R. Adomaičio Lietuva: maudynės Mūšoje, Mindaugas ir bulviniai blynai sūnui

„Juk mūsų tiek mažai, ir vis tiek lenkiame prie žemės kitą, pilni pavydo, pykčio“, – apgailestavo aktorius, sąjūdietis Regimantas Adomaitis, atsakydamas į projekto „Aš myliu Lietuvą“ klausimus.

R.Adomaitis.<br>Archyvo nuotr.
R.Adomaitis.<br>Archyvo nuotr.
R.Adomaitis.<br>LR archyvo nuotr.
R.Adomaitis.<br>LR archyvo nuotr.
R.Adomaitis.<br>LR archyvo nuotr.
R.Adomaitis.<br>LR archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Mar 25, 2018, 12:32 PM

Girdvainis „Velnio nuotakoje“, Kasparas „Jausmuose“, Donatas filme „Niekas nenorėjo mirti“, Mindaugas, Mažvydas, Skirgaila teatro scenoje – tai vis R.Adomaitis, Lietuvos ir užsienio kino filmuose, teatruose sukūręs apie šimtą personažų.

Jau po pirmojo – piloto vaidmens filme „Vienos dienos kronika“ (1963 m.) ir paskesniųjų – Donato „Niekas nenorėjo mirti“ (1965 m.), Kasparo „Jausmai“ (1966 m.), Broniaus „Suaugusių žmonių žaidimai“ (1967 m.) – R.Adomaitį įsiminė ir žiūrovai, ir kino kūrėjai, ir kritikai.

„Tai doras, sąžiningas, padorus, energingas, patriotiškas vyras. Energija, kurią Regimantas skleidžia ir teatre, ir kine, stulbinama – retai kam pavyksta taip galingai įkūnyti net ir kai kuriuos žmogaus silpnumo požymius“, – apie R.Adomaitį yra sakęs aktorius Juozas Budraitis, kuris kartu su juo filmavosi ne vienoje kino juostoje.

Sąjūdietis, anksti pajutęs valstybės, tautos erozijos ženklus ir apie juos prabilęs, R.Adomaitis ir dabar negali tylėti apie šalies, tautos skaudulius.

 – Kokios jūsų šaknys – kur gimėte Ir augote?  Kokios gimtinės vietos labiausiai įstrigo ir vilioja aplankyti sugrįžus? – paklausiau 81 metų R.Adomaičio.

– Gimiau Šiauliuose, bet nieko iš ten neatsimenu, nes buvau visai mažas, kai tėvai pakeitė gyvenamąją vietą.

Mano tėvas buvo inžinierius ir dirbdavo įvairiuose miestuose, todėl ir kilnodavomės:  Šiauliai, Panevėžys, Kaišiadorys.  Klajodavome kaip čigonai, gal todėl ir patraukė mane į artistus.  Tėvas artistus vadindavo čigonais, bet vaikai tėvų neklauso, todėl pasirinkau šitą profesiją.

Mano vaikystės žemė – Pasvalio rajono Šimonių kaimas ant Mūšos kranto, kuriame tėvas kadaise pastatė vandens malūną.  Kai per karą jis ten nuvežė mane, brolį ir mamą, malūnas jau buvo apgriuvęs, užtvanka pragraužta, bet ant skardžio stovėjo namelis, kuriame ir gyvenome.

Mūsų su broliu vaikystė prabėgo Mūšos vandenyje.  Prasidėjus ledonešiui šokinėdavome nuo lyties ant lyties – mamai siaubas, o vaikams malonumas.  Kai ledus išnešdavo, prasidėdavo mūsų gyvenimas upėje. Mirkdavome nuo ryto iki vakaro.

Nuostabi upė, vanduo skaidrus kaip krištolas.  Kiekvieną akmenuką, kiekvieną duburėlį žinojau, kur kokia žuvis gyvena, kur maudytis galima, kur geriau nereikia, nes dugnas dumblinas.

Vėliau, kai jau dirbau teatre, gastroliavome Panevėžyje.  Na, galvoju, nuvažiuosiu į Šimonis meškerę pasiėmęs.  Nuvažiavau ir nebeatpažinau tos vietos:  vanduo apėjęs maurais, o svarbiausia – nebėra žuvų.  Dabar, sako, upę vėl atgaivino, bet nuo tada ten nebebuvau nuvykęs.

– Koks pirmasis jūsų vaikystės atsiminimas? Koks maloniausias?

– Patys pirmieji atsiminimai epizodiški.  Prisimenu elgetas, kuriuos tėvas pasikviesdavo namo ir pavalgydindavo.  Matyt, tėvas turėjo gerą širdį, o mama – apskritai auksinę.

Atsimenu, kaip Panevėžio aikštėje, kurioje dabar stovi teatras, žmonės kasė apkasus: tėvas siųsdavo laikraščių nupirkti, eidamas matydavau, kaip kasa.

Kaišiadoryse mūsų namas stovėjo ten, kur išsišakoja geležinkelis. Laukdavome mamos, grįžtančios iš miestelio.  Kartą atnešė bananą – įstrigo atmintyje.  Atsimenu, kaip hamake po medžiu miegojau ir koks saldus buvo miegas!

Vis nuotrupos.  O jau sąmoningiau prisimenu Šimonių kaimą prie Pasvalio ir nuotykius Mūšos upėje.

– Kokia lietuviška šventė smagiausia?

– Tradiciškai mūsų šeimoje buvo švenčiamos Kalėdos ir Velykos.  Velykos džiugindavo margučiais, o Kalėdos – Kalėdų Seniu.

Kaime gyveno truputį turtingesnių žmonių, paskui juos išvežė ir Dievas težino, kaip jų gyvenimas susiklostė.  Jie persirengdavo Kalėdų Seniu, Trimis karaliais ir ateidavo.  Vaikams tai būdavo pasaka – lauke šalta, sniegas ir ateina Trys karaliai!

Dabar, kai žmona gal jau septyneri metai mirusi, o vaikai išsivažinėję, vis rečiau susiburiame.  Dažnai atsitinka, kad per šventes lieku vienas. O vienam šventimas nei šioks, nei toks.

– Kokia Lietuvos vieta jums gražiausia? Kodėl?

– Šimonių kaimas.  O dabar turiu namelį Suginčių apylinkėje Molėtų rajone – man ten gražiausia vieta.

Sovietiniais laikais leisdavo ir kai kuriems baltarankiams nusipirkti kaime namą, nors jie žemės ir nedirbdavo.  Aš tais laikais nusipirkau trobą netoli Molėtų.

Namas stovi ant kalvelės, apačioje prateka upelis, Labanoro giria prasideda, kartais į kiemą ateina stirnos.  Miškas vasarą pilnas uogų, rudenį – grybų, ko daugiau norėti?  Gaila tik, kad kojos jau nelabai tvirtos.

Mane traukia gamta.  Miesto taip ir nepamėgau, nors miesčioniu tapau dar būdamas moksleivis – Pasvalyje baigiau mokyklą.

– Geriausias Lietuvos miestas?

– Vilnius.  Kurį laiką dirbau Kauno teatre, bet prie Kauno taip ir nepripratau.  Vilnius artimesnis.  Gal todėl, kad čia žmonės įvairesni, gyvena ne tik lietuvių, bet ir rusų, lenkų, baltarusių.

– Mėgstamiausias Lietuvos veikėjas?

– Tokio neturiu, bet kadangi Justino Marcinkevičiaus dramoje kadaise vaidinau Mindaugą, gal jis ir būtų mėgstamiausias.

Dramaturgas šį herojų traktuoja laisvai, parodo jį ir žiaurų, ir negailestingą, bet įdeda jam vienintelę didžiulę aistrą – meilę tėvynei.

Kai vaidinau Mindaugą, Lietuva dar nebuvo laisva.  O toje pjesėje, kalbančioje apie XIII a. įvykius, išreikštas skaudulys dėl tuometės sovietinės Lietuvos.  Ryškiai atspindima meilė savo kraštui.

Atsimenu salėje visišką tylą, kai vaidindavome „Mindaugą“.  Ištari žodį „Lietuva“ ir per salę tarsi nueina baugus šiurpas.  Tas žodis tada mums reiškė labai daug.  Deja, dabar reiškia nebe tiek.  Dabar jau turime nepriklausomą Lietuvą, tad esame labai mandri.

– Lietuvos asmenybė, su kuria norėtume papietauti?  Apie ką kalbėtumėtės?

– Henrikas Juškevičius, UNESCO generalinio direktoriaus patarėjas. Dabar jis padeda Lietuvai spręsti universitetų jungimo klausimus.  Proto gigantas, turintis tiek išminties, kaip reta.  Gaila, kad jis vis svetur dirba – kadaise Prahoje, Maskvoje, dabar Paryžiuje.  Jo mintys, supratimas, mąstymas mums labai praverstų.

Labai norėčiau, kad jis būtų mūsų prezidentas, tik gal jau amžius nebe tas.  Kita vertus, kodėl negalėtų būti?  Gal juda lėčiau, bet jo galva dirba nepalyginamai geriau už bet kokio mūsų išminčiaus.

– Mėgstamiausia lietuviška grupė, kompozitorius, daina?

– Mėgstamiausių neturiu, galiu tik pasakyti, kad Lietuvoje daug puikių muzikų.  Man patinka prancūzų šansonjė – Edith Piaf, Yves'as Montand'as, Charles'is Aznavouras, Gilbert'as Becaud, jų dainose skambanti nostalgija.

– Kokią lietuvišką prekę ar suvenyrą dažniausiai dovanojate užsienyje gyvenantiems giminaičiams, draugams, kolegoms?

– Atsakant į šį klausimą reikia sukti smegeninę, vadinasi, tokio daikto neturiu.

– Skaniausias lietuviškas patiekalas?

– Daug.  Kam nors gal nepatinka cepelinai, bet man patinka.

Dabar, kai žmonos nebėra, tenka gaminti valgį jaunėliui sūnui Mindaugui, nes jis vėlai grįžta iš darbo.  Nieko ypatingo neišgalvoju – įdedu to, įdedu kito, žiūrėk, kartais pavyksta.  Vakar net bulvinius blynus kepiau.

– Jeigu reiktų išrinkti penkis gražiausius lietuviškus žodžius, kokius išskirtumėte?

– Mano keturmetė anūkė, kuri gyvena Londone ir su kuria negaliu susikalbėti, nes nemoku angliškai, moka vieną lietuvišką žodį „skanu“. Ji taip gražiai jį ištaria, kad man turbūt tai gražiausias žodis.

– Trys lietuviams būdingi charakterio bruožai?

– Mėgstame mylėti save, bet nemokame įvertinti kito, pakelti, pagirti. Kodėl, aš nežinau.  Bet tą bruožą mūsų tautoje labai pastebiu.  Ir tai didelių mūsų praradimų priežastis.  Juk mūsų tiek mažai, ir vis tiek lenkiame prie žemės kitą, pilni pavydo, pykčio.

Man ne tik kelia nerimą, mane užkniso, kaip pasakytų jaunimas, tas amžinas kabinėjimasis, kaltų ieškojimas, smerkimas, vienas kito negerbimas.

Štai viešai apšmeižti du didžiai gerbiami ir Lietuvai nusipelnę žmonės Donatas Banionis ir Saulius Sondeckis.  Neva jie bendradarbiavo su KGB. Kad jie nebendradarbiavo su KGB, esu tikras.  Tikrieji KGB informatoriai prisipažino ir dabar yra ramūs, o D.Banionis ir S.Sondeckis neprisipažino, nes, matyt, neturėjo ką prisipažint ir todėl jie dabar kariami.

Kaip paaiškinti tą nuolatinį autoritetų juodinimą, Lietuvos žmonių pjudymą ir skaldymą?  Mano manymu, dažniausiai tai nulemia paprasčiausias pavydas.  Pastebiu tą bruožą ir jis man nepatinka.

Esu savo šalies, savo tautos, savo kalbos patriotas, bet pseudopatriotų, kurie dedasi šventesni už šventuosius, pakęsti negaliu.  Jau šitiek metų mes taip sunkiasvoriškai iriamės į priekį ir vis vietoje, manau, būtent dėl to, kad su pasimėgavimu lesame vienas kitą.  Jei būtų daugiau meilės, pagarbos vyresniems, vienas kitam, būtume pažengę toliau.

Teigiamų bruožų turbūt irgi esama.  Pastebiu savo vaikuose ir anūkuose tokį bruožą kaip darbštumą. Žmogus negali be darbo – turi dirbti.

Matau ir tam tikrą užsispyrimą – ne buką kaip jaučio, kuris nieko nemato ir tik paraudonavusiomis akimis eina priešo link, bet ambicingą tikslo siekimą.  Ir tokių žmonių Lietuvoje daug.

– Mėgstamiausia lietuviška patarlė?

– Mėgstamiausios nesu pastebėjęs savo smegeninėje.

– Jūs mylite Lietuvą, nes...

– ... ji yra tėvynė.  Man nepatinka kalbėti apie meilę.  Gal moterys ir myli ausimis, o man tikriausia meilės išraiška yra tai, ką žmogus daro. Darbais, savo veiksmais, o ne žodžiais mylime tėvynę.

– Ko palinkėtumėte Lietuvai ir lietuviams būsimajame šimtmetyje?

– Ramybės, susiklausymo, pagarbos vienas kitam, tolerancijos, o ne tik priekabių ieškojimo.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: kodėl iškrėsta Darbo partijos būstinė?
Gyvai
Gyvai: komentarai apie Vilniuje kilusį gaisrą ir situacijos suvaldymą