Prieš penkerius metus šio žaisme trykštančio veikalo premjeroje stebėjomės lietuvių solistų ansambliu, laisvai nardžiusiu po aukštojo vokalinio pilotažo reikalaujančios muzikos stichiją. Šiandien naujame ansamblyje – vėl lietuviškos staigmenos.
Pasirodo, turime dar vieną įspūdingą sopraną Vidą Miknevičiūtę, be vargo įveikiančią sudėtingąsias Mozarto romantiškos herojės Fiordilidži arijas. Ši Kaune studijavusi solistė sutvirtėjo Ciuricho operos studijoje, o šiandien dainuoja pagrindines partijas elitiniuose Vokietijos teatruose. Deja, gimtinėje ją mažai kas žino.
Pirmą kartą į VCO spektaklius būtent Mozarto vaidmeniu įsiliejo tenoras Tomas Pavilionis, kuriantis „Visos jos tokios“ Ferandą.
Nekantriai laukta kita debiutantė Laura Zigmantaitė susirgo, užtat leido susipažinti su simpatišku mecosopranu iš Koratijos Nina Tarandek, vietoje jos dainuojančia aistringąją Dorabelą.
Puiki karjera laukia reto grožio baritono turėtojo Iljos Kutiuchino, atsiųsto VCO trupei įtakingos muzikos agentūros „Askonas Holt“. Šio jauno solisto Guljelmas – nepriekaištingas ir vokalo kokybe, ir vaidybos laisve. Neveltui šiuo vaidmeniu jis jau apkeliavo kone visą Jungtinę Karalystę.
Organiška scenoje ir Vienos valstybinės operos solistė Marija Nazarova, kurianti VCO spektaklyje koketišką apsukruolę Despiną. O Tadas Girininkas – mūsų nepakeičiamas Don Alfonsas, prisijaukinęs ciniško intriganto vaidmenį jau nuo pirmųjų „Visos jos tokios“ spektaklių.
Per penkerius metus visiškai pasikeitė ir spektakliuose dainuojantis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų ansamblis, parengtas Česlovo Radžiūno.
Dalios Ibelhauptaitės režisuota opera „Visos jos tokios“ visada imponavo gyvu scenos veiksmu, šmaikščiomis mizanscenomis, grakščia ir stilinga Marijaus Jacovskio scenografija, elegantiškais Juozo Statkevičiaus kostiumais. Dabar spektaklis grįžo į sceną dar labiau nušlifuotas ir išgrynintas nuo nereikalingų detalių.
Tai opera ne tik ausims ir akims, bet taip pat – apmąstymams. Mozartas joje genialiai supynė žaismę su ironija ir dramatizmu, praskleidė gyvenimo išminties klodus, prabildamas apie nepastovią žmogaus prigimtį, nepasotinamą laimės troškimą, blaškymąsi tarp tikrų ir tariamų jausmų.
Vis dėlto nuostabi jos muzika – arijos, duetai ir trio - visų svarbiausi. Prieš penkerius metus Kongresų rūmų publikai dar sunkiai sekėsi suvokti ir įvertinti jų atlikėjų meistrystę. Šiandien salė – kur kas kaitresnė. Lankydamiesi VCO spektakliuose klausytojai vis geriau orientuojasi, kas yra kas. O publikos spektakliuose stebėtinai gausu – net kaitinant pavasario saulei, užuot pramogavę užmiestyje, žmonės traukia į Kongresų rūmus.
Ne pirmą kartą VCO spektakliu „Visos jos tokios“ susigundė ir operos kritikė Živilė Ramoškaitė, nepagailėjusi gerų žodžių veikalo statytojams ir solistams.
„Labai harmoningas spektaklis. Man patiko, kaip G.Rinkevičius jam vadovauja, bendras muzikinis vyksmas, orkestras, solistų ansamblis. Labai džiaugiuosi, kad režisierė sušvelnino mizanscenas“, - dalijosi gegužės 4-osios „Visos jos tokios“ spektaklio įspūdžiais kritikė.
Kaip itin malonų atradimą ji pažymėjo V.Miknevičiūtės pasirodymą. „Pirmą kartą išgirdau šią solistę. Sunkias Fiordilidži arijas ji padainavo užtikrintai. Įspūdingo diapazono sopranas: suskambėjo viskas – taip pat ir šuoliai į žemas natas. Reikėtų dažniau kviestis šią dainininkę.
Išties gražus, šiltas mecosoprano Tarandek balsas. Jis gerai derėjo duetuose su Miknevičiūtės sopranu. Tiesiog nuostabus baritonas I.Kutiuchinas – ir balso tembru, ir dainavimo mokykla. Pavilionis atrodė kiek įsitempęs, ypač spektaklio pradžioje. Norėtųsi palinkėti jam daugiau laisvės – jos šįkart pristigo. Tačiau solisto balsas sustiprėjęs, jautėsi įdirbis“ – kalbėjo po spektaklio Ž.Ramoškaitė.
Kritikė atkreipė dėmesį ir į „Visos jos tokios“ statistų, pagyvinančių scenos veiksmą, vaidybą. Jai ypač imponavo nebylus, bet labai išraiškingas Rafailo Karpio personažas. „Karpis tobulai suvaidino barmeną – nepastebėjau nė vieno dirbtino jo judesėlio, kad darytų ką nors prisiversdamas“, - dėstė kritikė.
Taigi vienos gražiausių Mozarto operų inscenizacijoje yra kur paganyti akis. Paskutinė proga išvysti tragikomišką dviejų porų santykių istoriją, perkeltą iš XVIII amžiaus Neapolio į šių dienų Kaprio salą Italijoje – gegužės 6-ąją. Po to „Visos jos tokios“ grįš į sceną tik po dviejų ar trejų metų.
