Teatro legendai Vladui Bagdonui – 70: „Esu jaunikis, kuris niekam nesisiūlo“

Trečiadienį legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius Vladas Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.

Aktorius V.Bagdonas yra sukūręs ne vieną įsimintiną vaidmenį.<br>V.Balkūno nuotr.
Aktorius V.Bagdonas yra sukūręs ne vieną įsimintiną vaidmenį.<br>V.Balkūno nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>V.Balkūno nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>V.Balkūno nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>R.Jurgaičio nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>R.Jurgaičio nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>R.Jurgaičio nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>R.Jurgaičio nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>D.Umbraso nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>D.Umbraso nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>R.Jurgaičio nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>R.Jurgaičio nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>R.Jurgaičio nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>R.Jurgaičio nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>R.Jurgaičio nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>R.Jurgaičio nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>AP nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>AP nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>R.Neverbicko nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>R.Neverbicko nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>V.Balkūno nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>V.Balkūno nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>R.Jurgaičio nuotr.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius V.Bagdonas švenčia 70-metį. Be fanfarų, neapipylęs žurnalistų savo interviu ir, atrodo, visai nesiekiantis pasišildyti užsitarnautoje šlovėje.<br>R.Jurgaičio nuotr.
Daugiau nuotraukų (20)

Lrytas.lt

Jan 16, 2019, 1:12 PM, atnaujinta Jan 27, 2019, 2:02 PM

1981 metai. Jaunimo teatras, režisierius Eimuntas Nekrošius, Vadimo Korostyliovo pjesė „Pirosmani, Pirosmani“. Pirmasis teatro spektaklis , susilaukęs tarptautinės šlovės, ir pirmoji V.Bagdono tarptautinės šlovės valanda.

Net teatro mylėtojams šiandien nedaug kas išliko atminty iš šio spektaklio. Bet visi prisimins scenoje anapus stiklo ar ledo sienos stovintį Pirosmanį ir trinantį skuduru tą langą kad įžvelgtų salėje sėdinčius žiūrovus. O gal ir ne juos, o anapus menininko skurdo kažkur toli esančią meilės ar šlovės valandą. Ir nebūtinai ji ateis. Nebylys Sargas išveža laidoti Pirosmanį apibarstęs jį miltais.

Pasirinkusiam Aktoriaus profesiją V.Bagdonui tas spektaklis turėjo turėti pranašiškos reikšmės. Bet kito kelio nėra – arba tu renkiesi patogų ramų gyvenimą, arba Menininko kančių kelią. V.Bagdonas be abejonių pasirinko antrąjį. Ir likimas drąsiems būna maloningas.

Otelas, Faustas ,Herkus Mantas, Žygimantas Augustas, Tėvo šmėkla Hamletas. Nepamirštamieji spektakliai „Dėdė Vania“, „Žuvėdra“... Lietuvos teatro aukso lobynas.

Ir pabaiga. „Kai man pasiūlė vaidint pakaruoklį.“ Jis tada baigė savo teatrinę karjerą Lietuvoje... Be išlieto skausmo, garsiai išsakytų nuoskaudų.

Ryžtingas žingsnis beveik po 23 metų uždarant Jaunimo teatro duris. Ir naujas kūrybingas etapas. Deja, ne Lietuvoje.

Tačiau neįmanoma ištrinti V.Bagdono iš mūsų kultūrinės erdvės. Iš mūsų prisiminimų. Per daug gilūs Jo pėdsakai įminti Lietuvos teatre ir mūsų širdyse.

Apie tai, kaip gyvena viena talentingiausių Lietuvos teatro žvaigždžių, skaitykite šiame interviu, kuris buvo publikuotas 2017-ųjų vasarą „Lietuvos ryte“.

„Jeigu kada nors jums prireiks mano gyvenimo, ateikite ir pasiimkite jį.“ Tai turbūt gražiausias pasaulyje meilės prisipažinimas, išsakytas Antono Čechovo dramoje „Žuvėdra“. Ir aktorius V.Bagdonas jo yra sulaukęs.

Ką slepia šis Lietuvos teatro magas, mėgstantis dangstytis Liūdnojo Riterio kauke, bet išskirtiniu balsu savo baladėmis virpinantis daugybės gerbėjų širdis? Ir kodėl jis nebevaidina Lietuvoje?

Pokalbį su garsiu aktoriumi pradedu atsargiai. Žinau, koks jis sudėtingas pašnekovas, ilgai įkalbinėtas susitikti ir iš pradžių griežtai atsisakęs fotografuotis. Tuoj tuoj pasislėps savo kiaute, jei užkabinsiu jo jausmus.

Pro Senamiesčio kavinės langus plieskia saulė, netoliese žiedais apsipylusi alyva.

Pavasaris! Gal pavyks, jei pradėsiu nuo Rupūžės?

– Į Lietuvos didžiąją sceną grįžote su trenksmu – Laimio Vilkončiaus roko operoje „Eglė“ atlikote Rupūžės vaidmenį. Ar jums pačiam toks pasiūlymas nesukėlė juoko? Esu girdėjusi, kad su Lietuvos teatru atsisveikinote po to, kai jums buvo pasiūlytas... pakaruoklio vaidmuo? – klausiu mūsų teatro žvaigždės, dabar ryškiai spindinčios Rusijos teatruose.

– Kai maestro Gintaras Rinkevičius paskambino ir pasiūlė sudainuoti Rupūžę, man net gomurį sutraukė. Štai kur nusiritau! Rupūžė lietuviškame keiksmyne dažniausia – tai toks slidus, ropojantis, bjaurus gyvis.

Nebuvau labai sužavėtas tokio pasiūlymo. Dieve, negi mane, sulaukusį tokio amžiaus, privers ropoti keturiomis, kurkti? Išgirdau muziką ir supratau, kad tai – rimtas darbas.

– Po Daukanto, Merkucijaus, Otelo, Fausto Lietuvos ir pasaulio scenose – Rupūžė? Na, ir kaip sekėsi kurkti jos ariją?

– Suprantu, kad dabar iškart reikėtų imtis kito darbo, nes jei Dievulis pamos ranka, nekrologe bus parašyta, jog Nacionalinės premijos laureato paskutinis vaidmuo buvo... Rupūžė. Tad pradedu dairytis, kas pabaigoje galėtų pasiūlyti ką nors respektabilesnio.

Bet Rupūžei ruošiausi atsakingai, dieną ir naktį. Neturiu fortepijono, tad daug ką suvokiau intuityviai. Jos arijos labai sudėtingos ir svarbios, – juokdamasis pokalbį pradėjo aktorius, suteikdamas vilčių, kad jis ne toks ir Liūdnasis Riteris.

– Jūs daug dainuojate. Ar bent natas pažįstate?

– Ne. Iš matymo žinau, bet kaip skamba si bemolis, nesuprantu.

Per repeticiją „suplėšiau“ balsą, čiulpiau islandines kerpes, bet mažai padėjo. Kaip pavyko, taip.

– Na, gal Rupūžei tas balsas ir tiko, nes vėl sulaukėte šlovės valandos. Lietuvos teatro scenoje jūs buvote žvaigždžių žvaigždė. Dabar čia tik išgirstame vieną kitą autorinį dainų vakarą, o jūsų kūrybinis gyvenimas vyksta Rusijoje. Kaip čia nutiko, kad viską nukirtote? Lietuvai nebereikėjo jūsų ar V.Bagdonui – Lietuvos?

– Fiziškai buvo sunku toliau vaidinti Eimunto Nekrošiaus spektakliuose. Pajutau senkančią fizinę jėgą. Su amžiumi nebegali daryti to, ką darei prieš dešimtmetį.

O aš esu kritiškai į save žvelgiantis žmogus. Man atrodė, kad menkinti savo vaidmenų neturiu teisės. Todėl paprašiau, kad E.Nekrošius atšauktų mano spektaklius.

– Pats atsisakėte pasaulinių gastrolių su E.Nekrošiaus teatru, kai aktoriai darbą su juo laiko svajone?

– Taip, pats. Supratau, kad spektakliai turi ne tik pradžią, bet ir pabaigą. Ir ji turi būti graži. Tai buvo tik mano sprendimas. Dėl vaidmens aš neturiu jokių kompromisų.

– Rusijoje juk ne ledo šokiuose dalyvaujate? Nemanau, kad ten žiūrovai ir aktoriai ne tokie reiklūs.

– Į Rusiją mane pasikvietė režisierius Andrejus Končialovskis. Ten truputį kitaip žvelgiama į aktorių. Kai kas gali iki 100 metų eiti į sceną ir bus sutiktas plojimais.

Maskvos ir Sankt Peterburgo teatruose vaidinu keturis vaidmenis. „Mossovet“ teatre, Maskvoje, A.Končialovskio „Trijose seseryse“ ir „Dėdėje Vanioje“.

Daktaro Čebutychino vaidmenį „Trijose seseryse“ man buvo leista kurti pačiam, ir spektaklio svoris persikėlė į šį personažą.

– Jei tokio masto režisierius tai leidžia, tai rodo, kad jūs teatre labai vertinamas.

– Vertinamas. Bet įvairiai. Atsisakiau A.Končialovskio pasiūlymo vaidinti „Vyšnių sode“, nes supratau, kad aš ten netelpu, esu per didelis, per stambus, jokių idėjų galvoje man nekilo. Supratau, kad spektaklyje nepritapsiu. Mačiau, kad režisierius įsižeidė ir buvo numatęs išvis nebeleisti manęs į sceną, bet taip neįvyko.

Nenoriu scenoje šiaip sau uždirbinėti pinigų, noriu įnešti tai, ko kitas galbūt negalėtų. Čebutychiną teko vaidinti ir girtą, ir labai girtą. O visiškai girtas jis sako daug prasmingo teksto. Ta scena visa mano sukurta.

– Ar pačiam yra tekę vaidinti scenoje girtam?

– Taip, gal jaunystėje, Jaunimo teatro spektaklyje „Šokių mokytojas“.

Eugenija Pleškytė man pasakė: „Vladai, daugiau taip nedaryk.“ Ir nebedariau.

– Rusijoje apie jus sakoma: „Rusijos aktorius, kuris kažkodėl save laiko lietuviu.“ Čia jūs pelnėte didžiulį pripažinimą ir antrą aktoriaus gyvenimą.

– Taip išėjo netyčia. Spektakliai, kuriuose vaidinu, visada surenka pilnas sales. Aišku, tai ir režisieriaus A.Končialovskio nuopelnas.

– Kur gyvenate Maskvoje, turite būstą?

– Ką jūs, aš ne turtuolis. Turiu teatruose mažą kambariuką – lova, stalas, ir viskas. Kaip vienuolyne.

– Tik pagundų pilna?

– O kur jų nėra? Bet tuose teatruose vaidina tik kino ir teatro žvaigždės. Visi labai užsiėmę.

Bendrų vakarų, naktų, kai liedavosi kalbos, jausmai ir degtinėlė, seniai nebėra.

– Ar labai skiriasi požiūris į teatrą, aktorių Rusijoje ir Lietuvoje?

– Na, Lietuvoje dažnai yra toks požiūris, koks buvo Jono Vaitkaus: „Neturi vaidmenų, tai ir lauk iš teatro!“ Gal ir žiūrovų toks pat pragmatiškas požiūris – jei nevaidini televizijoje, koks tu aktorius?

Rusijoje ši profesija šiek tiek sudievinta. Taip, aktoriui tai malonu ir reikalinga, nes scenoje jis save naikina, prieš spektaklį ir po jo save ėda. Žiūrovų palaikymas jam reikalingas. Maskvoje sunku išeiti net pro tarnybinį išėjimą, ten laukia tiek gerbėjų.

– Rusijoje taip pat reikia daug jėgų kuriant tokius vaidmenis. Turite?

– Taip, reikia, bet dvasinių. E.Nekrošiaus spektakliuose reikėjo fizinių. „Otele“ po scenos, kai smaugiau Dezdemoną Eglę Špokaitę, naktį negalėdavau užmigti, tiesiog kaukdavau iš skausmo – taip suriesdavo nugarą.

– Kadaise gyvenote Teatro gatvėje, dabar gyvenate Senamiestyje, netoli Jaunimo teatro. Kokie jausmai suvirpa, kai eidamas pro šalį matote afišas be savo pavardės? Nuoskauda, nostalgija?

– Ne. Nesakau, kad praeinu kaip pro pastatą. Esu palikęs teatre savo pėdsaką. Bet tai buvo. Niekada neatsiverčiu albumų, nežiūriu nuotraukų. Viskas jau išgyventa. Džiugu, kad tai buvo, kad buvo sėkmių, bet neraudu praeidamas.

Išėjęs iš Jaunimo teatro ketverius metus dirbau Torunėje. Prisimenu viską – teatro koridorius, atmosferą, bet nelieju ašarų.

– Jums ten teko vaidinti lenkų kalba, Rusijos teatruose – rusiškai. Gal turite ne tik lietuviško kraujo?

– Tiesą sakant, lietuvių kalba man yra trečioji. Namie kalbėdavome lenkiškai, mamos pase iki mirties buvo rašoma „lenkė“, tuteišė.

Augau Vilniuje, Eglių gatvėje, miesto pakraštyje. Aplink laukai, karvės, turėjome kiaulių, lakstė vištos. Šeimos gyvenimas nebuvo labai gražus. Visko mačiau.

– Turbūt nelabai svajojote apie aktorystę, gal net spektaklio nebuvote matęs? Neatsitiktinai pasirinkote ir bokso treniruotes gyvendamas tokioje aplinkoje?

– Taip, visi berniūkščiai svajojo būti šocikais ir pozniakais. Bet kai gerai gavau į nosį, boksą mečiau. Norėjau ir lengvaatlečiu tapti, futbolininku.

– Tapote aktoriumi. Tiek daug suvaidintų legendinių asmenybių. Ką jums davė herojų gyvenimai – brandino, o gal blokšdavo į neviltį, taip ir neužčiuopiant jų didybės? Koks turi būti aktorius?

– Tai labai sudėtingas klausimas, negaliu į jį atsakyti. Nežinau, koks tai turėtų būti žmogus. Kai kurie aktoriai perskaito dešimtis knygų, apsikrauna recenzijomis, kad įsijaustų į vaidmenį.

Nesiimu skaityti visų Shakespeare’o, Čechovo raštų. Režisierius užduoda idėją, tu seki paskui jo mintį, kad būtum su partneriais, netrauktum antklodės į save. Aišku, apmąstai, bet labiausiai viską imi iš savo patirties ir mėgini plaukti ta kryptimi, kuria plaukia herojus. Pasineri į tą būseną ir išnyri tada, kai baigiasi spektaklis. Bet iki to pasinėrimo daug nervų.

– Kas lieka po suvaidinto sudėtingo vaidmens? Jus praturtina ta patirtis ar taip išsekina, kad norite greičiau atsikratyti?

– Mes dabar suvaidinome du „Eglės“ spektaklius ir persirengimo kambaryje atsidusome – gaila, kad jau viskas.

Vargu ar tai galima vadinti pasitenkinimo jausmu. Yra kūryba, o po jos atsiveria tuštuma. Nes ten, kur tu buvai, buvo geriau nei čia, kur atsidūrei.

– Jūsų, aktoriaus, kelias ne tik šlovės lydimas, kad ir koks įžymus esate. Po kurio suvaidinto vaidmens buvote ypač savimi nepatenkintas?

– Prieš porą metų vaidinau Mažojo teatro spektaklyje „Minetis“, režisuotame Rimo Tumino. Tas vaidmuo man buvo katastrofa.

– Koks būna jūsų vakaras po spektaklio? Niekas per mūsų pokalbį nepaskambino ir jūsų nepaklausė: „Kada pareisi?“ Suprantu, kad gyvenate vienas. Herojus išaugintas, atiduotas, nuskambėjo ovacijos, ir pabaiga, vienatvė, graužatis?

– Taip. Gyvenu vienas. Po spektaklio – televizorius, knyga tik prieš miegą. Taurelė būna, bet retai. Buitiniai reikalai. Užpildai tuštumą.

– Kadaise esate pasakęs: „Man teatro menas neįdomus, aš menų nekuriu.“ Tiesa?

– Aš taip sakiau? Ne, tai netiesa.

Teatras yra manyje. Gal tik mažai matau, kas darosi Lietuvos teatruose. Laiko gal ir turėčiau, bet reguliariai lankyti teatrą reikia įpročio. Aš esu vyriškos giminės ir mano požiūris į teatrą yra ne moteriškas. Moterys dažniau lanko teatrą.

– Kodėl? Kad tai jausmų menas?

– Taip, turbūt. Moteris nusibrauks ašarą, vyras gal nusijuoks. Kai gastroliavome Amerikoje, vietinės lietuvės po spektaklio sakydavo: „Ak, negalima mūsų taip jaudinti, mums raukšlių atsiras.“

Aš ir į teatrą žiūriu vyrišku, nejausmingu žvilgsniu. Svetimi man efektai, draskymasis, riksmai, plaukų rovimas. Paprastumas man yra genialumas. Nepatinka nei politinis, nei suvisuomenintas teatras. Bet gal kiekvienas reikalingas, jei yra įdomus. Ir moterys teatrui labai reikalingos. Aišku, ir vyrui.

– „Jeigu kada nors jums prireiks mano gyvenimo, ateikite ir pasiimkite jį.“ „Žuvėdros“ herojus rašytojas Trigorinas iš nežinomos gerbėjos gauna laikrodį, kuriame išgraviruoti puslapio ir eilutės iš jo romano numeriai. Atvertęs nurodytą puslapį jis randa tuos žodžius.

Jūs vaidinote Trigoriną ir iš gerbėjos gavote tokią pat dovaną. Ar pasiėmėte tą gyvenimą?

– Pažįstu tą moterį, Mariną Jermakovą, nuo mūsų pirmųjų gastrolių Maskvoje gal 1980 metais.

Tas laikrodis pas mane tebekabo. Tai tiesiog gerbėjos dovana, pusiau tiesa, pusiau juokas. Jos gyvenimo nepasiėmiau.

– Nors kalbama, kad V.Bagdonas atlaidus, švelnus, jį galima pasiimti ir nusivesti. Ar jūs toks?

– Silpnybę moterims visada jaučiau...

– Štai kaip įdomu pagaliau darosi kalbėti!

– Taip, taip, aš toks. Visų moterų gatvėje žvilgsniu neseku, bet kaip gali nepastebėti grožio? Tačiau nededi į širdį – ak, aš ją pasiimsiu!

Moteris vyrui reikalinga. Neįdomu, nuobodu be jos. Bet aš dabar galiu apsieiti.

– Tad gyvenate nuobodžiai?

– Kuo daugiau metų, tuo atsargesnis esu. Bijau nuvilti, bijau nusivilti. Esu labai savikritiškas. Esu jaunikis, kuris niekam nesisiūlo.

– Ar jums, Vladai, teko kada nors pakovoti dėl savo jausmų? Pagaliau susimušti?

– Oi, ne, neturėjau nei su kuo muštis, nei už ką. Muštynės – ne mano specifika.

– Moterys taip lengvai jums krito į rankas, kaip ir šlovė?

– Buvo daug tų meilių jaunystėje, bet ne tokių kaip dabar – viens du, ir į krūmus! Meilėje nesu kovotojas. Esu toks – jei nueina, tegu ir nueina.

– O jei ateina?

– Tada ją pasitiksiu.

– Atrodo, jau brandaus amžiaus jus iš doros kelio ir pirmosios santuokos išvedė moteris, Rūta Vanagaitė. Palikusi „jaunimiečius“, su savimi į E.Nekrošiaus „Meno fortą“ ir savo gyvenimą pasiėmė ir jus?

– Ne, niekas manęs neišsivedė. E.Nekrošius pats mane pasikvietė, ten ir likau ilgam. Tada prasidėjo bendravimas su R.Vanagaite. O Jaunimo teatre gal ir buvo susidomėjimo, bet tik iš mano pusės.

– Nuo jausmų netoli pabėgote net išsiskyręs. Juk gyvenate K.Vanagėlio gatvėje.

– Draugai taip pat patraukia per dantį. Bet esu gyvenęs ir A.Vienuolio gatvėje. Visokių etapų buvo.

– Turbūt sunku būtų rasti skirtingesnę porą nei ekstravertiškoji Rūta ir siaubingas introvertas Vladas. Bet esate prisipažinęs, kad iš antrosios santuokos pasprukote savo iniciatyva.

– Čia dėl komentaro reikėtų pasitarti su Rūta.

– Bet gal turite savo nuomonę – kokios moters laukiate, kokia jus supurtytų? Juk taip ir norisi jus supurtyti, o ne klausytis, kad viskuo – ir savimi – nuolat abejojate.

– Jeigu žinočiau, kokia, ji sėdėtų šalia.

– Man atrodo, kad jūs truputį koketuojate. Puikiai žinote.

– Mano principas santykiuose su moterimis – negalima žmogaus apkrauti savimi. Ir jei matai, kad kliudai, reikia žmogų išlaisvinti. Jei pajunti, kad jausmai kitokie...

Atšalimas visada įmanomas, reikia vengti to, bet ką žmogus su savimi gali padaryti?

Nesi išmokytas gyventi, kol išskirs mirtis. Kartais pasiduodi įvairioms pagundoms, nes moteris yra gundytoja.

– Ir V.Bagdonas toks?

– O!

– Už to „o!“ turbūt daug slypi, bet negaliu ištraukti. Na, nebūkite toks nuobodus!

– Ir Rūta yra pasakiusi: „Geras aktorius, tačiau toks neįdomus.“ Bet manęs negalima pavadinti granitu.

– Sakėte, kad dažnai svečiuojatės Baltarusijoje pas draugus. Tai leidžia įtarti, kad reikia ieškoti moters. Yra moteris, kuri jūsų laukia?

– Tikiu, kad laukia. Tegu taip būna. O gyvenimas viską parodys.

– Ar vienatvė jums komfortas? Vakare gurkšnojate vyną, ryte laistote gėles, gerbėjos rašo laiškus.

– Ne, vienatvė – visiška kvailystė, farsas. Bet prie jos galima priprasti. Aš pripratau.

– Bet jūs pats taip pasirinkote?

– Taip, dėl savo charakterio.

Galėjau pasistatyti namą, bet gyvenu pusantro kambario „chruščiovkėje“.

Nesu rizikos žmogus. Tas, kuris nerizikuoja, negeria šampano? Taip, aš negeriu. Nemėgstu rizikos, nors kiekvienas išėjimas į sceną yra rizika. Ir šampano nemėgstu.

– Vilniuje pristatėte autorinį diską „Liekantiems būti“. Jūsų muzika, jūsų žodžiai gražūs, lyg kažkam parašyti, bet taip ir neišsiųsti laiškai... „Neįvykęs pokalbis“, „Moters skaičiuotė“, „Naktis po spektaklio“... Bet viršelyje – neįžiūrimas jūsų veidas. Gal po juo ir slepiasi tikrasis V.Bagdonas?

– Laiško konkrečiam žmogui nėra. Bet iš tiesų jie yra tam tikros SMS žinutės. Galima skaityti.

– Diske yra ir baladė „Laiškas motinai“. Ar ji buvo svarbiausia moteris jūsų gyvenime?

– Taip, ji laikė visus mūsų namų kampus. Tėvas buvo išdykęs, tuos kampus norėjo pragerti, o mama laikė. Labai didžiavosi sūnumi aktoriumi, bet niekada neatėjo į teatrą. Sakė neturinti kuo tinkamai apsirengti. Jautė, kad tai – ne jos aplinka.

Paskutinius kelis mėnesius atsivežiau pas save, kai pradėjo sirgti. Mirė ant mano rankų 1995 metų kovo 6 dieną, 12 valandą. Tą valandą ji paprastai eidavo į mišias. Man tai buvo sukrečianti, nepamirštama akimirka.

– „Liekantiems būti“ – liūdnas ir jaudinantis jūsų disko pavadinimas. Ar jūs jau susitaikęs su tuo, kad baigiasi jūsų, kaip aktoriaus, karjera Lietuvoje?

– Kai gatvėje į tave atsisuka, jautiesi gyvas. Kai ne – kam, po velniais, dar pradėti tą karjerą iš naujo? Teatre čia ir nebepritapčiau. 

Ir po tavęs ateina liekantys būti. Ir po jų ateis.

Matote, koks aš nuobodus, liūdnas ir neherojiškas žmogus.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.