Balandžio pabaigoje vyksiantis tradicinis festivalis „Kaunas Jazz“ pirmąkart lietuvių klausytojams pristatys JAV melodingojo džiazo pasididžiavimą – pianistą, daugybės garbingų apdovanojimų laureatą Bobą Jamesą.
Amerikiečių pianistui, kompozitoriui ir prodiuseriui B.Jamesui – 78-eri. Tačiau jis nuolat koncertuoja, keliauja po visą pasaulį, planuoja naujus albumus ir nerodo nė mažiausio noro lėtinti apsukų.
Šių metų „Kaunas Jazz“ pavasario programoje B.Jamesas yra vienas ryškiausių vardų – greta britų dainininkės Lauros Mvulos, amerikiečių vokalisto ir gitaristo Raulio Midono, švedų pianisto Jacobo Karlzono.
Balandžio 27-ąją Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto didžiojoje salėje, koncertuosiantis B.Jamesas davė interviu „Lietuvos rytui“.
– Esate įrašęs 58 albumus. Kaip iš viso to bagažo išrinkti kūrinį, kurį pavadintumėte savo vizitine kortele?
– Tokių kūrinių yra keli. Publika dažniausiai prašo kūrinio „Westchester Lady“, kurį 1976-aisiais įrašiau savo albume „Three“. Taip pat „Angela“ iš labai populiaraus aštuntojo dešimtmečio TV serialo „Taksi“, kuriam sukūriau muziką.
– Esate grojęs labai įvairią muziką – nuo eksperimentinio džiazo iki klasikos. Kuris žanras jums artimiausias?
– Džiazas – mano gyvenimas. Jį studijavau, jaučiu jam didžiausią aistrą. Tiesa, išbandžiau įvairius džiazo stilius – nuo svingo iki „smooth“. Dievinu improvizaciją, jausmą, kai nežinai, kas kūrinyje nutiks toliau.
Tai labai atviras, šviežias, asmeniškas grojimo būdas.
– Esate grojęs su dešimtimis džiazo legendų. Kurios muzikinės pažintys jums buvo įdomiausios ir svarbiausios?
– Sunku išrinkti vieną, bet su saksofonininku Davidu Sanbornu įrašėme albumą „Double Vision“, kuris buvo parduotas didžiausiu tiražu per mano karjerą ir pelnė „Grammy“. Daug prisidėjo ir bosistas Marcus Milleris – albume skambėjo jo parašytas kūrinys „Maputo“, kuris iki šiol skamba mano koncertuose.
Man patinka talkinti kitiems, koncertuose pritarti fortepijonu. Labai svarbus metas mano gyvenime buvo septintajame dešimtmetyje, kai grojau su Sarah Vaughan. Ji – viena geriausių džiazo dainininkių istorijoje, iš jos išmokau begalę dalykų, nes ji ir pati nuostabiai grojo fortepijonu, nuostabiai improvizavo.
Dar vieną „Grammy“ esu pelnęs už albumą „One On One“, įrašytą su gitaristu Earlu Klugh. Panašu, kad mes turime vienodą aistrą kurti šiltą, švelnią, romantišką muziką.
– Kai hiphopo atlikėjai, kurie jums tiktų į sūnus, pradėjo savo kūriniuose naudoti jūsų muzikos fragmentus, jus tai nustebino?
– Buvau priblokštas. Iki šiol nesuprantu, kodėl jiems taip patinka mano muzika – šypsausi iki ausų kiekvienąsyk, kai sulaukiu dar vieno prašymo leisti panaudoti ją. Dažniausiai man tai labai malonu, nes mano muzika pasiekia jaunų žmonių ausis.
Gal tiesiog atsidūriau tinkamoje vietoje tinkamu laiku.
Aštuntajame dešimtmetyje iš esmės keitėsi džiazo ritmas, pradėjome naudoti roko elementus. Būtent tuo metu atsiradusią pasikartojančią ritmo struktūrą pamėgo reperiai.
– Esate surengęs ir dailės parodų. Ar vis dar tapote?
– Jau beveik nebe, tai buvo tik pomėgis. Ėmiausi tapybos kaip eksperimento, iš smalsumo, norėjau pamatyti, kaip atrodo šis kūrybos procesas.
Suvokiau, kaip smarkiai tai skiriasi nuo muzikos. Nupieši paveikslą, pakabini ant sienos, jis ten metų metus ir kabo – nėra pradžios ir pabaigos, nežinai, ką žmonės mano. Pagalvojau – tai vienatvės menas.
Su muzika kitaip – parašai, pagroji, žmonės galbūt ploja, nusilenki, baigta. Supratau, kad man kur kas konstruktyviau paskirti laiką muzikai.
– Esate įrašęs albumą ir surengęs gastroles su savo dukra – dainininke Hilary James. Ar pritarėte jos pasirinkimui tapti muzikante – juk šis kelias nėra lengvas?
– Taip. Prieš 25 metus jos muzikinė karjera buvo labai aktyvi. Bet kai kas nepasisekė – padėjau jai pasirašyti sutartį su įrašų leidykla ir garsiu prodiuseriu Philu Ramone’u.
Bet leidykla bankrutavo prieš pat pasirodant jos albumui. Tai sudaužė mano dukters sielą, privertė nusivilti muzikos verslu.
Ji pakeitė savo gyvenimą – išsikraustė iš Niujorko, ištekėjo. Dabar turiu anūkę Evą, kuri yra vienas nuostabiausių dalykų mano gyvenime. Anūkei šešiolika, ji labai muzikali, dabar jau ji galvoja apie muzikinę karjerą.
O mano dukra ir dabar rašo dainas, turi naują muzikinį projektą, linkiu jai sėkmės. Padėsiu kuo galėsiu.
– Esate ir grupės „Fourplay“ lyderis. Šiuo metu grupės ateitis yra labai neaiški, ar ne?
– Taip, pernai įvyko tragedija, nuo vėžio mirė mūsų gitaristas Chuckas Loebas. Nusprendėme padaryti pertrauką ir viską apgalvoti. Šiais metais mes nieko kartu nedarysime.
Jaučiame atsakomybę ir norą tęsti grupės, kuriai tiek daug atidavėme, istoriją. Ne, grupė neiširo. Pradėjome kalbėtis, kokia kryptimi eisime toliau.
Po Chucko mirties surengėme kelis koncertus, kuriuose grojo saksofonininkas Kirkas Whalumas. Kitą sekmadienį jis su mumis gros džiazo festivalyje JAV – dideliame koncerte, skirtame Chuckui atminti.
Kirkas – puikus, galbūt galėtų prisidėti ir groti kartu nuolat. Bet „Fourplay“ skambesiui visada buvo svarbi gitara, todėl gali tekti ieškoti naujo šiuo instrumentu grojančio muzikanto, norinčiųjų tikrai yra. Kol kas niekas neaišku.
– Nuolat gastroliuojate po pasaulį. Ar yra dalykų, kurie užkulisiuose jums visiškai būtini?
– Labai mėgstu espreso kavą. Esu nusipirkęs jau kelis nešiojamuosius espreso aparatus, kad galėčiau visada pasigaminti kavos užkulisiuose ar viešbutyje.
Tai tapo mano pomėgiu – kolekcionuoju mažyčius espreso puodelius, kiekvienoje aplankytoje šalyje stengiuosi įsigyti bent vieną. Tokio ieškosiu ir Kaune.
Namie aš turiu studiją, kurioje visus tuos puodelius esu gražiai išdėliojęs. Jų jau prisikaupė tiek, kad trūksta vietos ant lentynų.
Beje, taip mėgstu espreso, kad taip ketinu pavadinti ir naują mano trio albumą – „Espresso“.
– Jums – 78-eri. Ar lengva tokio amžiaus atlaikyti koncertų, kelionių tempą?
– Po koncertų iki paryčių jau nebesilinksminu. (Juokiasi.) Kita vertus, džiazo klubuose dažnai tenka groti vėlai naktį.
Kai pasižiūriu į veidrodį, suprantu, kad nebesu paauglys.
Bet jaučiu, kad muzika padeda man jaustis jaunesniam, nei esu iš tiesų. Jei ne ji, jau būčiau smarkiai susenęs.
Pirmąjį honorarą užsidirbo dar mokykloje
B.Jamesas – dviejų „Grammy“ apdovanojimų laureatas, kurio garbei jo gimtajame Maršalo mieste įkurtas džiazo festivalis, prodiuseris, dirbęs su ryškiausiais džiazo, roko ir popmuzikos atlikėjais, vienos populiariausių visų laikų „smooth“ džiazo grupių „Fourplay“ įkūrėjas.
Groti pianinu B.Jamesas pradėjo būdamas ketverių. Vos pradėjęs lankyti mokyklą jau uždirbo savo pirmąjį honorarą – grodamas šokių pamokose.
B.Jamesas išgarsėjo aštuntajame dešimtmetyje – iš pradžių kaip Paulo Simono, Kenny Logginso ir kitų garsių dainininkų prodiuseris, vėliau – kaip kompozitorius ir pianistas.
Jis vadinamas vienu švelniojo „smooth“ džiazo stiliaus pradininkų. Šis melodingas žanras, į kurį įsipina popmuzikos ir ritmenbliuzo elementai, sulaukė daugybės mėgdžiotojų ir atnešė B.Jamesui didelį populiarumą – ne vienas jo albumas parduotas daugiau nei milijono egzempliorių tiražu.
Tačiau vien šia muzika B.Jamesas neapsiribojo – pavyzdžiui, dar devintajame dešimtmetyje įrašė keletą klasikinės muzikos albumų, ne sykį koncertavo su simfoniniu orkestru.
B.Jamesas garsėja ir kaip itin populiarios grupės „Fourplay“ įkūrėjas. Ji susibūrė 1990-aisiais, kai vieno iš savo albumų įrašams jis pasikvietė gitaristą Lee Ritenourą, bosistą Nathaną Eastą ir būgnininką Harvey Masoną. Didelė komercinė sėkmė porą sykių sudėtį keitusią grupę lydi iki šiol – 2015-aisiais pasirodė jau tryliktasis jos albumas „Silver“.
B.Jamesas yra surengęs ir savo tapybos parodų, padaręs didelę įtaką hiphopo muzikos skambesiui. Jo kūrinių ištraukas savo dainose panaudojo ne viena repo garsenybė – pavyzdžiui, grupės „De La Soul“, „Run D.M.C.“, „N.W.A.“, „Goodie Mob“, Warrenas G, Ghostface Killah.