Pristatytas ir naujausias dramaturgo G.Grajausko darbas – Jono Vaitkaus režisuojama pjesė "Kas prieš mus".
Tikslas – ne premjerų liūtis, o kokybė
KVDT fojė surengtoje spaudos konferencijoje teatro direktorius Tomas Juočys ir meno vadovas dramaturgas G.Grajauskas, pristatydami naujojo sezono afišą, pabrėžė, kad šiemet premjerų bus gal kiek mažiau negu pernai, nes pagrindinė valstybinio teatro veiklos kryptis – ne spektaklių kiekis, o jų meninė kokybė.
Pirmoji sezono premjera įvyks rugsėjo pabaigoje – naujausią G.Grajausko pjesę „Kas prieš mus“, kurioje pagrindinis vaidmuo patikėtas aktoriui Rolandui Kazlui, stato ryšius su Klaipėdos dramos teatru atgaivinęs kviestinis režisierius J.Vaitkus. Repeticijos jau prasidėjo – vyksta aktorių atranka, spektaklio kūrėjai gilinasi į dramaturginę medžiagą.
Buvęs ilgametis Klaipėdos dramos teatro meno vadovas ir režisierius Povilas Gaidys žiemos pradžioje žiūrovams turėtų pristatyti Aleksandro Galino pjesę „Paradas“ - aštraus siužeto komediją, nagrinėjančią senojo ir naujojo pasaulio susidūrimo viename Amsterdamo viešbutyje peripetijas.
Williamo Shakespeare‘o pjesę „Troilas ir Kresida“ uostamiestyje statys O.Koršunovas – tai bus bendras jo vadovaujamo teatro ir klaipėdiečių projektas.
Sutikęs bendradarbiauti su Klaipėdos dramos teatru kontroversiškas rusų režisierius Konstantinas Bogomolovas dar svarsto, kokią pjesę pasirinkti. Premjera greičiausiai bus nukelta į kito sezono pradžią. Vilniaus mažajame teatre K.Bogomolovas prieš penkerius metus pastatė spektaklį pagal Euripido pjeses „Mano tėvas – Agamemnonas“.
Festivalį pagyvins spektaklių mugė
KVDT vadovai žada dar vieną naujovę – pasikeis tarptautinio vasaros festivalio „TheATRIUM“ formatas. Sumanyta šio renginio metu pristatyti lietuviškų spektaklių „vitriną“ (angl. - showcase). Visi šalies teatrai bus kviečiami į Klaipėdą rodyti savo spektaklių, juos vertins ir festivalio rengėjai, teatrų programų sudarytojai iš užsienio.
„Tikimės, kad tokia mugė pirmiausia sudomins patrauklių spektaklių ieškančius teatrų skautus. „TheATRIUM“ lankytojai irgi galės susipažinti su, rengėjų požiūriu, įdomiausiomis lietuviškų teatrų naujienomis, geriausius spektaklius įtrauksime į festivalio programą. Kitas etapas – užsienio teatrų, su kuriais iš anksto tariamės, spektaklių pristatymai“, – kalbėjo T.Juočys.
G.Grajauskas atkreipė dėmesį į tai, kad teatrų mugės Lietuvoje dar beveik neišbandytas, bet užsienio šalyse populiarus ir įprastas reiškinys: „Privalumų daug – per trumpą laiką festivalių rengėjai iškart pamato daug spektaklių, čia pat bendrauja su kūrėjais, tariasi dėl kvietimų į savo teatrus. Kitų metų festivaliui „TheATRIUM“ kaimyninėse šalyse ieškome ne tik pažįstamų režisierių, bet ir naujų vardų.“
Uostamiesčio scenoje bus rodomi populiariausi pernykščio ir ankstesnių sezonų spektakliai: Gyčio Padegimo režisuota Arvydo Juozaičio istorinė drama „Karalienė Luizė“, Augusto Strindbergo „Tėvas“ (režisierė Mara Kimelė), Jaroslavos Pulinovič „Elzės žemė“, Eduardo de Filippo "Kalėdos Kupjelų namuose" (režisierius Povilas Gaidys), „Mama Drąsa“ pagal Bertoldo Brechto pjesę „Motušė Kuraž ir jos vaikai“ (režisierius Elmaras Senkovas) ir kiti.
Teatro gurmanams – lojalumo kortelės
Naujojo sezono repertuarą pristačiusi KVDT Kultūrinės veiklos ir žiūrovų aptarnavimo padalinio vadovė Ineta Baužytė nudžiugino publiką: „Bilietų kainos šį sezoną smarkiai nekils. Žiūrovus skatiname bilietus į spektaklius įsigyti kuo anksčiau, likus dviem savaitėms iki renginio jie gerokai pabrangs.“
Dar viena naujovė uostamiesčio dramos teatro gerbėjams – lojalumo kortelės, suteikiančios 30 proc. nuolaidą iš anksto įsigijus bilietus į spektaklius. Pasikeitė ir sezono plakatas, repertuaro lankstinukai – teatras naują vizualinį stilių kuria bendradarbiaudamas su Klaipėdos reklamos agentūra „Stand Up“.
"Teatro trupė šiemet daugiau keliaus, plačiau atsiversime pasauliui: per gastroles Kinijoje rugsėjo 14–17 dienomis tris vakarus bus rodomas Eimunto Nekrošiaus režisuotas spektaklis pagal Sauliaus Šaltenio pjesę „Kalės vaikai“. Šanchajaus didžiajame teatre klaipėdiečiai pasirodys greta tokių Europos teatro grandų kaip režisieriai Romeo Castellucci ir Thomas Ostermejeris", – kalbėjo I.Baužytė.
Rugsėjo pabaigoje uostamiestyje svečiuosis teatralai iš Korėjos. Spalį Klaipėdos pasiuntiniai su kitų Lietuvos teatrų vadybininkais vyks į Seulą susipažinti su korėjiečių teatro festivaliais, o lapkritį dalyvaus teatro profesionalų sambūryje Azerbaidžane.
Klaipėdos dramos teatras lapkritį „Kalės vaikus“ parodys Rumunijoje, tarptautiniame Klužo festivalyje.
Kūrėjai šiek tiek praskleidė uždangą
Sezono atidarymo šventę surengę uostamiesčio teatralai šiek tiek praskleidė scenos užkulisių skraistę – žiūrovai buvo pakviesti į J.Vaitkaus režisuojamos naujos G.Grajausko pjesės „Kas prieš mus“ atvirą repeticiją.
Smalsuoliai scenoje išvydo spektaklio kūrybos grupę ir pagrindinį, ne išgalvotą, o istorinį šios pjesės personažą – žinomą italų poetą ir dramaturgą, tapusį politiku ir pakylėtą į šalies nacionalinio didvyrio rangą, Gabrielę d‘Annunzio (1863–1938 m.), kurio vaidmenį atlieka Klaipėdos dramos teatre debiutuojantis populiarus aktorius ir režisierius R.Kazlas.
G d‘Annunzio – Italijoje vos dagiau kaip metus Fiumės miesto gyvavusios respublikos (dabar Rijeka, Kroatijoje) kūrėjas, vizionierius, moterų numylėtinis. Su savo šalininkais užėmęs miestą jis pats parašė šalies konstituciją, kurioje daug dėmesio buvo skirta asmenybės laisvei, o ypač – kultūrai.
Įdomiausia, kad be kitokių keistenybių kiekvienas poeto ir diktatoriaus autoritariškai valdomos nykštukinės Fiumės valstybėlės pilietis privalėjo išmokti groti kokiu nors muzikos instrumentu.
Fiumė buvo viena keisčiausių valstybių pasaulyje. Charizmatiškojo G.d‘Annunzio idėjomis, veikla ir ritualais žavėjosi Italijos diktatorius, fašizmo pradininkas, be kita ko, buvęs socialdemokratas Benitas Mussolinis, jo sekėjas Adolfas Hitleris, proletariato vadas Vladimiras Uljanovas (Leninas) irgi domėjosi Fiumės respublika.
Režisierius regi įdomių paralelių
Ispanų siurrealistas Salvadoras Dali, rusų poezijos sidabro amžiaus atstovas Nikolajus Gumiliovas taip pat garbino G.d‘Annunzio. Jo kerams neatsispyrė dirigentas Arturas Toskaninis – „La Scalos", „Metropolitan" operos teatrams, Niujorko simfoniniam orkestrui vadovavęs garsusis įtalų maestro ilgai nedvejojęs sutiko eiti Fiumės kultūros ministro pareigas.
„Apie kiekvieną žinomesnį G. d‘Annunzio gerbėją būtų galima parašyti atskirą pjesę, bet man įdomiausias Fiumės valstybės įkūrėjas, troškęs suderinti diktatūrą, tironiją ir asmens laisvę. Tai pamokoma istorija apie poetus, kurie kupini kilniausių idėjų brenda į polikos liūną, užsimoja valdyti valstybę visiškai negalvodami, kad viskas gali baigtis daug liūdniau, negu jiems atrodo“, – dalijosi mintimis G.Grajauskas.
Pjesėje įžvelgęs tam tikrų sąveikų ir sąšaukų su šiandieninės Lietuvos tikrove J.Vaitkus, regis, nepuoselėja didelių vilčių, kad ji smarkiai pakeis žmonių gyvenimą ir mąstymą: „Akivaizdu, kad G.Grajausko pjėse yra aktuali ir mums, lietuviams, paralelių su mūsų politinio, ekonominio ir socialinio gyvenimo sumaištimi nė nereikia ieškoti.“
Režisierius tikisi, kad šis spektaklis galbūt šiek tiek prisidės prie to, kad Lietuvos padangėje, anot jo, „būtų mažiau abejingų, tešlagalvių, populizmo lengvai veikiamų, savo nuomonės neturinčių piliečių“.
Politikoje blėsta kūrėjų talentas
Fiumės miestą užvaldžiusį poetą ir karį įkūnijančiam R.Kazlui atrodo, kad spektaklyje nesistengiama specialiai sieti senų įvykių Italijoje ir dabarties aktualijų: „G.d‘Annunzio – ryški amenybė. Vaidinti diktatorių ir menininką viename asmenyje nėra lengva, reikia pasitelkti visą aktorinį arsenalą, patirtį ir erudiciją. Pjesėje daug ironijos, ugningų kalbų, šmaikščių ir net šiurpių dialogų. Mano herojus - nuo pradžios iki pabaigos yra scenoje.“
Ar G.d‘Annunzio idėjų persmelktiems menininkams neknieti siekti galios, aukštų posto, kaip tai anksčiau buvo padarę kultūros ministrais tapę teatralai Remigijus Vilkaitis, Vladimiras Prudnikovasir kiti garsūs kūrėjai, o ką jau kalbėti apie pramogų verslo banginį Arūną Valinską, į Seimą įvairavusį su visa kompanija ?
R.Kazlas sakė, kad politiko karjerai reikia rengtis rimtai ir atsakingai: "Kas tinka laisvai kūrybai, nelabai pritaikoma valdžioje, pasukę į politiką kūrėjai neretai praranda savo profesiją".
Tuo tarpu J.Vaitkus socialiai aktyvių menininkų, kurie nelinkę "stovėti po medžiu", veržiasi į valstybės valdymo struktūras, intencijas siejo su sovietinio mąstymo recidyvais: "Naivu galvoti, jog kokiame nors filme ar spektaklyje kompartijos sekretorių gerai suvaidinęs aktorius sugebės valdyti ir valstybę - tai jau praeitis".
Šamanizmas, apgaulė, žmonių mulkinimas tuščiais pažadais, pasak J.Vaitkaus, neišsivadėjęs: "Veidmainiški komplimentai, pataikavimas politikuojančius kūrėjus kartais įvelia į tokį jovalą, iš kurio jie paskui sunkiai išsikapanoja. Akivaizdus pavyzdys - poeto Justino Marcinkevičiaus gyvenimo vingiai".
Nors politika dabar vis labiau primena spektaklius, J.Vaitkus mano, jog iš tikrųjų tai nėra aktorinio talento ir saviveiklos produktas".
Spektaklis - kaip poeto sapnas
Studijuodamas istorinę medžiagą G.Grajauskas, be kita ko, aptiko duomenų, jog tarpkariu G. d'Annunzio veikla domėjosi ir vadinamojo Klaipėdos krašto sukilimo organizatoriai, išviję prancūzų taikdarius, kuriems pagal Tautų Sąjungos mandatą buvo patikėta laikinai administruoti anksčiau Vokietijai priklausiusią teritoriją.
G.d'Annunzio idėjos galėjo prasiskverbti į Varėnos apylinkes, kur 1918 metais įsikūrė su lenkais ir bolševikais kovojusi Perlojos respublika. Dešimtyje kaimų rimtį ir tvarką palaikė milicija, teismas, būta ir kalėjimo. Ginkluotas 80 vyrų savigynos būrys apšaudė atvykusią į Perloją tartis centrinę Lietuvos delegaciją.
Spaudos konferencijoje daug nekalbėjęs R.Kazlas ryžtingai atmetė dramaturgo G.Grajausko siūlymą spektaklio "Kas prieš mus" kūrėjams - pabandyti užimti Priekulę (miestelis Klaipėdos rajone.), kur dalis gyventojų staiga pradėjo save labiau tapatinti ne su katalikiškos Žemaitijos, o Mažosios Lietuvos evangeliškomis tradicijomis ir kultūra, pasisako už administracinę reformą.
„Tokie personažai kaip D.d'Annunzio iškyla, kai visuomenei prireikia permainų iliuzijos. Mano vaidmuo ir visas šis spektaklis – kaip poeto sapnas, kaip regėjimas, o sapnuose, žinote, visko pasitaiko", – šypsojosi R.Kazlas.
Permainų, o iliuzijų troškulys ?
Pasirodo, kai kurie romantikai, idealistai, utopinių valstybės valdymo modelių kūrėjai nepamiršta G.d‘Annunzio socialinio eksperimento – laisvės oazės, kokios pasaulis dar nebuvo regėjęs. Fiumės komendanto ir jo kamarilės valdymas truko neilgai, paskui įvyko tai, ko poetas veikiausiai nenumatė ir juodžiausiame savo sapne.
G.Grajauskas tvirtina, jog kurdamas pjesę „Kas prieš mus“ apie politikavimą teatre nė negalvojęs: „Primenant gerai žinomus istorijos faktus, rodomas gyvenimas, pramanyti tik pjesės herojų santykiai. Neraginu balsuoti nei už žaliuosius, nei už raudonuosius ar mėlynuosius, tai viso labo – tik perspėjimas.“
G.d‘Annunzio vaidmuo cementuoja intriguojantį spektaklį, kurį, pasak R.Kazlo, apibendrina jo herojaus žodžiai: „Žmonės nenori keistis, nori permainų, bet ne savyje. O jeigu permainos įvyksta, jie susierzina, kad ne tokių norėjo. Todėl duokim žmonėms permainų iliuziją – gražų spektaklį. Valdžia, valstybė – irgi spektaklis.“
Niekieno nepripažinta Fiumės valstybėlė žlugo, kai ją užplūdo nuo poeto deklaruotų konstitucinių vertybių nutolę įvairaus plauko nuotykių ieškotojai, dekadentai ir avantiūristai – šniaukė kokainą, ištvirkavo, platino venerines ligas, kitokias negeroves. Tačiau respublikos ir jos kūrėjo vardai išliko istorijoje.
