Jono Sakalausko vizija: „LNOBT – absoliutus Lietuvos kultūros lyderis“

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras rengiasi 99-ajam sezonui ir dar po metų laukiančiam 100-mečio jubiliejui. Pristatyti būsimas naujienas teatras sukvietė žurnalistus į neįprastą vietą – ant teatro stogo.

"Turime ką nors padaryti, kad užtikrintume prielaidas kūrėjams užaugti, rasti čia vietą, rašyti tokias operas, apie kurias kalbėtų ir Europa", - sakė LNOBT generalinis direktorius J.Sakalauskas. <br> D.Umbraso nuotr.
"Turime ką nors padaryti, kad užtikrintume prielaidas kūrėjams užaugti, rasti čia vietą, rašyti tokias operas, apie kurias kalbėtų ir Europa", - sakė LNOBT generalinis direktorius J.Sakalauskas. <br> D.Umbraso nuotr.
Nacionalinio operos ir baleto teatro naujienos pristatytos ant teatro stogo.<br> D.Umbraso nuotr.
Nacionalinio operos ir baleto teatro naujienos pristatytos ant teatro stogo.<br> D.Umbraso nuotr.
Miuziklą „Kandidas“ LNOBT statantis prancūzų režisierius V.Boussard'as (kairėje) savo linkėjimus suformulavo cituodamas „Kandido“ finalinius žodžius: „Purenkite savo sodus, leiskite jiems vešėti.“ Dešinėje – režisierius G.Šeduikis.<br> D.Umbraso nuotr.
Miuziklą „Kandidas“ LNOBT statantis prancūzų režisierius V.Boussard'as (kairėje) savo linkėjimus suformulavo cituodamas „Kandido“ finalinius žodžius: „Purenkite savo sodus, leiskite jiems vešėti.“ Dešinėje – režisierius G.Šeduikis.<br> D.Umbraso nuotr.
Nacionalinio operos ir baleto teatro naujienos pristatytos ant teatro stogo. <br> D.Umbraso nuotr.
Nacionalinio operos ir baleto teatro naujienos pristatytos ant teatro stogo. <br> D.Umbraso nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Rasa Murauskaitė

2018-06-13 17:11

„Susitinkame ant stogo neatsitiktinai. Šis teatras istorine, architektūrine prasme – išskirtinis. Dar ne visą jį pažįstame. Teatras turi potencialo būti matomas pasaulyje. Per pastruosius 15 metų čia buvo pastatyta daug gerų spektaklių, dirbo pasaulinio garso menininkai. Visa tai padėjo augti trupei. Bet dar turime kur eiti. Turime siekti lyderystės Lietuvos kultūroje, matomumo Europoje“, – kalbėjo teatro generalinis direktorius Jonas Sakalauskas.

Pagrindinėmis savo veiklos kryptimis jis pavadino geriausių klasikinių operos ir baleto veikalų pastatymus ir suteikti sceną talentingiausiems Lietuvos kūrėjams.

„Mūsų scena skirta geriausiems lietuvių solistams, režisieriams, choreografams, dirigentams, kompozitoriams. Jie turi jaustis kaip namie. Turime rasti, kuo mūsų teatras išskirtinis. Vien tenkindamiesi koprodukcija su kitais teatrais tapatybės nesukursime“, – pabrėžė teatro vadovas.

Apie tai, koks teatras galėtų būti ateityje ir kokį jį norėtų matyti, naujasis generalinis direktorius išdėstė pokalbyje su Rasa Murauskaite žurnale „Bravissimo“. Pateikiame jį lrytas.lt skaitytojams.

– Kokį radote Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, koks jis yra šiandien?

– Kad ir kaip būtų, tai vienintelis toks teatras Lietuvoje. Vieta, kur daug potencialių, profesiniu atžvilgiu stiprių žmonių. Kadangi Vilnius – viena iš Europos Sąjungos sostinių, LNOBT yra ir įstaiga, esanti žemyno kultūros žemėlapyje, – su unikaliu pastatu, su savo veikla. Aš radau tai, ką visi matome.

Kai kurie parametrai geri – lankomumas, atvykstantys geri režisieriai, puikūs čia dirbantys žmonės ar tarnybos. Tačiau iš esmės radau gana apleistą teatrą. Nors pas mus koncertavo, tarkim, Londono simfoninis orkestras, kiti puikūs kolektyvai, pakankamai dėmesio nebuvo skiriama teatro kolektyvo augimui, jo sąlygoms, teatro aplinkai.

Tai dalykai, kurie mažiau matomi, bet labai svarbūs. Žvaigždę pakviesti galime visada, bet gerai veikiantis teatras ir be jos išliks gero lygio. Noriu pasakyti, kad teatro lygis nėra blogas, bet su esamu potencialu galėtume būti ir veržlesni, ir geriau vertinami Europoje. Kitaip tariant, teatras nėra išnaudojęs savo galimybių.

– Natūralu, kad naujo vadovo atėjimas susijęs su atsinaujinimu. Kokias planuojate atsinaujinimo kryptis – repertuaro, solistų, režisierių, tendencijų?

– Visi norime matyti išskirtinį teatrą, išskirtinį repertuarą. Bet per penkerius metus jį įmanoma tik iš dalies atnaujinti, o ne iš esmės pakeisti. Daug veiklų jau buvo suplanuotos keletą metų į priekį, meno vadovai taip pat turi savo pasiūlymų, į kuriuos, dirbdamas kartu, atsižvelgsiu.

Vienas mano norų – paminėti Leonardo Bernsteino jubiliejų ir parengti miuziklo „Kandidas“ pastatymą. 2020 m. turėtų pasirodyti „Traviata“. Apie šiuos du projektus šiandien turbūt jau galima kalbėti drąsiai.

Galbūt pavyks į repertuarą įtraukti Sergejaus Prokofjevo „Lošėją“. Kaip tik kalbėjomės dėl kelionės į Bazelį – bandysime iš ten atsivežti tą įdomų pastatymą, kur labai ryškų vaidmenį sukūrė Asmik Grigorian. Reikia atsiminti, kad kainos Europoje kitokios nei pas mus.

Ilgalaikėje perspektyvoje, aišku, mąstau apie naujų operų ir baletų atsiradimą. Savo kūrybinėje programoje minėjau tokius kūrinius kaip Johno Adamso „Doctor Atomic“. Taip pat kalbėta apie Jeano Philippe’o Rameau operų ir baletų pastatymus.

Kadenciją baigti norėčiau Albano Bergo kūriniu, konkrečiai – „Voceku“. Tai būtų savotiškas pasitikrinimas, kiek esame pasirengę atlikti tokio masto ir sudėtingumo kūrinius.

– Iš to, ką minite, galima spręsti, kad repertuarą norėtumėte atšviežinti įtraukdamas mažiau žinomų ar šiuolaikiškesnių kūrinių?

– Operos teatras apsiriboja vien didžiąja scena, todėl daug erdvės šiuolaikiniams kūriniams sunku tikėtis. Nacionalinė programa leido investuoti į naujus pastatymus, mažiau žiūrėti į jų grąžą, bet vis vien turime atsižvelgti į lankomumą. Teatras turi būti gyvas, per daug nenutolti nuo žiūrovų, tad didžiojoje salėje imtis ypatingų eksperimentų negalime.

Reikia išlaikyti subalansuotą repertuarą, kuriame būtų ir klasikos, ir moderniosios klasikos, ir šiuolaikinių klasikos interpretacijų. Šiandien mūsų publika nėra subrendusi perdėm šiuolaikiškiems sprendimams – prie to reikia prieiti. Manau, kad ateityje mums pavyks tendencijas suderinti ir pasukti repertuarą linkme, išsiskiriančia Europos kontekste.

Galbūt galėtume pradėti ne nuo didžiųjų žvaigždžių kvietimo, bet pas save formuoti ką nors, kas greitai bus ant bangos. Turėti pastatymų, kurie ir žiūrovams patinka, ir yra labai įdomūs, kitokie. Pagrindinis akcentas – kokybiški, laiko dvasią atitinkantys pastatymai, kompromisas tarp to, ką vertina meno elitas, ir to, ką mėgsta žiūrovai.

Daugiausia dėmesio noriu skirti žmonėms. Norėčiau kompozitoriams, režisieriams, libretininkams, scenografams, drabužių dizaineriams sudaryti galimybę reziduoti Operos teatre.

– Kaip tik norėjau klausti apie teatro vaidmenį ugdant jaunąją operos kūrėjų ir atlikėjų kartą. Natūralu, kad, būdamas vienintelis šalyje, Operos teatras negali nuo to atsiriboti. Šiuo metu stažuotojų programa priima vos po kelis solistus per metus. Ar planuojama ją plėsti? Kokios dar numatomos iniciatyvos, kuriomis būtų siekiama prisidėti prie jaunosios operos kūrėjų ir atlikėjų kartos auginimo?

– Noriu įkurti vadinamąjį operos ir baleto inkubatorių, kurio tikslas būtų suteikti galimybę jauniems (ir nebūtinai) Lietuvos, o vėliau – ir pasaulio kūrėjams tobulinti kūrybinius, interpretacinius sumanymus pasitelkiant mažas formas. Mūsų tikslas – kelti operos kultūrą Lietuvoje, todėl rezidavimas nebūtinai turėtų būti siejamas tik su didžiąja scena ar mūsų teatro trupe – darbas galėtų vykti visoje šalyje.

Ši iniciatyva, panašiai kaip ir Nacionaliniame dramos teatre, nukreipta į jaunus, kurti norinčius žmones, kurie galėtų, pavyzdžiui, statyti kamerines „Traviatos“ ar „Karmen“ versijas, leisti sau daryti, ką nori. Jie turėtų jaunų solistų, išteklių, nedidelį honorarą ir galėtų eksperimentuoti, o paskui pateiktų tai publikai.

Mums trūksta srauto, nenutrūkstamos veiklos, kurios rezultatas būtų nauji operos kompozitoriai, režisieriai. Kas šiandien gali pastatyti operą didžiojoje scenoje? Galima būti puikiu dramos teatro režisieriumi, bet nestačius operos, nesuprantant muzikos nebūtinai pavyks genialiai surežisuoti operą. O kur to mokytis? Menų inkubatorius būtų kūrybinis impulsas, paremtas mokymais, rezidencijomis, stipendijomis, eskizų pristatymais.

Tokia kūrėjams skirta programa man atrodo prasminga, mat mes kaip nacionalinė įstaiga turime formuoti tendencijas, lauką, kontekstą. Šiandien operos kontekstas Lietuvoje skurdus. Esame maža valstybė ir kol kas nepavyksta sukurti srauto, kuris leistų pas mus atsirasti šiuolaikiniam Verdi, Puccini ar Bergui. Parašyti vieną operą, kad taptum operos kompozitoriumi, neužtenka.

Turėdamas omenyje solistus, norėčiau skelbti stažuotojų programą, kurioje dalyvauti galėtų gerokai daugiau dainininkų. Manau, kad galime sau leisti priimti daugiau žmonių, kurie yra perspektyvūs, bet galbūt dar kai ko stokoja. Reikia parodyti, kad teatras jų laukia ir atveria duris tobulėti. Vis dėlto daugiausia dėmesio reikėtų skirti Operos studijai. Ji teatre buvo, bet gana lokali. Čia dainuodamas solistas turi gauti kai ką daugiau, nei gavo menų mokykloje, vėliau – Muzikos ir teatro akademijoje. Šalia mūsų pedagogų turėtų dirbti užsienio dėstytojai, geriausi dirigentai, turėtų būti statomos operos.

Vien tik dainuodamas mažus vaidmenis geru dainininku netapsi – reikia bent dešimt kartų per metus padainuoti Alfredą, Figarą ir panašiai. Bet didžiojoje salėje jauniems dainininkams tokių galimybių nėra, tad turime ieškoti mažesnių formų, kur jie galėtų save išbandyti. Ilgainiui tai galėtų išaugti į kažką panašaus, kas yra šalia didžiųjų Europos teatrų.

Tokias dvejų metų pobakalaurines, pomagistrines studijas galėtume derinti su Akademija. Tai būtų ir prielaida pakeisti mūsų įvaizdį parodant, kad mums reikia jaunų solistų, kad mes norime jiems duoti galimybę subręsti Lietuvoje, – nebūtina išvažiuoti. Man patinka, kai žmonės, net ir darydami puikią karjerą užsienyje, gyvena Lietuvoje, nepraranda ryšio su savo žeme, miestu. Manau, Lietuva turėtų taip lengvai neišleisti solistų.

– Nemaža džiaugsmo pastaraisiais metais suteikė nauji lietuvių kompozitorių kūriniai teatro scenoje – tai ir opera „Kornetas“, ir praėjusių metų gale parodytas baletas „Procesas“, vaikiška opera „Penki Merės stebuklai“. Ar matote galimybę ir toliau teatro scenoje reguliariai pristatyti naujus lietuvių autorių darbus?

– Kitąmet į repertuarą grąžinsime „Kornetą“ – tai privaloma, nes šis darbas labai vykęs. „Procesas“ taip pat tapo žiūrovų labai mylimu veikalu. Kol kas konkrečiau numatytas vienas naujas darbas. Ateityje numatome užsakyti vaikiškų operų, nes jaučiamas jų stygius.

Yra šioje srityje patirties turinčių kompozitorių, parašiusių operų, nenutrūkstamai rodomų teatruose, taigi vaikiškos operos klausimu esame pažengę kiek toliau. Apie kitus darbus norėčiau kalbėti atsargiai. Aišku tik, kad jų turės atsirasti. Sumanymų yra, vyksta derybos, bet kalbėti konkrečiai nenorėčiau.

Bėda ta, kad tokie veikalai neretai būna vienadieniai, mat publika jiems nėra paruošta. „Procesui“ sekasi, „Kornetas“, kaip tokio tipo kūrinys, galima sakyti, netgi rekordinis, „Lokiui“ taip pat sekėsi neblogai. Bet statant naują lietuvių autoriaus kūrinį išlieka rizika, kad investicija bus didelė, o grąža – maža, trumpas rodymo laikas.

Pasikartosiu, bet mes turime ką nors padaryti, kad užtikrintume prielaidas kūrėjams užaugti, rasti čia vietą, rašyti tokias operas, apie kurias kalbėtų ir Europa. Bet kokiu atveju, būdami nacionalinis teatras, didžiajai lietuvių operai ir baletui visada turėsime rasti savo repertuare vietos.

– O kokį matote LNOBT savo kadencijos pabaigoje?

– Absoliutus Lietuvos kultūros lyderis, dalyvaujantis kultūros politikoje, kultūros procesų katalizatorius. Noriu paskatinti lyderystę, iškelti mintį apie kultūros svarbą – tai įgalintų kurti laimingą ir harmoningą, išskirtinę Europoje visuomenę, turinčią stiprių kultūros vadybininkų, kultūros lyderių, įstaigų, kur greitai integruojami nauji, unikalūs modeliai.

Taip pat norisi tapti matomu bent jau Šiaurės ir Rytų Europos regiono tašku. Norisi, kad Stokholme sakytų, jog Vilniuje yra kažkokia įdomi opera, įdomi „chebra“, vyksta kažkas įdomaus ir reikia ten nuvykti. Opera ir baletas galėtų tapti svarbiais visos šalies reprezentuotojais.

Tai mano siekiamybė ir tam tikru lygiu aš vis vien to pasieksiu. Šiuo metu vyksta derybos su „Mezzo“ dėl „Proceso“ transliacijos, tad turėtume dar ryškiau pasirodyti kultūriniame Europos žemėlapyje.

Tačiau viskas priklauso nuo žmonių, galimybių, terpės, kurioje esame, tad stebuklų tikėtis nereikia. Šioks toks susitaikymas su tuo, kad esame čia ir dabar, taip pat yra labai svarbus – kartais tiesiog norime to, ko nėra. Saulės ar kalnų, kurių Lietuvoje nėra. Didžiulių atlyginimų, kurių ekonomika neišgali. Taigi vienas tikslų – ir pamilti tai, ką turime.

O turime nuostabų teatrą – dievinu šią architektūrą! Esu absoliutus Vilniaus, Operos teatro, Kauno ir Klaipėdos senamiesčio, apskritai visos Lietuvos aistruolis. Viskas čia gerai, nes tai yra mūsų, tai mums brangu. Kai kurie dalykai netgi unikalūs Europoje, ir mes turime tai parodyti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.