Dramaturgė Samanta Pinaitytė papasakojo apie lemtingą pokalbį su choreografe ir jos idėją, virtusią scenon perkelta istorija.
„Tikroji dinozaurų istorija“ pasakos apie mažųjų ir suaugusiųjų pamirštamą ar net slepiamą vidinį vaiką, kuris nebijo svajoti.
„Mes pamirštame ir kartais net bijome svajoti, įsivaizduoti. Bet juk taip ir randasi didžiausi tikslai, kurie veda mus į priekį“, – tikino dramaturgė S.Pinaitytė.
– Esate aktorė, projektų autorė. Ar tai pirmoji jūsų literatūrinė medžiaga scenai?
– Dramaturgijos ėmiausi pirmą kartą. Iki šio spektaklio tekdavo įkūnyti vaidmenis scenoje, o šįkart iššūkis kitoks – matyti spektaklio visumą, būti ir kūrėja, ir stebėtoja.
– Kaip atsirado šokio spektaklio „Tikroji dinozaurų istorija“ dramaturgija?
– Susitikome su būsimo spektaklio choreografe A.Krasauskaite. Tai ji man papasakojo apie dinozaurus ir mažą mergaitę, planetas ir atstumus, kurių mūsų protai negali suvokti, nurodė tam tikrus būsimos istorijos siužetinius taškus ir paprašė, kad tai užrašyčiau.
Ilgai kalbėjomės, diskutavome ir po truputį ėmė ryškėti „Tikroji dinozaurų istorija“.
– Kodėl būtent dinozaurai nusipelnė tokio dėmesio?
– Todėl, kad mes su A.Krasauskaite netikime, kad jie išnyko. Nuolatinis mūsų bėgimas į priekį neleidžia nė akimirkai stabtelti ir pasvajoti. Mes augame, o mūsų vidinis vaikas po truputį nyksta. Pamirštame ir kartais net bijome svajoti, įsivaizduoti. Bet juk taip ir randasi didžiausi tikslai, kurie veda mus į priekį.
Džiaugiuosi gavusi progą padirbėti su tokia talentinga menininke kaip Aušra, kuri kupina idėjų, nesibaigiančio entuziazmo ir atsidavimo savo kuriamam spektakliui. Joje gali įžvelgti ne tik tvirtąją Karmen, bet ir už pasitikėjimo savimi fasado tūnančią mažą mergaitę, vis dar tikinčią dinozaurais...
– Kokią slaptą žinią nešate vaikams ir suaugusiems?
– Spektaklyje primenamos žmogiškosios vertybės. Vienas su kitu bendraujame telefonais, per socialines medijas, bet vis rečiau užmezgame gyvą ryšį. O kartais užtektų stabtelti ir pažvelgti artimui į akis.
Spektaklio situacijos primins patarlę „draugą nelaimėje pažinsi“ ir leis suprasti, kokia svarbi yra šeima.
– Negi iš tiesų žmogiškosios vertybės mūsų pasaulyje nyksta tarsi dinozaurai?
– Svarbiausia, kad tos vertybės neišnyktų visiškai. Kiekvienas spektaklis pasakoja istoriją, o kiekviena istorija kuriama ne šiaip sau. Pasakodami ką nors savo draugui, bandome pasiekti, kad tai jį paveiktų. Gal nuliūdintų, jei pasakočiau istoriją apie benamį šunį, gal pralinksmintų, jei pasakočiau, kaip vaikystėje įkritau į upelį.
Šiuo spektakliu irgi siekiama papasakoti istoriją, kuri padės žiūrovams atrasti juose giliai slypintį vaiką.
– „Tikroji dinozaurų istorija“ – šokio spektaklis. Ar scenoje nepasigesite žodžių?
– Kartais žodžių net ir gyvenime susikalbėti nereikia. O mūsų spektaklyje istorija kuriama ne tik šokiu, akrobatika ir vaidyba, bet ir žaisminga bei šmaikščia kompozitoriaus K.Lučinsko muzika. Pažadu, kad žodžių tikrai nepritrūks.
– Premjeros laukiate sulaikiusi kvapą kaip ir mes visi. O ar teko būti repeticijose?
– Teko dalyvauti repeticijose, ir ne kartą. Smagu stebėti, kaip ryškėja siužetinė linija ir sykiu didėja atstumas tarp vaidmens ir šokėjo savasties. Kiekvienas, nors ir menkas, pasiūlymas būna kruopščiai apgalvotas, išbandytas ir tik tada perkeliamas į sceną, o tai rodo visos komandos atsidavimą.
Tikiuosi, kad spektaklis pažadins žiūrovų vaizduotę, kad kiekvienas jame atras ką nors sau artima.
