Visų kelionės buvo skirtingos: vieniems teko luktelti, o kitiems – daug ir užsibrėžus tikslą ruoštis. Būtent taip savo bendras svajones įgyvendina režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir nepakartojamasis Faustas – Edgaras Montvidas. Susitikę Londone, jie ilgai kalbėjosi apie visus bendrus savo darbus, pareikalavusius dešimtmečio triūso ir nustatė dar vieną laikmatį neeiliniam debiutui.
- Kažkada seniai mes labai ilgai laukėmė tavo Rudolfo. Man atrodo, trejus metus. Pamenu, kai pirmą kartą susitikome Londone dar 2003-aisiais ir apie jį kalbėjomės, tu sakei, kad reikia laukti. Kodėl? Nors dabar matau, kad solistų gyvenime treji metai yra labai nedaug, tada tai atrodė tikra amžinybė... Ką iš tikrųjų tau reiškė Rudolfo vaidmuo – tai buvo etapinis, naujos kokybės darbas?
- Dainininkui labai svarbu pasirinkti tinkamą repertuarą ir sulaukti tinkamo laiko atlikti jo balsui tinkamus vaidmenis. Yra daugybė pavyzdžių, kai dainininkai per anksti sudainuoja pernelyg sudėtingus vaidmenis, ir jų karjera labai greitai baigiasi. Pažįstu ne vieną, kuris dainavo visame pasaulyje - ir „Metropolitan“, ir „Covent Garden“, ir kur tik nori, o dabar to žmogaus scenoje nebėra.
Balsas - labai jautrus instrumentas, jei kažkas nepavyksta, gali tiesiog palūžti, nebesusitvarkai. Kalbant konkrečiai apie Rudolfą, visgi tai yra Puccini muzika, - orkestro audinys labai tirštas, tu turi su ta garso siena konkuruoti. Jeigu esi dar nepatyręs, tai gali baigtis katastrofiškai, gali prarasti balsą.
Tačiau Puccini muzika mane žavėjo nuo jaunystės. Pamenu, Kaune vaikščiodavau į viešą biblioteką ir imdavau visas plokšteles iš eilės, kokios tik buvo fonotekoje ir visų klausydavausi.
Pats Puccini buvo nepaprastai jautrus menininkas, visiškas „bohemietis“. Net rašydamas „Bohemą“ savo name prie ežero, jis specialiai susikvietė savo draugus ir liepė jiems gerti, puotauti, dainuoti, o pats tuo metu ėmėsi kūrybos, - taip sėmėsi įkvėpimo.
Jo Rudolfas yra artimas verizmui vaidmuo. Negirdėjusiems tokio žodžio paaiškinsiu: jis kilęs iš itališko žodžio „vero“, reiškiančio „tikroviškai“. Kadaise visos operos būdavo apie princeses, vyravo fantastiniai, bibliniai elementai, o veristai pradėjo rašyti operas apie tai, kas mus supa, kas aktualu ir be jokių fantastinių elementų.
„Bohemos“ istorija yra labai graži, rutuliojasi Paryžiuje laikotarpiu, kurį mes romantizuojame. Iš tikrųjų menininkai, dailininkai anuomet gyveno pusbadžiu, šaldami, vos sukrapštydami skatikų dažams. Bet tai buvo maksimalizmo laikotarpis, visus juos vienijo didžiulė aistra tam, ką jie darė. Man nuostabu ir tai, kad menininkai labai bendravo tarpusavyje. Skaitydami dailininkų ar poetų biografijas, matome, kad jie visi virė tame pačiame katile.
- Kaip manai, kodėl apie „Bohemą“ visi šneka kaip apie legendinį spektaklį, kodėl legendiniu tapo būtent pastatymas su tavo Rudolfu ir Asmik Grigorian Miuzete?
- Aš manau, kad svarbus kiekvienas pastatymas, tampantis kertiniu akmeniu rastis naujam teatrui. „Bohema“ buvo lyg perliptas slenkstis, o tai, kad spektaklis vyko neįprastoje erdvėje, kad Kongresų rūmai galėjo tapti nauju teatru, buvo taip pat įvykis. Tai buvo atspirties taškas sukurti kažką nauja, o mes tuo metu buvome jaunoji karta.
- Prisimenu repeticijas, - jos buvo nepaprastai linksmos, su daug improvizacijų.
- Tai buvo natūralu, tada kartu mokėmės – nori nenori, susidurdavome koridoriuose. Kai įstojo Asmik, aš gal jau baiginėjau akademiją, bet, pavyzdžiui, su Laimonu Pautieniumi mes abu buvome Virgilijaus Noreikos studentai, nuolat kartu koncertuodavome ir susitikdavome užsiėmimuose. Mes vieni kitus pažinojome, todėl darbas ir buvo toks linksmas, be jokių susireikšminimų, - visiems tai buvo pirmas kartas, visi lygiai taip pat jaudinosi ir visi lygiai taip pat išgyveno dėl vienas kito.
- Ar vis dar dainuotum Rudolfo vaidmenį, ar tai jau praeitis ir galvoji apie kitus Puccini personažus?
- Manau, kad dainuočiau. Rudolfas - toks vaidmuo, kuriam metai teikia tik privalumų. Nekalbu apie tai, kad peržengus tam tikrą amžiaus slenkstį galbūt kiek juokinga vaidinti jaunuolį, bet šis vaidmuo reikalaujan gero vokalinio ir dramatinio pasiruošimo. Turi būti savo srities profesionalas, kad gerai jį atliktum. Manau, Rudolfas - vienas tų vaidmenų, kurie gali lydėti tenorą visą jo kūrybinį gyvenimą.
- Po Rudolfo buvo W.A.Mozarto „Užburtoji fleita“ ir Taminas. Kokie tavo prisiminimai iš šio VCO pastatymo?
- „Užburtoji fleita“ yra kietas riešutėlis daugeliui teatrų, nes joje yra daug užkoduotų minčių, masonų ženklų, simbolizmo. Atvirai sakant, man atrodo, kad visų spektaklių kontekste, „Užburtoji fleita“ buvo silpniausias mūsų darbas. Tuo metu tai buvo pernelyg tiesmuka traktuotė. Ir visgi tai buvo išties ambicingas ir svarbus projektas – pirmoji „Užburtoji fleita“ Lietuvoje be kupiūrių.
Kažkodėl Mozartas lietuviams nėra artimas - jiems labiau patinka Verdi, Puccini, Wagneris... Galbūt trūksta žinių, rafinuoto pojūčio, gebėjimo įsiskverbti per Mozarto paviršių į jo psichologiją... O juk būtent Mozartas turėtų padėti augti naujoms dainininkų kartoms.
Aš pats studijuodamas Vilniuje beveik gyvenau Rygoje, nes daug dainavau Latvijos nacionalinėje operoje - ji statė jaunimui tinkančius kūrinius: G.Rossini „Sevilijos kirpėją“, P.Čaikovskio „Eugenijų Oneginą“, tą pačią „Užburtąją fleitą“. Manau, teatro repertuaras turi būti platus, ir tas tradicijas reikia atnešti į Lietuvą.
- „Verteris“ buvo darbas, apie kurį ilgai kalbėjome, o kai pastatėme, jis labai skyrėsi nuo visų kitų mūsų darbų. Man buvo gera, kad tu kasmet dėl jo sugrįždavai. Toks Verteris, kokiu pradėjai spektaklius ir toks, kokiu juos užbaigei, labai skyrėsi vienas nuo kito. Matėsi didžiulis tavo augimas ir branda.
- Verteris buvo labai svarbus etapas mano kūrybiniame gyvenime. Tuo metu tik pradėjau geriau susipažinti su prancūziška muzika, romantizmu - suvokiau, kad šis repertuaras mano balsui labai tinka, jau nekalbant apie tai, kad Verteris, kaip personažas, yra sudėtingas, labai romantiškas vaidmuo. Tai žmogus, sudegantis meilės liepsnose, dėl meilės ir aistros nusižudantis. Nesistebiu, kad Goethei parašius šį kūrinį, Europą buvo užplūdusi savižudybių banga. Tuo metu tai buvo nepaprastai populiarus kūrinys.
Man pačiam tai buvo vienas didesnių vaidmenų, kai beveik visą laiką esi scenoje, psichologiškai pradedi nuo taško A ir keliauji link finišo per visą jausmų amplitudę, tokia arkos trajektorija. Man patinka vaidmenys, kuriuose išgyveni visus jausmus. Tai buvo ir pirmasis toks rimtas mano susidūrimas su nepaprastai gražia J.Massenet muzika, nors prieš tai buvau dainavęs De Grijė Massenet operoje „Manon“ Frankfurte.
Vilniškis „Verteris“ man labai patiko savo minimalizmu. Svarbiausias spektaklyje buvo solistas ir personažo psichologija. Net kostiumai nieko neužgožė, vyravo santūri spalvų gama - nuo pilkos iki juodos. Tai buvo nepaprastai emocionalus darbas, - net repeticijose negalėjai vaidinti pusbalsiu.
Aš ir dabar apie tai kalbu abstrakčiai, nes kalbėti apie tokį psichologizuotą kūrybos procesą labai sudėtinga. Be to, „Verteryje“ turėjau nuostabią partnerę Liorą Grodnikaitę. Ta partnerius scenoje susiejanti „chemija“ – labai svarbus dalykas, galintis nulemti viso spektaklio sėkmę. Jei nebus tos „chemijos“, publikos neapgausi, kad ir kaip raudotum, plėšytum drabužius ir rautumeisi plaukus.
Liora buvo mano pirmoji Šarlotė. Pamenu, po repeticijų, kurios vykdavo tolokai nuo centro, Antakalnyje, mes mėgdavome eiti iki pat senamiesčio pėsčiomis. Būdavo slidu, tad susikibdavome ir eidami kalbėdavomės. Tai buvo labai įdomus periodas.
- Nuostabu, kai operos solistas vaidina, o dar nuostabiau, kai jis vaidina puikiai. Būtent repetuodama „Verterį“ aš supratau, kad tavo vaidybos, aktorystės kokybė yra kino aktoriaus lygio. Kaip tam ruošiesi?
- Po šių tavo žodžių turėčiau skambinti Dexteriui Fletcheriui ir gauti vaidmenį filme! (juokiasi) Tiesą sakant, būtų tikrai įdomu išbandyti save kino aikštelėje.
O atlikėjui yra svarbu žingeidumas, meninė intuicija, jautrumas. Buvimas scenoje reikalauja daug žinių. Scenoje esi kaip oro uosto patikros punkte, kur tave peršviečia: publika mato tave kiaurai. Esi visiškai nuogas ir jeigu tavo vidus yra skurdus, vien balsu nepaliesi jautriausių klausytojo sielos stygų.
Žinoma, vieną kartą tas stygas palieti, kitą - ne. Čia ir slypi ta teatro magija. Tačiau yra ir Dievo duotų dalykų, tokių kaip charizma, kai žmogus gali tiesiog nugara į publiką stovėti ir vis tiek ją įelektrins.
Aš pats iš prigimties esu žingeidus. Gyvendamas Londone stengiuosi pamatyti visas geriausias parodas, spektaklius ir koncertus, - būtų nuodėmė neišnaudoti čia esančių galimybių.
Prisimenu, kaip studijuodami Vilniuje su bendramoksliais verždavomės į spektaklius ir koncertus, nors neturėjome jiems pinigų. Į savo mylimo dainininko Jose Carrero koncertą aš patekau, atėjęs ryte į Operos ir baleto teatrą ir pasislėpęs apšvietėjų kambariuke. Mes ten buvom keli ir visą koncertą prakaitavom, nes lempos buvo tokios karštos! Tačiau išgirsti tą solistą man buvo gyvenimo ir mirties klausimas - taip jį dievinau, pamatyt jį gyvą man atrodė kaip išvysti Jėzų Kristų.
- O dabar kažkas lenda per Kongresų rūmų langus, kad tave pamatytų!
- Ir tegu, tegu, tegu! Tai yra labai svarbu. Tiesa, anksčiau ir įrašų tiek daug nebuvo, kaip dabar. Muzikos akademijoje būdavo vienas vaizdo magnetofonas, ir kartą per savaitę rinkdavomės pasižiūrėti spektaklių. Dabar viską gali gauti.
Ruošiantis vaidmeniui, spektakliui, mane įkvepia visa aplinka. Perskaitau visą įmanomą literatūrą ir bandau savo vaidmenį persukti galvoje. Pavyzdžiui, kurdamas Lenskio personažą „Onegine“ buvau Australijoje. Gulėjau ant kažkokios jachtos denio ir, nors aplink mane raibuliavo vanduo ir palmės, užsimerkęs stengiausi kaip filme pamatyti save iš šono, kaip galėčiau elgtis Lenskio situacijoje?
Apgalvodavau net smulkmenas, kurios irgi suteikia personažui spalvų. Lygiai taip pat buvo ir su Faustu, - atsinešiau visokių idėjų. Manau, kad režisieriams patinka, kai nesi visiškai baltas lapas. Net jei anksčiau esi dainavęs daug tos pačios partijos versijų, kas kartą viską darai iš naujo.
- Mane tai ir nustebino. Būtent to ir norėjau, kad tavo Lenskis ir apskritai „Oneginas“ būtų originalūs. Paprastai Lenskis yra lyrinis herojus, o man norėjosi charakterinio personažo. Didžiausia fantastika buvo, tas tavo arbūzas „sietkutėje“, stori akiniai, - priminei Čechovo personažą. Kaip pamatei būtent tokį Lenskį?
- Man atrodo, pirmiausiai atsižvelgi į kontekstą. Kai nusprendėme, kad viskas vyks gūdžiais sovietiniais laikais, kai daugelis gyveno neturėdami asmeninės erdvės, pradėjau matyti savo herojų, įvilktą į to periodo rūbus. Man norėjosi jį parodyti kaip intelektualą.
Tiesą sakant, aš pažinojau vieną tokį žmogų, dabar amžinatilsį. Jis mokėjo daug kalbų, buvo poliglotas, bet priminė ne šio pasaulio gyventoją: mėgdavo su savimi pasikalbėti, keistai gestikuliuodavo. Stengiausi sukurti kažkuo į jį panašų personažą.
- O kaip gimė Lenskio tatuiruotė?
- Žiūrint kažkokį Mike‘o Lee filmą. Vienoje jo scenoje įsimylėjęs jaunuolis pats peiliu išsiraižo merginos vardą ant rankos pakraupindamas ją.
- O kaip tavo rankose atsirado arbūzas?
- Kaip senų laikų prisiminimas. Juk nešdavome „sietkutėje“ ir tarą į priėmimo punktą, ir kefyrą trikampiuose pakeliuose. Pastebėjau, kad visiems, ir choro artistams, buvo smagu prisiminti tuos senus laikus. Jie patys iš namų tempė rekvizitą, „raskladuškes“ ir ką tik nori. O paskui ponia režisierė davė valią vaizduotei! Net lašinukus kepėm, tik prašiau, kad svogūnų nečirškintų, nes ašaros iš akių bėgdavo - nebūdavo įmanoma atsimerkt scenoje. (juokiasi)
- Ką solistui duoda galimybė į vaidmenį pažvelgti radikaliai savaip?
- Suteikia drąsos, o ir pačiam tai kur kas įdomiau už tradicinį amplua. Šiais laikais spektakliai labai šiuolaikiški, kiekvienas režisierius stengiasi įspausti savo braižą, tadėl ir atlikėjas turi būti labai lankstus. Man būtų nuobodu vaidinti vis tą patį žmogų.
- Kokie buvo kiti tavo Lenskiai?
- Be tradicinių su baironiškomis garbanomis, buvo ir neįprastų. Pavyzdžiui, režisierius K. Warlikowskis perkėlė operos veiksmą į 1950-60-ųjų Teksasą ir parodė Oneginą kaip gėjų. Ar toks buvo ir Lenskis – nesuprasi. Vėliau dainavau R.Carseno pastatyme, gana gražiame ir tradiciniame.
„Oneginas“ yra persmelktas rusiško kolorito, P.Čaikovskis įliejo į šią operą daug nacionalinių, folkloro elementų. Jie keistokai skamba, kai veiksmas rutuliojasi Teksase. Aš nesu konservatyvus, bet kai kuriems veikalams tinka ne bet koks kontekstas. Lyg cepeliną išvirtum keturkampį, ar kokią „Jūratę ir Kastytį“ perkeltum į Meksiką ar Kiniją.
O mūsų „komunalkė“ operai tiko, - galėjome parodyti nusigyvenusius aristokratus, kurių tuo metu ir po karo buvo daugybė.
- Kaip pas tave atėjo Faustas, ką jis tau reiškia? Ką jautei jį vaidindamas? Man atrodo, tai didžiausios dramatinės amplitudės vaidmuo - tikrai sudėtingas.
- Faustas, kaip ir Verteris, yra vienas etapinių mano vaidmenų. Jam taip pat reikėjo subręsti, turėti psichologinį užtaisą, tam tikrą gyvenimiško nihilizmo dozę, suvokti gyvenimo trivialumą ir trapumą. Šioje operoje gvildenami fundamentalūs filosofiniai klausimai, - negali įkūnyti naivaus, į gyvenimą jaunatviškai žiūrinčio personažo. Tai tas pat, kaip aktoriui suvaidinti Hamletą. Tad „Faustui“ reikėjo laiko.
Buvo įdomu įsivaizduoti, koks jis bus senas ir kaip įvyks jo permaina, susitikus su šėtonu. „Faustą“ buvau skaitęs mokykloje, bet teko perskaityti dar kartą. Mano sesuo rado labai įdomu 7-ojo dešimtmečio leidimą, kurio kai kurie puslapiai yra balti dėl sovietinės cenzūros, bet iliustracijos ir vertimas – nuostabūs.
„Faustas“ leido susitikti su naujais kolegomis, tarp jų - Almu Švilpa, įkūnijusiu Mefistofelį. Jis tapo vienu tų partnerių, su kuriais galėčiau dirbti ir dirbti. Mes puikiai vienas kitą papildome, manau, tarp mūsų scenoje atsiranda ta tinkama energija.
VCO pastatymas - tikra puota akims. Čia pirmą kartą turime visavertę choreografiją ir nuostabius šokėjus, efektingus kostiumus, scenografiją. Tikrai pavyko išspausti iš Kongresų rūmų scenos visa, kas įmanoma.
Nesakyčiau, kad Faustas čia yra antiherojus. Manau, to „faustiškumo“ yra kiekviename žmoguje. Kiekvienas iš mūsų nori vienaip ar kitaip išlikti jaunas ir sveikas – tai užkoduota mumyse. Net jei nebijai senėjimo proceso, nori išsaugoti blaivų protą ir netapti kitiems našta, gebėti atlikti darbus, kuriuos galėjai atlikti jaunystėje.
Fausto susitikimą su šėtonu aš traktuoju kaip simbolį: ką galėtum paaukoti dėl savo svajonės? Faustas atsisako turtų, meilės ir pasirenka jaunystę, išgyvenimus, kuriuos prarado būdamas senas, nes kaip gali trokšti pyrago, kurio nesi ragavęs? Tai vienas auksinių tenoro repertuaro vaidmenų, kurį daugelis dainininkų stengiasi padainuoti.
- „Faustas“ užbaigė didelį etapą ir pradėjo naują. Jį žymi Edgardo vaidmuo „Liučijoje di Lamermur“ Dresdene. Kaip apibūdintum šį laiką?
- „Liučija“ buvo labai įdomus, psichologiškas darbas naujame man teatre su režisieriumi Dietrichu Hilsdorfu. Tiesa, šią operą esu dainavęs prieš dešimt metų, bet per tą laiką daug kas pasikeitė, taip pat ir mano balsas. Pastatymas man atskleidė naujų techninių dalykų.
Pastaruoju metu man tenka vis mokytis naujus vaidmenis. Smagu, kai galiu bent trumpam grįžti prie kai kurių senųjų, pavyzdžiui, Verterio.
- Kaip prieš 11 metų sulaukiau tavo Rudolfo, taip dabar galiu nudžiuginti žiūrovus pranešdama, kad laukiu tavo Kavaradosio. Dar nežinia kada, bet sulauksim.
- Kavaradosis - vienas tų vaidmenų, kurie po truputį prie manęs artėja. Jis taip pat taptų etapiniu, nes padainavus Kavaradosį, reikia atsisveikinti su tam tikrais kitais vaidmenimis. Kai kurie atlikėjai atsisveikina netgi su Rudolfu.
Aš tokius vaidmenis renkuosi labai atsargiai ir atsakingai. Bet prie šios temos grįšime, kai turėsiu ką papasakoti.
