Režisierius Artūras Areima: „Teatras neturėtų būti šezlongas“

Artimiausiu metu galima pamatyti tris skirtingus režisieriaus Artūro Areimos spektaklius: balandžio 21 d. „Menų spaustuvėje“ Vilniuje paskutinį kartą rodomas Artūro Areimos teatro (AAT) spektaklis „Klamo karas: pradžia“, balandžio 27 d. Jaunimo teatro edukaciniam projektui „Müllermaschine“ A.Areima parengė Heinerio Müllerio pjesės „Hamletmachine“ eskizą/skaitymą, balandžio 28 ir 29 d. Juozo Miltinio dramos teatre Panevėžyje – spektaklio „Pabudimas“ pagal Antano Škėmos pjesę premjera.

Režisierius A.Areima dažnai vadinamas maištininku, nors jis pats nemano toks esąs.
Režisierius A.Areima dažnai vadinamas maištininku, nors jis pats nemano toks esąs.
 Balandžio 21 d.  „Menų spaustuvėje“ Vilniuje paskutinį kartą rodomas AAT spektaklis „Klamo karas: pradžia“.
 Balandžio 21 d.  „Menų spaustuvėje“ Vilniuje paskutinį kartą rodomas AAT spektaklis „Klamo karas: pradžia“.
 Balandžio 27 d. Valstybiniame jaunimo teatre Vilniuje bus pristatytas H.Müllerio pjesės „Hamletmachine“ eskizas/skaitymas.
 Balandžio 27 d. Valstybiniame jaunimo teatre Vilniuje bus pristatytas H.Müllerio pjesės „Hamletmachine“ eskizas/skaitymas.
A.Areimos spektaklis „Antikristas“ gegužės 3 d.  bus rodomas kultūros bare „Kablys“ Vilniuje.
A.Areimos spektaklis „Antikristas“ gegužės 3 d.  bus rodomas kultūros bare „Kablys“ Vilniuje.
Daugiau nuotraukų (4)

Ieva Černiausiaitė

Apr 20, 2018, 4:47 PM, atnaujinta Apr 20, 2018, 5:08 PM

– Kartais esate apibūdinamas kaip teatro chuliganas, maištininkas. Kaip pats save matote?

– Nematau. Nebent pasižiūriu į veidrodį kartais. (Juokiasi.) Bet tai darau retai.

Nežinau, kodėl kažkas sugalvojo, kad esu chuliganas ar maištininkas. Keistas dalykas: jei žmogus bando sakyti ką nors atviriau, tai jau maištas, provokacija. Man atrodo, kad tai, ką darau, kuriu, Vakarų kultūroje jau seniai yra norma, ne kažkokia marginalija ar maištas.

Čia, Lietuvoje, viskas turi būti aišku, turi būti konkretus, suprantamas, pamokomas teatras su metaforomis, simboliais, kuris žmones tarsi turi dryti doresnius, geresnius, bet neatskleidžia, koks iš tikrųjų šiandien yra žmogus.

AAT bandome atskleisti, kas darosi dabartiniam žmogui. Todėl greičiausiai aš, mūsų teatras vadinami maištautojais.

– Kodėl AAT veikla plėtojama Vilniuje? Ar čionykštė aplinka diktuoja kūrybines temas? Ar žiūrima globaliau?

– Žinoma, žiūrima globaliau ir norėtųsi žiūrėti dar globaliau, bet yra susidariusi tokia liūdna padėtis arba jausmas – ne tiek liūdnas, kiek nostalgiškas, kad mūsų teatras dar šiek tiek vėluoja ir netampa aikštele, kurioje būtų galima daugiau kalbėti šiandienos aktualijomis arba šiandienos temomis.

Norėtųsi kur kas greičiau tai daryti, bet jei kartais paskubame, visada susiduriame su tokiu dalyku, kad spektaklis tampa “nežiūroviškas”. Jo nesirenka žiūrovas. Turbūt todėl daug kūrėjų daro tą patį, nuolaidžiauja žiūrovams.

Man atrodo, kad reikia kardinalesnių ėjimų, reikia atsiriboti nuo buvusio, įprasto teatro ir keliauti į drąsesnes paieškas.

– Ką AAT sau leidžia? Ar kūrybine, socialine prasme leidžiate sau daugiau, nei įprasta teatro kūrėjams Lietuvoje?

– Aš manau, kad žmogaus prigimtis – būti laisvam. Jis gimė būti laisvas ir man tai svarbiausia gyvenime. Nežinau, ar tai pavadinti sąvoka, ar apibrėžtimi – ieškoti savo laisvės, asmeninės laisvės, individualumo. O jo galima pasiekti, mano manymu, tik per sąmoningumą.

Labai daug žmonių bijo būti sąmoningi. Arba apsimeta sąmoningi, nors vadovaujasi kitų žmonių sąmoningomis spekuliacijomis. Jie neina savo keliu, nerizikuoja, bijo.

Tas pats pasakytina apie kūrėjus. Labai keista tendencija kūryboje yra komfortabilumas. Atsiranda tokia “noriu išgyventi” kūryba. Pradedama kurti tai, ką pasiūlo, vėl lieka režisieriaus kaip monarcho, patriarcho statusas, nes jis viską renkasi: medžiagą, aktorius ir tada aktorius turi paklusti. Dažniausiai visi ir paklūsta...

Čia toks įsisenėjęs dalykas, nesuprantamas paradoksas. Atrodo, tie patys žmonės, kūrėjai, aktyvūs socialiniame gyvenime, socialiniuose tinkluose atvirai reiškia savo nuomonę ir požiūrį, bet kūryboje daro visiškai jiems nepriimtinus dalykus. Tai tada apie kokią meno laisvę galima kalbėti?

– Kada jums nuogas kūnas yra būtina išraiškos priemonė kuriant spektaklį? Ar nemanote, kad jūsų darbuose ji kartojasi per dažnai, todėl gal jau yra neįdomi, nepasiteisinanti?

– O kodėl apsirengęs kūnas netampa neįdomus? Čia irgi klausimas, nes man nuogas kūnas susijęs su laisve, su atvirumu, su tuo, kad “aš galiu būti nuogas prieš jus visus” arba stovėti kaip aktorius ir štai jūs matote mane tokį, visą.

Aišku, vis tiek kartais išlieka tam tikros personažų kaukės, bet tai yra atviriausias momentas. Manau, kad kiekvienas, kuris pabandytų atsistoti prieš auditoriją nuogas, pats tą suprastų. Suprastų, ką reiškia stovėti nuogam prieš pilną žmonių auditoriją, ir tą vis dar nepatogų santykį. Bet kad ir koks santykis būtų – teigiamas ar neigiamas, jis vis tiek yra. Vadinasi, mes tikrai nesame iš jo išsilaisvinę.

Čia jau atsiranda ir visos religinės normos, kurios dangsto žmogaus kūną, įvairios mūsų psichologinės traumos ir pan. Aš tiesiog manau, kad Lietuvoje reikėtų dar daugiau nuogo kūno, ir ne tol, kol atsibos, o tol, kol suvoksime, kad nuogas kūnas nėra maištas ar provokacija. Nuogas kūnas yra normalus dalykas, nes mes juk visi esame nuogi, gimstame nuogi.

Tada nebūtų tiek daug priekabiavimo, nebūtų tiek daug gašlių minčių, jeigu nuogą kūną dažniau matytume kaip normą.

– Kokia buvo/yra įsimintiniausia žiūrovo reakcija gyvai/internetinėje erdvėje?

– Gyvų įsimintinų tikrai nemažai. Buvo, kad žiūrovas pašoko iš vietos ir pradėjo rėkti, kad  „uždarysim šitą teatrą“. Yra žiūrovas lipęs per kitus žmones ir šaukęs ant aktorių: „Ką jūs čia veikiat, ką jūs čia darot?“.

Bene įsimintiniausia reakcija, kurią sužinojau jau vėliau, buvo ta, kad žmogus atėjo  į „Menų spaustuvę“ ir pasakė budėtojui: „Nežinojau, kaip susisiekti su tais žmonėmis, bet noriu padėkoti už spektaklį „Klamo karas“, nes aš per jį supratau, kad dirbu ne tą darbą.” Jis sakė, kad metė mokytojo darbą ir yra be galo dėkingas. Kad taip paveikė spektaklis. 

– Kaip jautėtės sužinojęs, kad esate įtrauktas į Europos teatro sąjungos prizo „Naujosios teatro realybės“ kandidatų sąrašą? Kaip matote savo kūrybą Europos teatro kontekste?

– Jaučiausi taip, kad iki šiol turbūt dar nesuprantu, ar tai yra tiesa. Nors sako, kad tiesa, aš kažkodėl vis dar manau, kad tai nesąmonė. (Juokiasi.) Nepadariau nieko tokio, kad kas nors būtų kitaip. Nesijaučiu nusipelnęs kuo nors daugiau nei daugelis žmonių.

– Sunkiausias AAT etapas. Ar buvo/yra toks? Kokie liūdesiai aplanko kūrybinę komandą?

– Kartais būna taip, kad norisi uždaryti šį teatrą. Nematau prasmės kartais. Aišku, jauti ir žinai, kad yra žmonių, kuriems reikia šito teatro, bet jų labai mažai. Labai daug pastangų dedama, kad AAT gyvuotų.

Aš dažnai savęs klausiu, kam reikalingas teatras. Dažnai keliu klausimą, ar apskritai dar reikia teatro, ypač Lietuvai, jeigu jis nepadeda žmogui kasdienybėje, išskyrus tuos atvejus, kai jis nueina atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos. Aš šito nesuprantu. Teatras neturėtų būti šezlongas arba minkštas fotelis su spragėsiais ir kelių ritmų šūdina muzika. Aš manau, jog teatras turi ką nors pasakyti, kad žmogus galėtų keistis.

Kol kas nerandu atsakymo, kaip atvesti į teatrą žmones, kurie nusivylę juo, kurie jį laiko buržuazinės klasės menu ar kultūros dalimi, ar net ne kultūros dalimi, o tiesiog vieta, kur renkasi bobutės su paltais pažiūrėti gražių vaizdų skambant klasikinei muzikai.

Kaip atvesti tuos alternatyviuosius žmones, kurie patys knaisiojasi tame, vadinkime, gyvenimo sąvartyne, patys ieško savęs, pasiklydę, nerandantys gyvenimo prasmės, nes ieško jame gylio. Kaip juos atvesti? Jie lyg ir patys po truputį pradeda eiti į teatrą, bet ką reikia padaryti, kad įvyktų susijungimas su tais žmonėmis?

Norėčiau daugiau diskusijų su jais, bendravimo. Labai sunku bendrauti. Po spektaklio Lietuvoje niekaip neįvyksta diskusijos. Tiesiog kūrėjas turi atsakinėti į klausimus, kurių atsakymai yra maždaug aiškūs. Bet nesidalijama nuomone, neduodama grąžos, neinama į konfliktą. Ne muštynes ar rietynes, bet diskusiją. Kad kalbėtumėmės kartu, kaip galėtume kurti teatrą, kaip kartu jį keisti, kad jis būtų šiandieninis.

– Kokie ypač nepatogūs klausimai dabar svarbūs teatrui?

– Manau, kad vienas nepatogiausių ir amžinų klausimų teatrui, gyvenimui – kas yra žmogus? Tai labai nepatogus klausimas, nes nežinau, kiek kartų ir kaip jau bandyta surasti atsakymą.

Man labai patinka knyga „Žmogaus miestas“. Mes galime kalbėti apie šiuolaikinę architektūrą, apie šiuolaikinius automobilius, šiuolaikinę pramonę, mašineriją. Bet kaip mes galime kalbėti apie šiuolaikinį žmogų, kai apskritai dar nežinome, kas yra tas žmogus.

Tada prisimenu dar vieną knygą – „Mes niekada nebuvome modernūs“. Tos dvi knygos suvedė mintis į vieną tašką, kuriame susidūriau su filosofine ironija, kad visada bandai suprasti, kas yra žmogus. Vieni sako, kad tai baisiausias gyvūnas, kiti – kad išmintingiausias, bet atsakymo vis tiek nėra. Turbūt to atsakymo apskritai nėra.

Nemanau, kad galime į šį klausimą atsakyti. Nebent mediciniškai. Nors ir čia daug niuansų. Ar mes esame ištyrę žmogų, žmogaus smegenis, kodėl sakome, kad žmogaus smegenys veiklios tik tiek ir tiek procentų. Aš nemanau, kad jos yra šiaip sau, tik kaip koks mėsos gabalas dėl tam tikros funkcijos. Daug dalykų ir šitoje srityje dar nėra išsiaiškinta.

Tad manau, kad būtent šis klausimas šiandien yra vienas sudėtingiausių ir aktualiausių.

Antrasis klausimas – kas yra Dievas? Ar jis yra? Šiuo klausimu visada prasideda painiava – religinė, filosofinė. Čia prasideda karai. Tai toks nepatogus klausimas, kad į jį atsakome apsibrėždami teritorijas, sąvokas, rašydami traktatus, iškeldami stabus, žudydami dėl vieno Dievo tą, kuris tiki kitu Dievu. Tai tikrai nepatogus klausimas mums visiems.

– Trys ryškiausios dabartinės Lietuvos visuomenės ydos (socialiniai absurdai)?

– Socialiniai absurdai? Man socialinis absurdas yra trumpų distancijų sprogstamosios bombos.  Kas nors atsitinka, įvyksta greitas sprogstamasis ryšys feisbuke –  „kaip tai blogai“, „kaip taip galima“ ir pan., o po trijų savaičių to įvykio nebėra. Jo kaip ir nebuvo.

Niekaip negaliu patikėti tuo, kad mes tokie trumparegiai. Trumpų distancijų bėgikai. Laukiame, kas vyks toliau, laukiame, kol vėl kas nors atsitiks, vėl parėksime ir eisime ramiai gyventi.

Dar vienas absurdas, lietuviška yda man – susitaikymas. Mes, lietuviai, išmokę taip lengvai išgyventi, kad net nežinau... Mes bet kur galėtume išgyventi. Negyvenama sala tikrai jokiam lietuviui nebaisi, nepavojinga. Mus gali visaip kankinti. Gali kelti kainas – vieną dieną parėksime, kitą dieną vis tiek eisime pirkti. Gali mažinti atlyginimus, gali didinti mokesčius, gali meluoti, tvirkinti – priprantame. Man tai didžiausias absurdas.

Jei kas ateitų ir pasakytų, jog bus toks įstatymas, kad žmonės, gyvenantys per dideliuose butuose, turės dalytis jais su kitais žmonėmis, kad butai bus atitverti sienomis, man atrodo, įvyktų trijų savaičių streikas, o po to visi susitaikytų ir gyventų.

– Vienas spektaklis, kurį rekomenduotumėte pamatyti?

– Pippo Delbono „Orchidėją“. Ir šiaip P.Delbono spektaklius žiūrėti, nes jautresnių spektaklių nesu matęs. Vienintelis kūrėjas, kuris mane pravirkdo. Jis toks drąsus dalytis asmeninio gyvenimo švara, atvirumu, kad tai tampa be galo jautru.

„Orchidėjoje“ nufilmuoti savo mirštančią motiną ir atsisveikinimą su ja, tai rodyti viešai, pačiam skaityti viską... Kai scenoje negalią, ydas turintys žmonės dalijasi savo istorijomis, savo gyvenimu. Nežinau. Man tai didžiausias grožis. Čia yra visos religijos.

– Ko dabar labiausiai norėtumėte palinkėti žmonėms?

– Visąlaik linkiu vieno dalyko ir to pats visada siekiu – sąmoningumo. Ir neapsigauti, kad tas sąmoningumas greitai atrandamas interneto portaluose, knygose „Kaip greitai susirasti draugų“, „Kaip greitai užsidirbti pinigų“, „Ką sąmoningas žmogus turi žinoti“ ar pan.

Manau, kad sąmoningumas yra ilgas darbas su savimi, su aplinka, savęs ir kitų aplink esančių žmonių stebėjimas. Reikia atskirti tai, ką atrandi pats, asmeniškai, ir tai, kas tau primetama. Tai, ko dažniausiai siekia visos sistemos, įvairios valdžios galios instancijos – atimti iš mūsų mus pačius, mūsų nuosavas mintis ir pripildyti mus jų fast foodu. Jis atrodo patrauklus ir lengvai prieinamas, todėl  dažnai paslystame ant jo ir prarandame patys save.

Artimiausi A.Areimos darbai:

Balandžio 21 d. 19 val. „Menų spaustuvėje“ Vilniuje paskutinį kartą rodomas AAT spektaklis „Klamo karas: pradžia“.

Balandžio 27 d. 16 val. H.Müllerio pjesės „Hamletmachine“ eskizas/skaitymas Valstybiniame jaunimo teatre Vilniuje.

Balandžio 28, 29 d. 18 val. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro premjera „Pabudimas“ pagal A.Škėmos pjesę.

Gegužės 3 d. 19 val. Kultūros bare „Kablys" Vilniuje „Antikristas“.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.