Jau gruodžio 4–5 dienomis ji lips į OKT/Vilniaus miesto teatro sceną kaip Fojerbach – kaip ir jos mokytojas, kurio sukurtas Fojerbachas dažnai įvardijamas kaip vienas stipriausių vaidmenų Lietuvos teatre.
Artėjant „Aš, Fojerbach“ (rež. Lina Židonytė) spektakliams apie tai ir kalbamės su pačia Kristina.
– Kristina, ar nenustebai sulaukusi kvietimo sukurti Fojerbach(o) vaidmenį? Juk tai vyriškas vaidmuo.
– Nepavadinčiau to tik nuostaba. Tuo metu mane aplankė šiek tiek daugiau emocijų, jausenų ir minčių. Tai buvo netikėtas pasiūlymas.
Žinojau vienintelį žmogų, įkūnijusį Fojerbachą – tai mano mokytojas V.Masalskis. Ir mokytojas įkūnijo jį taip meistriškai, kad kito Fojerbacho net įsivaizduoti negalėjau, netgi tarp mūsų lietuviškų aktorių teatro dinozaurų.
Fojerbachas – tai V.Masalskis su milžiniška metalinio šuns konstrukcija prieš akis, nors tu ką. O ką jau kalbėti apie kokią jaunutę aktorę...
Taigi kvietimas netikėtas man buvo labiau ne dėl personažo lyties, bet dėl Fojerbacho lietuviškosios istorijos, vaidmens svorio ir apimties, vaidmens patirties bazės.
– Fojerbachas Lietuvos teatre visų pirma siejamas su V.Masalskiu – jūsų mokytoju. Ar neslėgė tam tikras autoriteto akmuo?
– Slėgė ir slegia. Todėl vis dar nepakviečiau savo Mokytojo į šį spektaklį. Dar viskas per nauja, prieš jį dar nedrąsu. Tikiu, įsivaidinsiu ir įsidrąsinsiu.
Ne tik autoriteto akmuo yra svarus. Slegia atsakomybė vaidmeniui, autoriui, režisieriui, partneriui, žiūrovui, sau. Bet kurdama pasidedu tuos akmenis šalia, neapsikraunu jais. Kitu atveju iš kūrybos liks tik pastanga, klampojimas, akmenų tempimas arba ridenimas į kalną.
Bet Fojerbach nėra Sizifas. Ji veikiau užsiima ne akmenų tempimu, nešimu, traukimu ar stumimu, bet žongliravimu jais.
– Apie V.Masalskį ir jo santykį su savo mokiniais sklando kone legendos. Papasakokite šiek tiek, kaip tai atrodo.
– Man patinka legendos, mitai, pasakos, burtai. Gal nevertėtų išsklaidyti magijos ir buitiškai tėkšti cepeliną su visais spirgais ant lėkštės. Juolab kad cepelinų V.Masalskis mums niekada ir nevirė. O kad kasryt gamindavo sumuštinius, omletus, tiramisu, kad auklėjo dorai, atjaučiamai, rūpestingai – tai galiu patvirtinti nedvejodama.
Ir visa dėstytojų komanda, kurią jis buvo subūręs – savo sričių specialistai, praktikai, realiai suvokiantys, kokie profesiniai įgūdžiai reikalingiausi. Jaučiuosi apdovanota, kad galėjau mokytis pas juos. Ir vis dar mokausi, kad ir nebe oficialiai.
– Ar išties tai kiek primena tam tikrą komuną, kokią turėjo Jerzy Grotowskis ar Tadashi Suzuki?
– Deja, neteko mokytis pas J.Grotowskį ar T.Suzuki, tik teoriškai žinau apie jų mokyklas ir komunas, tad lyginti būtų gana nelygiavertiška. O V.Masalskis mus mokydamas akcentavo, mano galva, pagrindinį dalyką, be kurio buvimas teatre taptų tiesiog neįmanomas – darbą komandoje.
Tai komuna ne bendros gyvenamosios vietos, ne asmeninių santykių, bet tikėjimo idėja, spektakliu, kūrybine prasme. Mes buvome ne mistifikuota užsidariusi grupelė, bet žmonės, kurie, tikėdami teatro paveikumu ir spektaklio idėja, tarnauja kūrybai.
Skamba visai paprastai, tačiau kai susiduria absoliučiai skirtingos egocentriškos asmenybės, išmokti susivaldyti, mandagiai, suprantamai išreikšti savo ir priimti kito požiūrį, surasti bendrą vardiklį pasidaro visai nepaprasta.
Pykti, verkti, pulti į isteriją, visus pasiųsti – lengviausia. O susigrojimo reikėjo mokytis. To mus mokė. Nesusiniveliuoti, ne tik unisonu dainuoti, bet muzikuoti, išgirsti vienam kito absoliučiai skirtingą natą ir savąją transliuoti švariai tam, kad pasigirstų bendras skaidrus skambesys. Ir galo tam mokslui nėra.
– Kaip atrodė jūsų Fojerbach gimimas?
– Užsimezgė Fojerbach iš didelės jaunos gaivališkos vitališkos meilės, aistros, tikėjimo ir pasitikėjimo vienas kitu. Absoliuti romantinė karšta meilė be išskaičiavimų ar pamatavimų. Be jokių garantų. Iš pradžių – netgi be konkrečios gyvenamosios vietos. Po to namai atsirado. Gimė sveika, bet užsispyrusi, temperamentinga, mąsli.
Nesakyčiau,kad gimimas yra baigtinis veiksmas personažui. Ji gimė, faktas konstatuotas, bet vystymasis dar visai neseniai prasidėjo, dar laukia visi gyvenimo etapai.
– Ar pačiai kaip aktorei dažnai tenka susidurti su fojerbachiška situacija, kai nuolatos tenka įrodinėti savo vertę?
– Neretai pastebiu, kad etiketė būna priklijuojama net ne vadovaujantis žmogaus savybėmis, charakterio bruožais, o tiesiog patekus į tam tikrą situaciją. Jei teko taisyti psichinę sveikatą ir gulėti tam skirtoje klinikoje,turi psicho etiketę amžiams.
Jei bent kartą gyvenime teko apsilankyti policijos komisariate, o, neduokdie, ilgėliau pasėdėti – zoninis ir taškas, pavojingas, agresorius.
Jei bandei narkotikų – pavojingas narkomanas. Jei nusišnekėjai – durnius. Jei kartą gyvenime suklupai – nebeturi galimybės atsistoti, moraliai tu nuteistas. Apsilaižant pirštelius bus užklijuota etiketė ir būsi išstatytas teismui.
Nors viduramžius vadiname žiauriais raganų medžioklės laikais, bet dabar pastebiu ne mažiau žiaurią moralinę inkviziciją. „Aš, Fojerbach“ kalba apie tai.
– Kiek jums apskritai gyvenime svarbu sąvokos vyras–moteris, vyriška–moteriška?
– Pirmiausia tai biologinis lyties skirtumas, ne „vyriškų“ ir „moteriškų“ savybių rinkinių paketėlis. Prieš tai bet kokiu atveju seka žmogiška – nežmogiška.
Tankred Dorst, Ursula Ehler „Aš, Fojerbach“ (rež. L.Židonytė). Gruodžio 4, 5 d. 19 val. OKT/Vilniaus miesto teatre (Ašmenos g. 8, Vilnius).
