Libreto autoriaus Sigito Parulskio valia pagrindiniai veikėjai – Dievas ir Velnias – ginčijasi dėl Lietuvos likimo.
Šitaip netradiciškai pažiūrėta į užduotį atkurtos valstybės 100-mečiui sukurti proginę operą: ji skirta Vasario 16-osios Akto pasirašymo istorijai nupasakoti ir meninėmis priemonėmis šiuolaikiškai apdainuoti.
Žaismė – dieviška
Operoje įpinta daug visokiausių kultūrinių nuorodų, galinčių sužadinti klausytojų fantaziją. Viena tokių man buvo minėti žodžiai „dieviška žaismė“.
Vis sukau galvą, su kuo man tai siejasi? Galiausiai supratau: su Normano Davieso veikalu „Dievo žaislas: Lenkijos istorija“. Juk operoje irgi mėginama nupasakoti Lietuvos istoriją. Tik savaip.
„Post futurum“ pavadinčiau opera-komiksu. Siužetas čia plėtojamas pagal komiksų logiką – veikia tipažai, ne charakteriai.
Veikėjai – žinomos asmenybės, bet besielgiančios keistai, ne taip, kaip tikėtumėmės pagal įsitvirtinusį įsivaizdavimą.
Pateikiami istoriniai faktai, bet jie interpretuojami remiantis savita logika.
Vyrų opera apie vyrus
Sakyčiau, kad „Post futurum“ yra vyrų opera apie vyrus. Pagrindinis operos kolektyvinis personažas – Vasario 16-osios Akto signatarai (atl. vyrų choras).
Istoriją mums pasakoja Dievas ir Šėtonas (kurie, filosofiškai mąstant, galėtų būti ir belyčiai, tačiau operoje juos įkūnija bosas Liudas Norvaišas ir tenoras Mindaugas Jankauskas).
Scenoje matome daktarą Joną Basanavičių (Eugenijus Chrebtovas) ir Vytautą Didįjį (Žygimantas Galinis).
Įdomu, kad iš Vytauto gyvenimo pasirinktas epizodas, kai persirengęs moterimi kunigaikštis bėgo iš kryžiuočių pilies; galbūt taip bandyta ne tik į monumentu virtusį mūsų istorijos simbolį pažvelgti kitu žvilgsniu, bet ir kompensuoti siužetinį moterų stygių.
Na, moteriškų personažų operoje yra – pirmiausia tai mirusios J.Basanavičiaus žmonos Gabrielės Eleonoros vėlė (Joana Gedmintaitė) ir jo tarnaitė Jadvyga (Inesa Linaburgytė).
Bet žmonos dvasia patriarchui tik pasivaidena (nors ir dainuodama ariją), tad, aišku, nėra iš tų operos personažų, kurie lemia istorijos likimą.
O ir neįgauna to masto ir reikšmingumo, kokį turi, tarkime, Margarita „Fauste“.
Šėtonas bando suvilioti J.Basanavičių žmonos ir jaunystės sugrąžinimu, bet tvirtas ir doras J.Basanavičius – ne koks išgveręs Faustas, nepasiduoda pagundoms.
Nors ir Šėtonas čia neprilygsta Mefistofeliui – tai greičiau bjaurias išdaigas krečiantis velniūkštis, tarsi koks Korovjevas-Fagotas iš „Meistro ir Margaritos“.
Sukūrimo istorija
Pasak operos „Post futurum“ sukūrimo legendos, viskas prasidėjo nuo to, kad keturi menininkai, seni kolegos – kompozitorius G.Sodeika, libreto autorius Sigitas Parulskis, režisierius Oskaras Koršunovas ir scenografas Gintaras Makarevičius – susėdo lyg kokie signatarai ir aptarė būsimo kūrinio gaires. Ir tik tuomet ėmėsi kūrybos – kiekvienas varydamas savąjį barą.
Į komandą vėliau keturi vyrai pakvietė vaizdo projekcijų dailininką Rimą Sakalauską, kostiumų dailininkę Agnę Kuzmickaitę, šviesų dailininką Eugenijų Sabaliauską, choreografę Vestą Grabštaitę.
Kai partitūra buvo baigta, ją kompozitorius įteikė dirigentui Robertui Šervenikui.
Ir ką gi? Ne vienas į premjerą atėjęs žiūrovas – iš tų, kurie paprastai retai lankosi operos teatre, tačiau svarbios premjeros proga dėl įvairių priežasčių buvo įpareigoti ateiti – pripažino, kad opera „visai nieko“, „geriau, nei tikėjausi“. Suprask, tikėjosi ilgo sunkaus spektaklio, o išvydo nevarginančios trukmės dviejų dalių „lengvą“ variantą.
Prisiminus gruodį įvykusią Martyno Rimeikio baleto „Procesas“ premjerą pagal Franzo Kafkos siužetą ir Mindaugo Urbaičio muziką, galima apibendrinti, kad Nacionalinis operos ir baleto teatras per pastarąjį sezoną įgudo statyti naujus „lengvus“ spektaklius.
Tuomet, kaip ir dabar, dalis publikos baiminosi kažin ko ekspresionistinio, „sunkaus“, bet išvydo gana lengvai virškinamą spektaklį, subalansuotą ir neprofesionalams.
Operoje – santūresnis
„Post futurum“ šiuo požiūriu tikėtis aštresnių briaunų skatino O.Koršunovo pavardė statytojų sąraše.
Tačiau jau ne pirmą kartą pastebiu, kad į radikalias, neretai šokiruojančias išraiškos priemones dramos scenoje linkęs režisierius operoje yra santūrus, neketinantis griauti žanro tradicijų šventovės (prisiminkime jo režisuotus „Meilės eliksyrą“, „Fidelijų“).
Scenovaizdis šiuolaikiškas, dainininkai, beje, puikiai vaidina, tačiau to, nuogo nervo, su kuriuo daugiausia siejame O.Koršunovo kūrybą, čia nėra.
Vizualiniu požiūriu „Post futurum“ – įspūdingas reginys.
Puikiai G.Makarevičiaus scenoje integruotas Signatarų namų Vilniuje fasadas, juo išradingai žaidžiama, tai naudojant jo dalį, tai galiausiai finale sukuriant realią namo iliuziją.
Įspūdingos R.Sakalausko vaizdo projekcijos, vizualine įtaiga besivaržančios su išgirtosiomis Onutės Narbutaitės „Korneto“ projekcijomis.
Muzikiniu požiūriu, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, „Post futurum“ nėra opera, kurioje kompozitorius griežia pirmuoju smuiku.
Man regis, ji išaugusi iš G.Sodeikos kūrybinės patirties dramos teatre – tai glaudaus visos komandos bendro darbo kūrinys.
Atskirus epizodus būtų galima atlikti kaip koncertinius kūrinius (ypač chorus), tačiau visumos, atliekamos tik kaip muzikos kūrinys, neįsivaizduoju.
Sceninis įprasminimas naujame spektaklyje vis dėlto yra labai svarbus.
