70-metį sutinkantis baritonas Eugenijus Vasilevskis: „Viskas būtų gerai, jei ne... Figaro“

Gražų jubiliejų šiomis dienomis švęsiantis operos solistas Eugenijus Vasilevskis per 33 darbo metus Lietuvos operos ir baleto teatre sukūrė daugybę išskirtinių ir publikos dėmesį bei simpatijas pelniusių pagrindinių baritono vaidmenų. Iki šiol operos gerbėjai prisimena Skarpiją, Makbetą, Nabuką, Amonasrą, Oneginą, Udrį, Žermoną ir daugelį kitų vaidmenų, kuriuos garsiajam baritonui ypač malonūs. Visi jie liko praeityje, tik štai vienas – Figaro iš „Sevilijos kirpėjo“ – neduoda ramybės.

E.Vasilevskis prie dailininko Vlado Karatajaus tapyto paveikslo savo bute.  <br> E.Vasilevskio asmeninio archyvo nuotr.
E.Vasilevskis prie dailininko Vlado Karatajaus tapyto paveikslo savo bute.  <br> E.Vasilevskio asmeninio archyvo nuotr.
 E.Vasilevskis ir koncertmeisterė Ž.Noreikienė. <br> E.Vasilevskio asmeninio archyvo nuotr.
 E.Vasilevskis ir koncertmeisterė Ž.Noreikienė. <br> E.Vasilevskio asmeninio archyvo nuotr.
E.Vasilevskis prie dailininko Vlado Karatajaus tapyto paveikslo savo bute.<br> E.Vasilevskio asmeninio archyvo nuotr.
E.Vasilevskis prie dailininko Vlado Karatajaus tapyto paveikslo savo bute.<br> E.Vasilevskio asmeninio archyvo nuotr.
 G.Verdi opera „Aida“: Aida – I.Milkevičiūtė, Amonasras – E.Vasilevskis.<br> E.Vasilevskio asmeninio archyvo nuotr.
 G.Verdi opera „Aida“: Aida – I.Milkevičiūtė, Amonasras – E.Vasilevskis.<br> E.Vasilevskio asmeninio archyvo nuotr.
1998 metais prezidentas V.Adamkus (dešinėje) operos solistui E.Vasilevskiui įteikė LDK Gedimino ordino Karininko kryžių.<br> E.Vasilevskio asmeninio archyvo nuotr.
1998 metais prezidentas V.Adamkus (dešinėje) operos solistui E.Vasilevskiui įteikė LDK Gedimino ordino Karininko kryžių.<br> E.Vasilevskio asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Apr 13, 2018, 4:10 PM

„Mano darbo knygelėje yra unikalus įrašas: Darbovietė – Operos ir baleto teatras. Statybininkas. Solistas. Mat buvau priimtas statybininko darbui, nes reikėjo iš kažko gyventi, Vilniuje neturėjau jokių giminių. O vėliau jau perkeltas į solistus. Taigi, galima sakyti, kad pats sau teatrą pasistačiau“, – jubiliejaus išvakarėse interviu naujienų agentūrai ELTA sakė E.Vasilevskis.

– Išdainavote bene visas įspūdingiausias dramatinio baritono partijas, jūsų sukurtais personažais žavėjosi ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Ispanijos, Vokietijos, Olandijos, Lenkijos ir kitų šalių publika. Esate apdovanotas ne tik jos dėmesiu, bet ir operos bičiulių prizu „Kipras“, LDK Gedimino ordinu Karininko kryžiumi (1998 m.), Pranciškaus Skorinos medaliu (2014 m.). O dabar jūsų kaimynai sako, kad bute – išskirtinė tyla. Nebedainuojate?

– Nebedainuoju. Ir fortepijoną neseniai išvežiau. Kad gerai dainuotum, reikia treniruotis, atlikti pratimus, palaikyti formą. Ir dainuoti tik labai gerai. Aš pensininkauju „visa koja“ – žvejoju, grybauju. O bute išskirtinė tyla dėl to, kad gyvenu vienas – po trisdešimt bendro gyvenimo metų išsiskyrėme su žmona Žaneta, bet iki šiol draugiškai bendraujame.

– Tai negi vienas sutiksite tokį gražų savo jubiliejų?

– Nors esu vienas, bet ne vienišas. Iš pirmos santuokos, trukusios dešimt labai gražių metų, turiu dukrą Marijaną, sūnų Aleksandrą, taip pat nedaug, bet tikrų draugų.

– Jūs – baltarusis, septintojo dešimtmečio pradžioje į Klaipėdą iš Vitebsko srities atvykote turėdamas dailidės diplomą ir garsėjote savo auksinėmis rankomis, galėjusiomis bet ką sukurti iš raudonmedžio. Kaip atsitiko, kad likimas jus nukreipė į kelią, vedusį scenos link?

– Nuo mažumės labai norėjau dainuoti. Tą ir darydavau, kur tik pasitaikydavo proga. Dažniausiai diendaržyje, malkas kapodamas – augau Baltarusijos kaime gausioje šešių vaikų šeimoje, tad darbų būdavo per akis.

Man labai patiko Borisas Godunovas. Mojuoju kirviu ir įsivaizduoju esąs didžiavyris. Nieko aplink nematau... Tik girdžiu tėvo balsą. „Vaike, – sako, – kaimas juokiasi, ko tu čia kaip smaugiamas rėkauji...“

Į Klaipėdą atvykau pas gimines nemokėdamas lietuvių kalbos, nusiteikęs gyventi iš amato, net nesvajodamas lipti ant scenos. Padainuodavau tarp draugų, klubuose, su Nele Paltiniene „Kopų balsuose“. Tuo metu Klaipėdos liaudies opera statė Sergejaus Rachmaninovo operą „Aleko“, kurioje aš, tik dailidės mokslus baigęs 19-metis baritonas, atlikau vieną sudėtingiausių vokalinių partijų.

– Iki Lietuvos didžiosios scenos dar buvo ilgas dešimtmetis...

– Taip. Tai atsitiko 1978 metais, kai Operos ir baleto teatre Vilniuje Vytauto Klovos operoje „Pilėnai“ dainavau Ūdrį. Tuo pat metu mokiausi Lietuvos muzikos akademijoje Jono Stasiūno klasėje. Buvo labai sunku, nes dainavau pirmąją savo partiją lietuvių kalba.

Po to buvo Figaro Gioacchino Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“, Žermondas, Jagas – Giuseppe Verdi operose „Traviata“, „Otelas“...

Mano kūrybinėje biografijoje būta daug scenos partnerių – juk sukūriau visą galeriją baritono vaidmenų. Daug gastroliavau užsienyje. Vokietijoje iš eilės teko dainuoti Nabuką net 22 spektakliuose. Beje, mano darbo knygelėje yra unikalus įrašas: Darbovietė – Operos ir baleto teatras. Statybininkas. Solistas. Mat buvau priimtas statybininko darbui, nes reikėjo iš kažko gyventi, Vilniuje neturėjau jokių giminių. O vėliau jau pekeltas į solistus. Taigi, galima sakyti, kad pats sau teatrą pasistačiau.

– Ar jūsų karjerai nepakenkė faktas, kad teatro vadovo žmona Žaneta Noreikienė tapo jūsų sutuoktine, beje, taip niekada ir nepakeitusi savo pavardės.

– Ne. Šviesaus atminimo Virgilijus Noreika buvo labai tolerantiškas žmogus, daug su juo dainavome scenoje. Jokios neigiamos reakcijos iš jo nesulaukiau. Labai sutariau su jų dukra Rasa, su kuria ir dabar palaikome ryšius.

– Personažai scenoje ir myli, ir keršija, ir miršta, ir vėl atgimsta. Ar būdavo, kad reikia mylėti scenos partnerę, o širdis nelinksta nors pasiusk?

– Buvo kitaip. „Pilėnuose“ Mirta, mano mylimoji, – Nijolė Ambrazaitytė. Aš turiu ją stipriai apkabinti, juk labai myliu, o Nijolė stumia, tyliai šnabžda: „Taip negalima, taip juk negalima...“ Et, scenoje meilė – tenorams, o baritonams dažniausiai kiti vaidmenys.

– Sakėt, neblogas būtų gyvenimas, jei ne tas Figaro naktimis...

– Lyg sugedusi plokštelė sukasi vienas ir tas pats sapnas: „Sevilijos kirpėjas“, uvertiūra, o aš dar be grimo, labai skubu, drabužius ant savęs traukiu, nesiseka, kažkas plyšta... Atsibundu visas šlapias.

– Gal tai anų laikų prisiminimas?

– Ne, taip niekada nėra buvę. Tik kartą „Bohemos“ metu plyšo kelnės, nuo pilvo iki nugaros, šalta pasidarė, bet, dėkuidie, buvau su lietpalčiu.

– Koks vaidmuo jums brangiausias?

– Visi, kurie buvo. Juk į kiekvieną įdėjau labai daug savęs. Jeigu klaidelę kokią padarydavau, tai ji gręždavo mane dieną naktį. Gera buvo dainuoti su Irena Milkevičiūte, Vaclovu Daunoru...

Deja, teko dirbti ir su tokiais scenos partneriais, apie kuriuos net nenoriu kalbėti. Nes jie tiesiog negražiai elgdavosi, kišdavo pagalius į ratus tiesiog per spektaklį. O juk scenoje turi būti labai didelis susiklausymas. Kai kurių skaudžių dalykų negaliu užmiršti iki šiol, nors šiaip esu atlaidus žmogus.

– Ko sau palinkėtumėte gimtadienio proga?

– Sveikatos.

– To jums linkime ir mes.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: kokią reikšmę turi „Amnesty international“ ataskaita?