Net 18 metų laukėme progos pasigėrėti, kaip operos primadona niuansuoja kamerines dainas, nors su kitokiomis programomis, pritariant simfoniniam orkestrui, ji koncertuoja gimtinėje bene kasmet (štai ir tą pačią savaitę, birželio 6-ąją, ji dainavo Marijampolėje su Modesto Pitrėno diriguojamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru).
Nuostabioji mūsų pasaulio scenų lakštingala Nacionalinės filharmonijos scenoje atliko vokiškų dainų, vadinamųjų „Lied“, programą. Skambėjo Franzo Schuberto ir Richardo Strausso kūriniai. V. Urmanavičiūtei akompanavo pianistė Gaiva Bandzinaitė - šio žanro žinovė, jau daugelį metų dirbanti Zalcburgo „Mozarteum“ universitete Austrijoje.
Kiek per tuos aštuoniolika metų visko buvo: V. Urmanavičiūtės posūkis į soprano partijas, ištisas šios balso spalvos dešimtmetis su ryškiais debiutais, svarbiais vaidmenimis, pelnytais apdovanojimais (ko vertas vien garbingasis Austrijos „Kammersängerin“ titulas!) ir vėl grįžimas į mecosoprano valdas, bet jau nauja kokybe.
Dainų rečitalis Vilniaus festivalyje leido mėgautis nuostabiu V. Urmanavičiūtės mecosoprano tembru ir jos muzikalumu, o drauge – intelektualia, kiekvieną teksto ir muzikos niuansą pagaunančia atlikimo maniera.
Šios dainininkės atlikime dera širdis ir protas: kiekviena jos dainuojama nata yra suvaldyta ir apgalvota, tačiau nė sekundei neabejoji išraiškos tikrumu ir nuoširdumu.
Programa, sudaryta iš mažiau žinomų ir bent jau pas mus retai atliekamų (o gal ir visai neatliekamų) Franzo Schuberto (1797-1828) ir Richardo Strausso (1864-1949) dainų, buvo sumanyta „crescendo“ (liet. stiprėjimo) principu.
Pirmojoje dalyje skambėjo devynios F. Schuberto dainos. Nuo itin sukauptai, subtiliai perteikiamų dainų „Naktis miške“, „Krūmokšniai“ (abi pagal F. Schlegelio ž.), „Gėlių skausmas“ (J. G. von Majlátho ž.), „Erlafo ežeras“, „Vėjyje“, „Žvaigždėtos naktys“ (J. Mayrhoferio ž.), „Vakaro paveikslai“ (J. P. Silberto ž.) iki teatrališka mizanscena virtusios dainos „Neūžauga“ (M. von Collino ž.) ir iškilmingai, pilnu balsu, lyg himnas atliktos dainos „Visagalis“: „Didis yra Jehova, Viešpats! Dangus ir žemė šlovina Jo galią!..“ (J. L. Pyrkerio ž.)
Antroje koncerto dalyje jau gerokai ekspresyviau nuskambėjo dvylika Richardo Strausso dainų. Tai jaunystės metais (1886-1888) sukurtos „Ditirambas kančiai“, „Nuostabios, tačiau šaltos žvaigždės danguje“, „Žiemos naktis“, „Iš liūdesio dainų“ (visos pagal A. F. Schacko ž.) bei amžių sandūroje (1897-1906) sukomponuotos „Išsilaisvinimas“ (R. Dehmelio ž.), „Tavo mėlynos akys“ (H. Heine’s ž.), „Malda žiemą“ (K. Henckellio ž.), „Pastogė nuo audros ir lietaus“ (F. Rückerto ž.), „Miela vizija“ (O. J. Bierbaumo ž.). Ir pagaliau – 1918 m. datuojamas „Blogas oras“ (H. Heine’s ž.), kurio muzikos kalba ir beveik ekpresionistinė vokalinė raiška nurodo į to laiko modernizmo vėjus.
Viso koncerto programą būtų galima pavadinti „iki ir po R. Wagnerio“, nes F. Schubertas savo tauriu paprastumu ir vokiškajam romantizmui būdingomis temomis buvo vienas iš didžiojo operos reformatoriaus įkvėpėjų, o rafinuotasis R. Straussas – jo sekėjas.
Galima būtų parašyti daug gražių žodžių apie Violetos Urmanavičiūtės šios muzikos pajautą ir perteikimą: jos puikią dikciją ir jautriai ryškinamą organišką ryšį tarp teksto – vokiečių kalbos prozodijos, ištariamo žodžio prasmės – ir dainuojamos melodijos, apie dainavimo kultūrą ir stiliaus išmanymą, pagaliau - apie sceninio įvaizdžio taiklumą.
Antrojoje koncerto dalyje solistė pasirodė su gėlėta suknele, kurios koloritas tarsi pabrėžė su R. Straussu siejamą secesijos dvasią – tą austriškąjį Stefano Zweigo knygose apdainuotą ikikarinį imperinės Vienos pasaulį, Hugo von Hofmannsthalio tekstuose pagautą atmosferą…
Sakyčiau, kad dainų programa sužadino R. Strausso operų (pirmiausia „Kavalieriaus su rože“) ilgesį: kad ir kaip būtų, V.Urmanavičiūtę pirmiausiai siejame su operos scena.
Solistė ir jautriai jai pritarusi pianistė Gaiva Bandzinaitė dovanojo publikai nepaprastą vakarą. Publika, tarp kurios buvo ir kadenciją baigęs Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma, ilgai nepaleido artistės iš scenos.
Ypač jaudinamai nuskambėjo vienas iš keturių V.Urmanavičiūtės bisų – Juozo Gruodžio išplėtota liaudies daina „Oi, ant kalno, ant aukštojo“ („Ulijona“), kurią dainininkė vadina savo mėgstamiausiu lietuvišku kūriniu. Ją solistė dainavo ir ankstesniame rečitalyje, tad šis bisas, atliktas nepaprastai jautriai, tapo savotiška arka, sujungusia du kamerinius jos vakarus tėvynėje, o kartu beveik filosofiniu simboliu nenumaldomai bėgančio laiko ir sykiu tarsi grįžtančio laiko...
Peržvelgus V. Urmanavičiūtės pasirodymų kalendorių, galima pastebėti, kad dainų rečitalius ji paprastai rengia kartą per metus. Džiugu, kad Lietuvos 100-mečio proga toks rečitalis buvo surengtas Vilniuje.
Koncertas, gal ir ne visai kukliai pavadintas „Šimtmečio rečitaliu“, su kaupu pateisino lūkesčius. O tie, kas seka V.Urmanavičiūtės pasirodymus užsienyje, galėtų birželio pabaigoje arba liepą apsilankyti „Arena di Verona“ festivalyje, kur ji dainuos Amneris Giuseppe’s Verdi „Aidoje“.
Rugsėjį, spalį ir lapkritį bus Azučenos (G. Verdi „Trubadūre“) laikas Lježe ir Berlyne, o gruodį V. Urmanavičiūtė Amsterdame įkūnys Sfinksą George’o Enescu operoje „Edipas“.
