoku taip gerai, kad jausčiau visus jos niuansus ir potekstes. Mano tėvas - lietuvis, bet gimęs Urugvajuje, mama – argentinietė, tad mano gimtoji kalba – ispanų. Tik atvykęs į Lietuvą, pramokau lietuviškai.
Tačiau būti lietuviu galima ir kalbant kita kalba, dainuojant kitokias dainas. Svarbiausia yra, ką jauti. Pietų Amerikoje gyvena daugybė lietuvių, kurie nekalba lietuviškai, bet myli Lietuvą stipriau už kitus. Arba Šiaurės Amerikoje sugyvena tiek tautų ir kalbų, – ir visi jaučiasi namuose. Svajoju, kad ir Lietuva taptų atvira pasauliui.
Aš užaugau tarp juodaodžių, turkų, indėnų, europiečių – tai buvo natūralu. Atrodė, kad kitaip ir negali būti. Keista, kai to nėra. Labai noriu, kad Vilnius taptų kosmopolitiškesnis. Tai atneštų į miestą naujų spalvų, idėjų, žinių.
Galėčiau susidraugauti su bet kuo – su gėjumi, vagimi, bet tik ne su ksenofobu ar homofobu. Netoleruoju tų, kurie yra netolerantiški.
- Daug kas turbūt stebisi, kad iškeitėte Lotynų Ameriką į Lietuvą?
- Prisipažinsiu: ištverti ilgą lietuvišką žiemą man nelengva. Bet daug kas Lietuvoje patinka. Pavyzdžiui, tai, kad lietuviai yra stiprūs, kovingi, ne verkšlentojai. Kita vertus, yra antra medalio pusė: jiems nerūpi „svetimos“ problemos. Tarkime, kai maištavo medikai ar pedagogai, nemačiau palaikančių juos piketų ar streikų.
Lietuviams būdingas nenoras rizikuoti, kad kažko neprarastų, jų individualizmas, uždarumas, manau, yra sovietinio mentaliteto palikimas. Šiuo atžvilgiu aš nesijaučiu lietuvis. Lotynų Amerikoje žmonės tiesiai sako, ką galvoja, atvirai pyksta, rodo aistras.
Aišku, tiesa, kaip visada, yra kažkur per vidurį – tarp juodo ir balto.
