LNOBT vadovas Jonas Sakalauskas: „Esu atsargus, – nebūtinai bus taip, kaip planuoju“

Kovo 1 d. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) generalinio direktoriaus pareigas pradėjo eiti 36-erių operos dainininkas, kompozitorius, muzikinio teatro projektų prodiuseris Jonas Sakalauskas. Siūlome pokalbį su naujuoju teatro vadovu.

 J.Sakalauskas.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 J.Sakalauskas.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Beata Baublinskienė, muzikologė

Mar 18, 2018, 10:37 AM, atnaujinta Mar 24, 2018, 3:35 PM

- Dar tik jaukinatės sau naują aplinką. Tačiau smalsu sužinoti jūsų kaip LNOBT vadovo menines vizijas.

- Ketinu plėtoti keletą krypčių. Teatras ir toliau turi remtis pasauline klasika bei jos šiuolaikinėmis interpretacijomis. Tokia yra teatro misija – pasaulinį ir Lietuvos meną pristatyti aukščiausiu lygiu.

Kol kas dar anksti kalbėti apie konkrečius projektus, tačiau 2020 m. būtinai turės atsirasti naujas „Traviatos“ pastatymas – greičiausiai nuosaikios sceninės interpretacijos, pavadinkime, klasikinis, atitinkantis istorinį laiką.

Mąstau ir apie bene ryškiausio XIX a. Vilniuje gyvenusio kompozitoriaus Stanisławo Moniuszkos „Halką“. Nepelnytai nureikšminam šią operą – ją pasisavino lenkai kaip savo tautinį veikalą, bet pirmą kartą ji buvo parodyta Vilniuje.

Į savo programą įrašiau Vytauto Bacevičiaus baletą „Šokio sūkury“ – tarpukariu gal neprigijusį spektaklį, tačiau šiandien būtų pats laikas bent jau perversti šio muzikos meistro partitūrą ir pasverti, ar galime jo imtis.

Savo kadenciją 2022 m. norėčiau užbaigti netgi tokiu kietu riešutėliu, kaip Albano Bergo „Vocekas“ (1922). Georgo Büchnerio pjesė, pagal kurį sukurta ši opera, yra mano bene mėgstamiausia drama. Klaipėdoje net norėjau statyti Tomo Waitso miuziklą šiuo siužetu. Vis dėl to dodekafonine technika parašyta muzika tiek atlikėjams, tiek publikai būtų išbandymas. Ar mes jam subręsime, parodys laikas.

Pasaulio operos teatruose savo vietą atranda ir žymiausio mūsų laikų operų kūrėjo Johno Adamso opera „Doctor Atomic“ (2005), kuri galėtų būti itin aktuali dėl Astravo kaimynystės... Tai šaunus kūrinys ir , pasitelkus, pavyzdžiui, „Post futurum“ statytojus, ypač scenografo ir video menininko braižą, jis galėtų labai gražiai nuskambėti.

Platesnę auditoriją galėtų sudominti Leonardo Bernsteino „Kandidas“ – kaip bebūtų, visas pasaulis mini jo 100-metį. Tai kokybiška, gana lengvai klausoma muzika.

Balete turėtų išlikti ir klasikiniai, ir neoklasikiniai pastatymai. Mielai matyčiau daugiau modernaus, net avangardinio baleto – Wayne’o McGregoro ar Alonzo Kingo darbams artimos estetikos. Tačiau neketinu priimti vienasmenių sprendimų.

Kol kas visa tai tėra meninės vizijos. Teatras, didžioji jo salė iš tiesų yra fabrikas, kurio dėsniams nepaklusus, krumpliaračiai įstringa, ir apskritai nieko nepavyksta padaryti. Todėl esu atsargus, nesakau, kad būtinai bus taip, kaip planuoju.

- Esate užsiminęs apie operos kūrybinių dirbtuvių idėją, artimą baleto „Kūrybiniam impulsui“.

- Nacionaliniame teatre nacionalinis kontekstas siaurąja prasme irgi turėtų būti svarbus – teatras kaip nacionalinių kadrų, nacionalinių kūrėjų saviraiškos vieta. Į nuostatus įrašyta, kad mes turėtume suteikti aikštelę jauniems, perspektyviems bei nusipelniusiems Lietuvos kūrėjams.

Martyno Rimeikio baletas „Procesas“ yra puikus pavyzdys, kaip per „Kūrybinio impulso“ projektus atsiskleidęs choreografas tapo ryškiu kūrėju. Ši formulė turėtų būti taikoma plačiau, bet nesusitelkiant tik į didžiosios salės formatą ir pačią stambiausią formą.

Kaip rodo pavyzdžiai, norint sukurti stambią formą, reikia pradėti nuo mažesnės. Galbūt bėda ta, kad mes iš karto metam žmones į didžiąją sceną, ir rezultatas nuvilia.

- O kur įgyvendinti „mažuosius formatus“? Gal bus pradėtas statyti anksčiau planuotas LNOBT priestatas su visiškai įrengta kamerine sale?

- Artimiausioje ateityje tokia plėtra vargiai įmanoma, nes jau beveik nuspręsta statyti Tautos namus ir koncertų salę ant Tauro kalno, o daugelis Vilniaus teatrų ir koncertų salių planuoja rekonstrukcijas. Vis dėlto priestato minties neatsisakome, daugelis pasaulio teatrų plečiasi, o LNOBT priestatas išspręstų daugelį logistinių problemų.

Tačiau kalbant apie pačią idėją, norėčiau, kad atsirastų ne dar vienas „Kūrybinis impulsas“ operoje žanre, bet platesnės aprėpties operos ir baleto meno inkubatorius su visus metus vykdomomis programomis. Jos turėtų apimti ne tik žymių režisierių, libretistų, vokalo pedagogų mokymus, bet ir kompozitorių rezidencijas bei diskusijų, refleksijų erdvę, kuri sukuria kontekstą rastis naujoms kūrybos kryptims. Galutinis rezultatas galėtų būti šiuolaikinės operos savaitė, kurioje pristatomi sukurti eskizai.

Atsisakydami tokių veiklų galimybės didelėse įstaigose, eliminuojame svarbų kūrybinį elementą. Juk žinomo veikalo pastatymas didžiojoje salėje yra didelis kompromisas: neretai tai būna paruoštų segmentų visuma, tūlas režisierius nebenori rizikuoti.

O kur jauniems kūrėjams „minkytis“? Jie neturi galimybių išbandyti savęs, – jiems tiesiog duodamas didelis darbas. Tai yra klaidinga. Aktorius, norėdamas vaidinti Hamletą, pradeda nuo nedidelio etiudo. Taip ir operoje reikia suteikti galimybę žmonėms kurti, ieškoti, klysti.

- Anksčiau teatre veikė Operos studija, dabar – operos solistų stažuotojų programa, priklausanti Europos operos akademijų tinklui ENOA, irgi rengiančiam įvairius meistriškumo kursus. Taigi kažkas jau vyksta ta linkme.

- Po operos inkubatoriaus kepure turėtų glaustis įvairios programos, taip pat ir solistų stažuotojų. Bet kuriuo atveju Operos studija prie teatro turi veikti, kaip ir daugelyje pasaulio teatrų. Statistiškai magistrantūrą baigia 24-27 metų jaunuoliai, o fiziologiškai daugelis balsų susiformuoja tik 30 metų.

Tad ką atlikėjui daryti tuos 2-3 metus? 80 proc. tokių jaunuolių dar nėra pajėgūs dainuoti operoje – suprantantys žiūrovai skundžiasi bloga kokybe, jauni balsai sužlugdomi.

Stažuotojų programą matyčiau gerokai išplėstą, gal net integruotą į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Operos studijos programą. Valstybė maža, – protinga integracija ir konsolidacija nebūtų blogai.

- Kaip teatras jus priėmė?

- Kol kas daugiausia teko susidurti su vadovais. Jie turi ilgametės patirties, darbo įgūdžių ir supratimo apie teatro vidinius procesus, žinojimą, kaip būtų jeigu būtų. Tačiau aš irgi gana gerai pažįstu šitą teatrą, be to, įgijau patirties vadovaudamas Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui.

Tad turiu teisę išsakyti ir savo požiūrį. Bandysime per du mėnesius klijuotis. Aš bandysiu sakyti, kaip, mano galva, turėtų būti, bandysiu klausytis jų ir galbūt keisti savo požiūrį. O jeigu nepavyks, vis viena turėsiu suburti savo komandą, nes kitaip nebūsiu pajėgus planuoti repertuaro, naujų premjerų, kurti deramo psichologinio klimato.

Pastarasis aspektas, man atrodo, teatre yra nuvertintas, nors bendražmogiški santykiai duoda daug pridėtinės vertės, gal ne trumpalaikėje, bet ilgalaikėje perspektyvoje.

- Norėtumėte keisti darbo kultūrą?

- Norėčiau apversti supratimą – kas kam dirba, tarnauja. Manau, kad administracija ir aš, kaip administracijos vadovas, esame tarnai meno kūrėjų, kurie tarnauja žmonėms; jie kuria paslaugą visuomenei.

Manau, visoje Lietuvoje ir apskritai posovietinėje erdvėje baigėsi carų ir karalių laikas. Žmonės savo darbą dirbs geriau, kai patys jaus atsakomybę, mes jais pasitikėsime ir suteiksime jiems instrumentų. Tai ir leis pasiekti kitą lygmenį.

Gulagai leido iškasti vieną kitą kanalą rankomis ir kastuvais, priverstinis darbas davė kažkokį rezultatą, bet tai yra pasmerkta. Ir teatras yra pasmerktas, jei nekreipiame dėmesio į žmogų: meną kuria žmogus. Tai svarbus aspektas, nes efektyviai veikianti įstaiga yra tokia, kurioje vadovai yra lyderiai, vedantys paskui save žmones ir jais besirūpinantys.

Tuomet galima tikėtis geriausių rezultatų. Šio teatro kolektyvas yra geriausias, koks tik gali būti Lietuvoje, ir turi daug neatskleisto potencialo. Jei žmonių nespausime, bet tikėsime jais, jų galimybės mus gali labai nustebinti.

- Sakote, kad teatro meniniai kolektyvai, solistai yra geriausi, kokie tik gali būti Lietuvoje. Tačiau teatre kuria ir kviestiniai atlikėjai, garsenybės, kuriomis publika – snobiškai ar ne – labai džiaugiasi.

- Manau, kad mūsų trupėje yra labai pajėgių menininkų, kurie sėkmingai dainuoja ne tik Lietuvoje. Etatinio solisto statusas nenusako jo atlikimo kokybės. Balsų yra tikrai gerų. Galbūt etatinių solistų problema yra ta, kad jie dainuoja visur ir kamšo skyles.

Dainavimas jau toks dalykas, kad vien sopranų yra aštuonios rūšys: Rossini muzikai reikia vienokių, Bellini ar Verdi – kitokių. Specializacija iš tiesų leidžia pasiekti kokybę ir nedraskyti balso.

- Tai ką daryti?

- Amžinas klausimas: kaip planuoti repertuarą, kai visų balsai – savaip unikalūs? Negali eiti paskui solistus, bet turi prie jų derintis. Manau, kad galima pradėti nuo didesnio atidumo repertuaro sudarymui ir atlikėjų galimybėms tobulėti. 

Balso formos palaikymas – tai ištisas procesas. Didžiosiose scenose dainuojantys solistai per visą savo karjerą dirba su vokalo pedagogais, pianistais.

- LNOBT yra repertuarinis teatras. Ar nėra minčių sukurtą naują pastatymą iš karto rodyti, tarkime, penkis kartus, kaip kituose teatruose?

- Ateityje galbūt bus mišrus variantas. Tai leistų atlikti spektaklį kokybiškiau, geriau jį išviešinti, išvengti sceninio broko, kuris būna neišvengiamas dėl nuovargio ir nepakankamo kiekio repeticijų.

Savo programoje kaip vieną tikslų įrašiau efektyvų teatro aparatą ir kokybišką paslaugą. Nesakau, kad dabar rodomi prasti spektakliai, bet jie galėtų būti geresni. Kai žmonės susitelkia, kartelė išauga.

- Ar jau žinoma, kas bus rodoma kitą sezoną?

- Iki balandžio pabaigos turėtume detaliai suplanuoti naująjį sezoną, bet jo paskelbimas gali užtrukti, nes keisis bilietų platinimo sistema.

Galėčiau paminėti keletą svarbesnių premjerų. Tai vienaveiksmių Bélos Bartóko sceninių kūrinių vakaras – opera „Mėlynbarzdžio pilis“ ir baletas „Stebuklingasis mandarinas“ bei Roberto Wilsono režisuojama Giacomo Puccini „Turandot“.

- Tai, matyt, dar buvusio direktoriaus Gintauto Kėvišo suplanuoti pastatymai? O ar ketinama tęsti garsių pasaulio orkestrų koncertų seriją?

- Aš manau, kad operos teatrai neprivalo kviesti simfoninių orkestrų, – tai ne teatro specifika. Jei jau taip, būtų galima rengti teatre ir garsių smuikininkų, violončelininkų koncertus, statyti dramos spektaklius – daug ką daryti. Bet gal orientuokimės į tai, kas teatrui yra svarbiausia ir artimiausia, o tai yra akademinis muzikos teatro menas.

Puiku, kad į Lietuvą atvažiuoja Londono simfoninis orkestras, tačiau ar ne geriau jo klausytis Kongresų rūmuose ar Filharmonijos salėje? Ar teatro salės akustika tinkama simfoniniam orkestrui, kai iš tiesų trūksta tų ilgesnės reverberacijos sekundžių?

Teatro simfoninio orkestro koncertų turėtų atsirasti, kad kolektyvas būtų „ištrauktas“ iš orkestro duobės, orkestro artistai palaikytų koncertinę formą, būtų labiau motyvuoti ją išlaikyti ir sėdėdami orkestro ložėje.

- O dainininkų koncertų bus?

- Dainininkų koncertai su orkestru visiškai atitinka operos formatą. Aš netgi plėsčiau žanrą iki kamerinės vokalinės muzikos. Ar žinote, kad Modestas Musorgskis prieš kiekvieną savo operą – „Borisą Godunovą“, „Chovanščiną“ – parašydavo dainų ciklą, kuris tapdavo vos ne operos pagrindu?

Aš manau, kad dainos forma, „Lied“ kultūra yra labai glaudžiai susijusi su opera. Kiek garsių operos dainininkų yra ir puikūs kamerinės muzikos interpretuotojai! Būtent tokiems koncertams galima būtų kviesti pasaulinės klasės atlikėjus.

- Ar įstengtumėte pakviesti pasaulinio lygio dainininkų?

- Kai dirbau Klaipėdoje, pakvietėme koncertuoti Violetą Urmaną. Ji turėjo laisvo laiko, jai patiko, kad mes sutikome su jos sąlygomis. Jai buvo įdomu dainuoti Richardo Wagnerio muziką Klaipėdoje – toje salėje, kur kompozitorius iš tiesų kadaise dirbo.

Kartą nuvykęs į Veroną kavinėje išsikalbėjau su dirigentu, kuris, pasirodo, yra asmeninis Roberto Alagna’os dirigentas. Beveik buvome sutarę, kad R. Alagna atvažiuos vasarą į Klaipėdą – jis turėjo penkias laisvas dienas, bet galiausiai nutarė jas skirti šeimai. Būdų ryšiams užmegzti tikrai yra.

- Ankstesniuose interviu minėjote, kad kai ką norėsite keisti teatre, nevengėte kritikos.

- Kai esi vadovas, matai, kad kritikuoti yra labai lengva, o daryti yra sunku. Kiekvienas veiksmas turi savo logiką, priežastis. Gyvename tokioje Lietuvoje, kokia ji yra.

Kad ir kaip būtų, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras Europos žemėlapyje jau egzistuoja. Buvusio ilgamečio vadovo dėka teatras laikėsi Vakarų krypties ir pasiekė puikių rezultatų.

Visi prisimename tą posovietinį 2000-ųjų teatrą: pasenusios estetikos pastatymus (žinoma, buvo ir išimčių), dainavimą vien lietuviškai. Šiandien turime teatrą, į kurį negėda pakviesti svečių iš užsienio.

Tačiau yra momentų, kurie, man atrodo, yra svarbūs, bet manęs netenkina. Pavyzdžiui, įvaizdis. Jis ilgokai nebuvo atnaujinamas, – reikėtų jam suteikti šiuolaikiškumo.

Tarkime, galėtume sukurti vieningą sezono įvaizdžio koncepciją: Nacionalinis dramos teatras parodė, kad tai įtvirtina paties teatro tapatybę ir siunčia papildomą žinutę. Reikėtų atnaujinti interneto puslapį ir kitką.

- Apie spektaklių transliacijas negalvojate?

- Į programą buvau įrašęs šį punktą, galbūt jį pavyks įgyvedinti regionuose. Tai būtų didžiulė pridėtinė vertė. Pavyzdžiui, spektaklio transliacija kultūros centre simboline kaina – tai ir sklaidos, propagavimo galimybės, ir mūsų technologijų tobulinimas, ir regioninės politikos dalis.

Manau, kad internete žmonės turi matyti ištraukas iš repeticijų, pokalbius su statytojais, atlikėjais – turi būti tiek informacijos, kad melomanas jos galėtų susirinkti maksimaliai.

Mąstau ir apie tai, kad mes turime būti matomi ir platesniems visuomenės sluoksniams. Populiaresne kalba sukurta reklama ar žinutė nėra blogai, – turėtume apeliuoti į plačiąsias mases, sudominti naujus lankytojus opera.

- Ar mąstote apie publikos pritraukimą regioniniu mastu? Ne paslaptis, kad Šiaurės Lietuvos melomanai dažniau renkasi Rygos operos teatrą. Kaip pritraukti platesnės publikos, galbūt net kaimynų – latvių, baltarusių?

- Jie atvažiuoja ir į Vilnių, tik gal jų galėtų būti daugiau. Tarkime, minskiečiams iš tiesų galėtume sugalvoti visą kultūrinį paketą su apsilankymu operoje, ekskursija, istorine edukacine programa .

Noriu, kad LNOBT taptų aktyviu, atviru teatru, svarbiu visuomenės formavimo tarpininku, neatsiskyrusiu nuo pasaulio. Man patinka rimti avangardiniai darbai, bet mums tai būtų nepakankama.

Manau, kad ryšiai su platesniais visuomenės sluoksniais gerokai išplėstų meno galimybes, teatro efektyvumą ir netgi leistų greičiau atsipirkti valstybės investicijoms.

LNOBT turi labai daug galimybių. Nemėgstu, kai sako: „Rygoje tai tikras teatras.“ Aš manau, kad ir mes turime išskirtinį, savitos architektūros teatrą, kuri galbūt ne visiems patinka, tačiau vertinantiems 8-ojo dešimtmečio modernizmą prilygsta Kauno tarpukario modernizmui. Pažvelkite į šį LNOBT vadovo kabinetą: nuostabi apdaila – niekur kitur panašios nerasite.

- Kaip jaučiatės šitame kabinete?

- Jaučiuosi gerai. Ant sienų buvo sukabinta daugybė nuotraukų su garsiais atlikėjais, bet visas nuėmiau ir sudėjau į spintą. Mano akimis, šitos raudonos plytos turi būti plikos, kad derėtų prie išskirtinių rankų darbo apdailos plokščių.

Galbūt baldai nelabai dera prie interjero sprendinių, bet palyginus, kaip yra kitur Lietuvoje, čia yra labai neblogai. Vis dėlto žvelgdami į šį kabinetą, turbūt negalėtumėte pasakyti, kad operos teatras Lietuvoje yra „prabangos prekė“.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.