Aktorė Monika Poderytė: „Tikime medijomis, bet ne žmonėmis“

„…aš esu aklas“, – šių dienų kontekste suskamba vis dažniau ir jautriau.

Aktorė M.Poderytė spektaklyje „Virimo temperatūra 5425“.
Aktorė M.Poderytė spektaklyje „Virimo temperatūra 5425“.
Aktorė M.Poderytė spaektaklyje „Aklieji“.
Aktorė M.Poderytė spaektaklyje „Aklieji“.
Aktorė M.Poderytė spaektaklyje „Aklieji“.
Aktorė M.Poderytė spaektaklyje „Aklieji“.
Aktorė M.Poderytė spaektaklyje „Aklieji“.
Aktorė M.Poderytė spaektaklyje „Aklieji“.
Daugiau nuotraukų (4)

Rasa Karvelytė

Oct 5, 2018, 3:20 PM, atnaujinta Oct 5, 2018, 3:20 PM

Ką reiškia matyti, bet nereaguoti? Girdėti, bet neatsakyti? Kalbėti, bet nebūti išgirstam? Kokia sąskaita bus pateikta už žmonių dvasinį aklumą? Atsakymų ieškoma naujausiame bendrame Juozo Miltinio dramos teatro ir Artūro Areimos teatro (AAT) darbe, spektaklyje „Aklieji“. 

Aklumas vis didėja

Jaunosios kartos aktorė Monika Poderytė, vaidinanti AAT trupėje ir spektaklyje įkūnijanti pasakotojo vaidmenį, įsitikinusi, kad aklųjų gretose atsirado didžioji dalis visuomenės. 

Spektaklio tema, kaip prisipažįsta pati aktorė, jai yra ne tik artima, skaudi ir aktuali šių dienų perspektyvoje, bet netgi turinti absurdo prieskonį.

„Labai gaila, kad žmonės daugiau dėmesio skiria virtualioms erdvėms, kuriose nesutinka gyvos būtybės. Sparčiu žingsniu nyksta mūsų tarpusavio bendravimas, kito žmogaus matymas kaip žmogaus“, – mano ji.

M.Poderytė svarsto, jog dvasinis aklumas yra užvaldęs jauną žmogų, kuris visa galva nėręs į virtualų pasaulį be gyvybės. Jaunimą pasiglemžęs technologijų pasaulis, aktorės manymu, nubrėžia itin siaurą matymo lauką, apriboja asmenų mąstymą – taip jie praranda ryšį su šalia esančiais žmonėmis, o santykį atranda tik patys su savimi.

„Svarbūs tapome tik mes patys: kaip atrodome, kalbame, ką manome, kas aš, kaip aš ir kur aš. Mums pradėjo trūkti paprasto, elementaraus buvimo su kitu žmogumi, tokio, kai nereikalingas tuščias, į niekur nevedantis pokalbis“, – atvirai prisipažino aktorė.

M. Poderytė įsitikinusi: aklumo tema – ne tik subtili, bet ir globali. 

„Tikime medijomis, bet ne žmonėmis. Mūsų gyvenimuose neliko intymaus santykio, viskas tapo vien juokais, o mes – neatviri ir užsidarę.“

Šis dvasinis aklumas nėra vien jauno žmogaus problema. M.Poderytė, kalbėdama apie spektaklio problematiką šių dienų perspektyvoje sako pastebinti gana sunkią aklumo formą išgyvenančius ir ne tik X ar Y kartos atstovus.

Su medijų pančiuose įkalintu jaunimu drąsiai konkuruoja ir sovietmetyje įstrigę vyresnieji.

„Atrodo, kad jiems nepavyksta išsilaisvinti, priimti dabartį ir pamatyti, jog yra kur kas daugiau tiesų, ne tik viena jiems pažįstama“, – svarstė aktorė.

Jos nuomone, vien kalbėti apie laisvę, ką daro minėtieji asmenys, neužtenka – reikia pagaliau nustoti gyventi praeitimi.

„Tokie žmonės patys sau neleidžia atidaryti durų į naują pasaulį, vis dar gyva nepaaiškinama priespaudos baimė: kalbėti, būti kitokiam ar priimti kitokį“, – sakė ji. 

Vaidyba – ne vien darbas

2016-aisiais metais prisidėjusi prie AAT aktorių trupės, M.Poderytė jau spėjo sukurti ne vieną drąsų vaidmenį. Ir nors kiekvieną pradedamą naujai kurti personažą nėra lengva prisijaukinti, pastarąjį savo darbą spektaklyje „Aklieji“ ji vadina vienu didžiausių iššūkių per visą savo aktorės karjerą.

„Manau, kad vaidmeniui dar reikia susigulėti, o man atrasti tvirtą pagrindą, kad vėliau galėčiau su savo personažu žaisti. Mano nuomone, viskas ateis su paties spektaklio branda“, – sakė pasakotojo vaidmenį atlikusi ir kas kartą vis iš naujo jį bandanti atrasti aktorė. 

Su kitais personažais lygindama savo kuriamą vaidmenį, Monika jį vadina organišku ir žemišku. Nors, kaip sako, ir likę vaidmenys neturi ryškių personalizacijų. 

„Nors minčių po vaidinimo lieka daug, nėra taip, kad negalėtum paleisti vaidmens. Tuomet tai panašėtų į tam tikrą šizofrenijos formą“, – juokėsi aktorė, paklausta ar lengvai įsijaučia ir išeina iš vaidmens. 

Jau per pirmąsias repeticijas tiek M.Poderytė, tiek likusi trupės dalis į šalį padėjo spektaklio tekstus. Aktorę maloniai nustebino toks greitas įdirbis ir noru pasiekti bendrą tikslą deganti komanda.

„Sutapo mūsų idėja, kaip turime dirbti, santykis su teatru, su scena, kūryba. Atrodė, kad vietoj vieno spektaklio, galėtume pastatyti penkis. „Akluosiuose“ nagrinėjamai temai abejingų aktorių nebuvo. Nebuvo tokių, kurie manytų, jog tai tik eilinis darbas, jog atėjo tik atlikti savo aktoriaus pareigos, o ne kurti“, – sakė ji.

Stengiasi nemoralizuoti

Kaune gimusi ir vaidybos studijas ten pat baigusi aktorė atvirai sakė, kad spektaklio komandos didžioji užduotis buvo ne manipuliuoti žiūrovu ar jam pataikauti, o savo buvimu čia ir dabar priversti žiūrovą pasiimti tai, ko jam trūksta.

Norisi klausti: o ko trūksta Panevėžio miestui ir jo publikai?

Aukštaitijos sostinę kas kartą vis labiau pamilstanti M.Poderytė sakė, jog miestas jai po truputį darosi vis jaukesnis.

„Iš pradžių atrodė, kad čia nėra jaunų žmonių, nėra to aukso vidurio, kuris būtų potencialus ir Juozo Miltinio dramos teatro žiūrovas: arba labai jauni, arba gerokai vyresni žmonės“, – dalijosi pastabomis aktorė.
 Per pirmuosius apsilankymus J.Miltinio dramos teatre ji susidarė nuomonę, kad žmonės į teatrą eina vien tam, jog galėtų pasakyti: „Aš buvau teatre“. Tokiu atveju ir jie tampa aklaisiais – abejingais detalėms žmonėmis. 

„Atrodo, kad einama į įstaigą, į pastatą, bet ne į spektaklį. Vargu ar praėjus kiek laiko pasakytų, kokiame jie buvo“, – svarstė artistė.

Dabar Monika jau sako galinti pastebėti pokyčius: „Panašu, jog jaunus žmones AAT spektakliai paveikė ne dėl to, kad atėję su draugu ar drauge galėjo gerai praleisti laiką, bet patys spektakliai juos paskatino vėl norėti eiti į teatrą – jie nemoralizuoja, kaip žmonės privalo elgtis.“ 

Pastebėtas potencialas

M.Poderytės pavardę teatrui neabejingi panevėžiečiai pirmiausia išgirdo A.Areimos spektaklyje „Pabudimas“. Tą kartą jaunos merginos tapatybę dengė paslaptinga kompozitorės π etiketė. Tačiau pati Monika pirmiausia save pristato kaip aktorę – juk, kaip pabrėžia, ir baigė šias studijas.

„Muzikos paslapčių vis dar mokausi: pažinti instrumentus, skirtingą techniką. Tai nėra mano didžiausias variklis, veikiau – išsilaisvinimas, nauja niša, kurioje galiu save realizuoti“, – sakė Kauno 1-ąją muzikos mokyklą baigusi aktorė.

Pašnekovė džiaugiasi, kad jai teko laimė turėti gerą fortepijono mokytoją – jos dėka jai norėjosi kurti. Ir nors nieko bendro, kaip tikina pati, neturėjo su kompozicija, jos talentas nebuvo nepastebėtas. 

Dabar savo gabumus jaunoji aktorė gali atskleisti ne tik scenoje, bet ir už jos ribų. Režisierius A.Areima jau ne pirmą kartą patiki jai sukurti spektaklio garso takelį, o Monika džiaugsmingai imasi šios užduoties.

„Kurti šio spektaklio muziką man buvo tikras iššūkis, nes teko ir vaidinti, ir kurti muziką. Turiu viską spėti, nepamiršti scenų, muziką pritaikyti personažams. Ieškojimų buvo labai daug. Netrūko ir nervų, nes norėjosi padaryti kuo geriau“, – atsiduso mergina.

Pradedančioji kompozitorė sakė, kad atrasti spektaklio spalvas jai labiausiai padeda prieš akis matomos scenos.

„Siekiu, kad muzika eitų kartu ir padėtų išplėtoti sceną, ją užauginti. Iki šiol neturėjau daug elektroninės muzikos patirties, kur kas daugiau teko susidurti su klasikine. Tikiu, jog galima pasiekti geresnių rezultatų, tačiau jaučiuosi pakilusi laipteliu aukščiau“, – neslėpė džiaugsmo veržli kūrėja.  

A.Areimos spektaklis „Aklieji“. Spalio 7 d. 18 val. J.Miltinio dramos teatras, Panevėžys.

 

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.