Pascalis Devoyonas siekia klasiką perteikti savaip

M. K. Čiurlionio tarptautinės muzikos festivalio kvietimu Lietuvoje lankysis legendinis prancūzų pianistas Pascalis Devoyonas. Atlikėjas yra pelnęs aukščiausius apdovanojimus Viotti, Busoni, Leeds konkursuose, o 1978 m. iškovotas sidabro medalis prestižiniame P. Čaikovskio pianistų konkurse atnešė P. Devoyon pasaulinį pripažinimą. Belaukiant atlikėjo koncerto kalbiname jį apie muzikinį kelią.

 Pascalis Devoyonas.
 Pascalis Devoyonas.

Lrytas.lt

Nov 13, 2018, 7:21 PM, atnaujinta Nov 13, 2018, 7:22 PM

– Kaip muzika atsirado jūsų gyvenime? 

Iš tiesų muzika yra labai svarbi mano gyvenimo dalis. Aš sunkiai galiu įsivaizduoti gyvenimą be jos. Tačiau tuo pat metu aš savo gyvenimo negaliu įsivaizduoti tik su muzika. Žinau, tai skamba dviprasmiškai, bet jei muzika gyvenimą daro gražų, ji negali vystytis tavyje be kitų gyvenimo pusių – pasaulio grožio, meilės ir kitų meno šakų. 

Muzika į mano gyvenimą atėjo natūraliai, kaip įprasta „buržua“ šeimose, pradėjau groti pianinu, o 13–14 metų staiga supratau, kad man patinka groti. Visi mano draugai tuo metu metė muziką. Tikrasis pasirinkimas atėjo dar vėliau, kai suvokiau, jei dirbsiu daug, galiu pasiekti puikių rezultatų. 

– Tikėtina, kad dėl muzikos Jūsų gyvenimas skrieja įvairiose šalyse ir net žemynuose. Ar įprasta muzikantui keliauti iš šalies į šalį. Kas skatina šį judėjimą? Ar turite mylimiausią pasaulio vietą?

– Pirmą kartą į užsienį vykau koncertuoti. Mano jaunystės laikais keliauti po užsienio šalis nebuvo įprasta. Jei prasidėdavo gastrolės užsienyje, gyvenimas susijaukdavo – daugiau laiko praleidi lėktuvuose ir viešbučio kambariuose nei namuose. 

Jei atvirai, man tai nepatiko. Aš pajutau lyg prarasčiau save, man trūko laiko ramiai pamąstyti. Dėl šios priežasties priėmiau pasiūlymą užimti profesoriaus vietą. Nebuvo paprasta subalansuoti pedagoginį darbą ir koncertinę veiklą. Jausdamas atsakomybę prieš savo klasę sumažinau koncertų kiekį, tuo pačiu galėjau skirti daugiau laiko savo grojimo tobulinimui. 

Tačiau čia ir vėl suvokiau, kad per stabilus, komfortabilus gyvenimas gali „nužudyti“ fantaziją. Kai Berlyno akademija man pasiūlė vietą, buvau įžengęs į ketvirtą dešimtį. Tą pasiūlymą priėmiau kaip eksperimentą išbandyti kažką naują. Tačiau kai pirmą kartą apsilankiau Japonijoje, iškart ją įsimylėjau. Neklauskite kodėl, to tikrai nepaaiškina nei peizažas, nei maistas. Tiesiog pasijutau ten labai gerai, net geriau nei Prancūzijoje. Žinoma, ir mano japonė žmona prie to šiek tiek prisidėjo. 

– Ar tai bus pirmas vizitas Lietuvoje? Ar kada teko susidurti su Lietuvos atlikėjais, studentais ar kompozitoriais?

– Taip, tai mano pirmasis vizitas Lietuvoje. Turėjau du studentus iš Lietuvos ir tai yra kol kas vienintelis sąlytis su jūsų šalimi.

– Vyresni Lietuvos muzikos profesoriai prisimena Jūsų pasirodymą P. Čaikovskio konkurse, Maskvoje, ypač nepakartojamą M. Ravelio „Gaspard de la nuit“ kūrinio atlikimą. Ar šis konkursas buvo tramplynas į sėkmingą tarptautinę karjerą? Ko reikia siekiant tarptautinės karjeros ir ką patartumėte jauniesiems atlikėjams?

– Žinoma, minimas konkursas buvo svarbus žingsnis mano „karjeroje“, po konkurso turėjau koncertų visame pasaulyje. Tuo laiku konkursai buvo labai svarbūs, juos yra laimėję daugybė žymių pianistų, pavyzdžiui, M. Pollini, M. Perahia, R. Lupu, J. Zimmerman, B. Michelangeli, S. Fran?ois, sąrašas begalinis. Šiais laikais yra kitaip. Konkursų tiek, kad jie prarado savo svarbą. 

Jauni atlikėjai vyksta į konkursus kaip į darbą tikėdami, kad vieną dieną tai suveiks. Bet ne visada užtenka laimėti konkursus. Žinau vardus, kurie laimėjo daugybę konkursų, bet tai nedavė jokio impulso jų karjeroms. Ir priešingai, yra daugybė garsių artistų, kurie niekada nedalyvavo konkursuose arba dalyvavo nesėkmingai. 

Esminis patarimas jauniesiems atlikėjams – muzika turi išlikti aistra. Dar daugiau – būtina eiti dviem keliais – vienas iš jų – artisto ir asmenybės tobulinimas; kitas – savęs pardavimas. Bijau, kad tik 10 proc. karjeros sėkmės nulemia talentas, deja, 90 proc. – politikos ir komerciškumo suvokimas  Tikiuosi nesu per didelis optimistas. 

– Jūs ir prancūziška muzika. Ar mėgtumėte ją atlikti, jei nebūtumėte prancūzas? 

– Prancūziška muzika mėgstama visame pasaulyje – H. Berliozas, C. Debussy, M. Ravelis, O. Messiaenas, P. Boulezas, H.Dutilleux... 

Visus šiuos klasikus žinau ir grojau. Bet tai buvo seniai ir buvau šiek tiek pavargęs nuo prašymų pagroti kažką prancūziško. Norėjau groti L. Van Beethoveną, J. Brahmsą ar R. Schumanną. Bet dabar galiu rinktis. Todėl su dideliu malonumu grįžau prie M. Ravelio ir C. Debussy, kurie man yra iškiliausi XX a. kompozitoriai. Šiuo metu svarstau įtraukti į savo repertuarą ir G. Fauré.

– Ar yra prancūziška pianistikos mokykla? Kokie jos išskirtinumai? 

– Dabar jau vis mažiau ir mažiau lieka „mokyklų”. Studentai ir profesoriai, kaip ir aš, keliauja ir moko įvairiausiose šalyse. Nemanau, kad aš mokau kažko specifiško prancūziško, bet, akivaizdu, mano kilmė ir šalies charakteris yra reikšmingi tam, koks esu. 

– Kaip manote, ar vis dar įmanoma klasikinės muzikos koncerte nustebinti publiką, kitaip tariant kas dar stebina publiką? 

– Nustebinti publiką neturėtų būti tikslas. Asmeniškai aš stengiuosi perteikti tai, ką jaučiu muzikoje. Kai groji tuos kūrinius, kuriuos prieš tave jau atliko milijonas pianistų, negali būti „naujas“, gali būti tik pats savimi, bet negalima pamiršti, kad tarnauji muzikai. Nemėgstu tų artistų, kurie išaukštindami savo asmenybę naudojasi ir sudarko kažkieno kurtą muziką. 

Jie tiesiog „žudikai”. Tačiau rasti, kur riba, yra labai sunku. Groti tik tekstą irgi nėra sprendimas. Mūsų vaidmuo – perteikti, mūsų manymu, tai ką norėjo pasakyt kompozitorius, kaip vertime – rasti tinkamiausią žodį. Mes privalome muziką perteikti savais žodžiais tikintis, kad kompozitorius su tuo sutiks! 

– Vilniuje išgirsime legendinį jūsų atliekamą „Gaspard de la nuit“. Papasakokite daugiau apie programą, kurią ketinate atlikti.

– Turėjau idėją sujungti C. Debussy ir M. Ravelį. Per jų muziką kiekvienas suprasime, kokie skirtingi yra žmonės. 

Pirmojoje dalyje kūriniai šviesūs, kartais net linksmi – jie visi atspindi dieną. „Les collines d’Anacapri“ nukelia mus į saulėtąją Italiją, „Bruyeres“ atskleidžia ramų peizažą. „Le tombeau de Couperin“ plevena senosios prancūziškos elegancijos kvapu. Nieko dramatiško, išskyrus atsidavimą. 

Antroje dalyje su „Gaspard de la nuit“ įžengiame į naktį ir fantazijas. Rinkausi C. Debussy etiudus atitinkančius idėją, tokius kaip „Puerta del Vino“ ar „Feux d’Artifice“. Programos pabaigoje pateiksiu visą įvairovę šių kompozitorių kūrinių. Tikiuosi, publika nenuobodžiaus. 

* * *

PASCAL DEVOYON REČITALIS – VI tarptautinio M. K. Čiurlionio muzikos festivalio Vilniuje koncertas lapkričio 16 d. 19 val. Valdovų rūmuose. Festivalis vyksta lapkričio 7–30 d. 

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.