Tris dienas šventęs LVSO - vėl kryžkelėje, bet maestro - laimingas

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras griausmingai atšventė 30-metį. Jo gimtadieniai visada būdavo išskirtiniai sezono įvykiai, tačiau dar niekada nešvęsta taip ilgai. Norinčių pasveikinti maestro Gintarą Rinkevičių ir jo vadovaujamą kolektyvą buvo tiek daug, kad jubiliejaus puotą Vilniuje teko kartoti, o pradėta ji buvo Kauno filharmonijoje. 

 LVSO 30-mečio akimirkos: maestro G.Rinkevičius.<br> D.Matvejevo nuotr.
 LVSO 30-mečio akimirkos: maestro G.Rinkevičius.<br> D.Matvejevo nuotr.
 LVSO 30-mečio akimirkos. I.Milkevičiūtė lydi orkestrą nuo pirmojo koncerto.<br> D.Matvejevo nuotr.
 LVSO 30-mečio akimirkos. I.Milkevičiūtė lydi orkestrą nuo pirmojo koncerto.<br> D.Matvejevo nuotr.
 LVSO 30-mečio akimirkos.<br> D.Matvejevo nuotr.
 LVSO 30-mečio akimirkos.<br> D.Matvejevo nuotr.
 LVSO 30-mečio akimirkos. L.Geniušas koncertuoja su orkestru nuo 15 metų.<br> D.Matvejevo nuotr.
 LVSO 30-mečio akimirkos. L.Geniušas koncertuoja su orkestru nuo 15 metų.<br> D.Matvejevo nuotr.
 LVSO 30-mečio akimirkos: (iš kairės) L.Geniušas, A.Paley'us ir P.Geniušas šešiomis rankomis su orkestru atliko žaismingą ir virtuozišką A. Lavingnaco „Le Grand Galop“.<br> D.Matvejevo nuotr.
 LVSO 30-mečio akimirkos: (iš kairės) L.Geniušas, A.Paley'us ir P.Geniušas šešiomis rankomis su orkestru atliko žaismingą ir virtuozišką A. Lavingnaco „Le Grand Galop“.<br> D.Matvejevo nuotr.
 LVSO 30-mečio akimirkos: smuikuoja D.Kuznecovaitė.<br> D.Matvejevo nuotr.
 LVSO 30-mečio akimirkos: smuikuoja D.Kuznecovaitė.<br> D.Matvejevo nuotr.
 LVSO 30-mečio akimirkos: D.Geringo meditacija.<br> D.Matvejevo nuotr.
 LVSO 30-mečio akimirkos: D.Geringo meditacija.<br> D.Matvejevo nuotr.
 LVSO 30-mečio akimirkos.<br> D.Matvejevo nuotr.
 LVSO 30-mečio akimirkos.<br> D.Matvejevo nuotr.
 LVSO 30-mečio akimirkos. V.Juozapaitis be svarstymų sutiko pakeisti įstrigusį užsienyje K.Smoriginą.<br> D.Matvejevo nuotr.
 LVSO 30-mečio akimirkos. V.Juozapaitis be svarstymų sutiko pakeisti įstrigusį užsienyje K.Smoriginą.<br> D.Matvejevo nuotr.
 LVSO 30-mečio akimirkos. T.Girininkas parskrido iš Vokietijos tik dėl šio koncerto.<br> D.Matvejevo nuotr.
 LVSO 30-mečio akimirkos. T.Girininkas parskrido iš Vokietijos tik dėl šio koncerto.<br> D.Matvejevo nuotr.
 LVSO 30-mečio akimirkos. A.Grigorian žengė į Kongresų rūmų sceną pasipuošusi nauju - pasaulio Metų operos solistės - titulu.<br> D.Matvejevo nuotr.
 LVSO 30-mečio akimirkos. A.Grigorian žengė į Kongresų rūmų sceną pasipuošusi nauju - pasaulio Metų operos solistės - titulu.<br> D.Matvejevo nuotr.
 LVSO 30-mečio akimirkos. E.Montvidas dovanojo gerbėjams negirdėtą operos perliuką.<br> D.Matvejevo nuotr.
 LVSO 30-mečio akimirkos. E.Montvidas dovanojo gerbėjams negirdėtą operos perliuką.<br> D.Matvejevo nuotr.
 LVSO 30-mečio akimirkos. Mama ir dukra - I.Milkevičiūtė ir A.Grigorian - nedažnai susitinka scenoje.<br> D.Matvejevo nuotr.
 LVSO 30-mečio akimirkos. Mama ir dukra - I.Milkevičiūtė ir A.Grigorian - nedažnai susitinka scenoje.<br> D.Matvejevo nuotr.
 LVSO 30-mečio akimirkos.<br> D.Matvejevo nuotr.
 LVSO 30-mečio akimirkos.<br> D.Matvejevo nuotr.
Koncertą užbaigė didinga G. Verdi operos „Aida“ sugrįžimo scena, pasibaigusi fejerverkais ir konfeti lietumi. <br> D.Matvejevo nuotr.
Koncertą užbaigė didinga G. Verdi operos „Aida“ sugrįžimo scena, pasibaigusi fejerverkais ir konfeti lietumi. <br> D.Matvejevo nuotr.
G.Rinkevičius vadina savo įkurtą LVSO mylimiausiu kūdikiu.<br> D.Matvejevo nuotr.
G.Rinkevičius vadina savo įkurtą LVSO mylimiausiu kūdikiu.<br> D.Matvejevo nuotr.
 LVSO koncertmeisteris Z.Levickis.<br> D.Matvejevo nuotr.
 LVSO koncertmeisteris Z.Levickis.<br> D.Matvejevo nuotr.
 LVSO jubiliejinės iškilmės prasidėjo Kaune.<br> Kauno filharmonijos nuotr.
 LVSO jubiliejinės iškilmės prasidėjo Kaune.<br> Kauno filharmonijos nuotr.
 LVSO jubiliejinės iškilmės prasidėjo Kaune.<br> Kauno filharmonijos nuotr.
 LVSO jubiliejinės iškilmės prasidėjo Kaune.<br> Kauno filharmonijos nuotr.
 LVSO jubiliejinės iškilmės prasidėjo Kaune.<br> Kauno filharmonijos nuotr.
 LVSO jubiliejinės iškilmės prasidėjo Kaune.<br> Kauno filharmonijos nuotr.
Daugiau nuotraukų (20)

Lrytas.lt

Feb 3, 2019, 1:59 PM, atnaujinta Feb 3, 2019, 3:57 PM

Vasario 1-ąją ir 2-ąją Kongresų rūmų publika tarsi varžėsi tarpusavyje plojimų kaitra, o artistai jai atidavė visa, ką sukaupė geriausia per savo karjerą. Scenoje liejosi virtuoziškumas ir žaismė, aistra ir lyrika. Muzikantai ir maestro hipnotizavo salę kaip aną nepamirštamą 1989 metų sausio 30-osios vakarą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. 

Per vieną vakarą klausytojai išgirdo tiek žvaigždžių, kiek neišgirsta per visą sezoną. Orkestrui muzikinius sveikinimus skyrė dainavę ir pirmajame jo koncerte Irena Milkevičiūtė bei Vladimiras Prudnikovas, pasaulio scenose spindintys dainininkai Asmik Grigorian ir Edgaras Montvidas, violončelininkas Davidas Geringas, pianistai Alexanderis Paley'us, Lukas ir Petras Geniušai, ištikimais bičiuliais tapę dainininkai Vytautas Juozapaitis ir Tadas Girininkas, smuikininkė Dalia Kuznecovaitė, Petro Bingelio vadovaujamas Kauno choras.

LVSO jų gyvenime suvaidino ypatingą vaidmenį. „Šis orkestras visą mano karjerą buvo šalia ir , tikiuosi, bus“, - sakė E.Montvidas, išbandęs su G.Rinkevičiaus vadovaujamu kolektyvu daug naujų savo repertuaro kūrinių.

Jubiliejiniuose koncertuose Edgaras taip pat sužibėjo atlikdamas įspūdingą, visiškai negirdėtą G.Puccini ankstyvosios operos „Vilisės“ ariją.

Su LVSO savo karjeras pradėjo V.Juozapaitis ir T.Girininkas, o L.Geniušas tvirtino būtent Kongresų rūmuose išmokęs groti su orkestru. JAV gyvenantis rusų kilmės pianistas A.Paley'us juokavo šio orkestro dėka tapęs beveik lietuviu, nes pastaruosius 20 metų jo kvietimu nuolat atvyksta koncertuoti į Lietuvą.

„Tai visada didžiulis malonumas. Įgijau orkestre daug draugų, kartu tobulėjome. G.Rinkevičius - iš prigimties dirigentas. Šioje profesijoje neužtenka technikos, meistriškumo, patirties - reikia dar intuicijos, kurią duoda Dievas. Gintarui duota ši dovana", - kalbėjo A.Paley'us.

Kaip orkestras išaugo per tuos 30 metų, klausytojai galėjo įsitikinti, išvydę pakabintame ekrane jo pirmojo pasirodymo LNOBT fragmentą - L. van Beethoveno Penktosios („Likimo“) simfonijos įrašą, mat šis kūrinys ir gyvai nuskambėjo 30-mečio proga. 

„Linkiu, kad tie Beethoveno simfonijos garsai mums visiems lemtų šviesos pergalę, kaip lėmė anuomet“, - sakė sveikindamas G.Rinkevičiaus vadovaujamą kolektyvą kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas. 

Jis priminė, kad LVSO kūrė nepriklausomos Lietuvos tikrovę ieškodamas naujų kūrybos formų, ardydamas rutiną, „vesdamas į ateitį naujus talentus, kurių daugybė šiandien sudaro mūsų muzikos žvaigždyną“.

„Nors orkestras vadinasi jau kitaip - ne Jaunimo, jis turi daug jaunos, kūrybingos dvasios ir savo ketvirtąjį dešimtmetį pasitinka atsinaujindamas. Tikiu, kad tai bus dar kūrybingesnio etapo pradžia“, - kalbėjo po koncerto ministras M.Kvietkauskas.

***

Jubiliejaus proga maestro G.Rinkevičius leido dirstelėti „Lietuvos rytui“ į savo kūrybos virtuvę

– Patyrę orkestrantai tvirtina, kad tarp dirigento ir orkestro visada yra trintis, – jų priešprieša neišvengiama. Gal jūsų atveju yra kitaip? – paklausiau LVSO vyriausiojo dirigento ir meno vadovo G.Rinkevičiaus.

– Tame yra tiesos. Kaip kitaip įveiktume meno iššūkius?

Už tai atsako dirigentas, ne pavieniai muzikantai, kuriuos reikia sutelkti bendram tikslui. Taigi veikia tarsi priešybių vienybės ir kovos dėsnis.

Atlikėjams natūralu norėti komforto – gerų atlyginimų ir saikingo darbo, nors visi jie myli muziką – mūsų orkestre nėra nė vieno, kuris nemylėtų. Stengiuosi, kad jie sąžiningai atiduotų muzikai tai, ką gali, kaip atiduodu aš.

Reiklumas nereiškia diktatūros ir muzikantų engimo. Suprantu ir myliu savo kolegas.

Gal repeticijose jiems kartais ir atrodo, kad ne taip pasižiūriu ar per šiurkščiai replikuoju, tačiau prie pulto sunku to išvengti, kai reikia žaibiškai kontroliuoti sudėtingiausias situacijas. Čia nėra taip kaip mokykloje, kur pakeltas tonas kalbantis su mokiniais netoleruotinas.

– Pasaulyje neįprasta, kad dirigentas taip ilgai vadovautų vienam orkestrui kaip jūs. Ar tai suteikia pranašumų?

– Neabejotinai. Su savo vadovaujamu orkestru man lengviau perteikti idėjas nei su bet kuriuo kitu – šie muzikantai mane pažįsta ir supranta geriau.

Kartais grįžtame ir prie tų pačių kūrinių, iš naujo juos repetuojame – ko kada nors gal nepavyko atskleisti, pavyksta dabar. Grojime atsispindi ta dešimtmečių patirtis.

– Vadinasi, norint pažinti G.Rinkevičiaus braižą, reikia vykti į Vilnių klausytis LVSO?

– Galima taip pasakyti. Aišku, norėtųsi, kad mūsų orkestras būtų toks paslankus ir profesionalus kaip, tarkime, Berlyno filharmonijos. Tai gal net būtų įmanoma, jei geriausi muzikantai nepabėgtų iš Lietuvos, jų atlyginimai būtų 4–5 kartus didesni negu dabar – būtų tokie kaip Vakaruose.

Lietuviai – talentinga tauta, bet daugybę talentų prarandame. Nei biurokratai, nei didelė visuomenės dalis nesupranta, kokia išskirtinė yra orkestranto profesija, – geriausi chirurgai tiek nesimoko kaip jie. Jos negalima prilyginti kitoms kultūros profesijoms.

Ir dabar yra didžiulis gerų stygininkų, pūtikų, kitų instrumentininkų poreikis. Juos ir pas mus galėtų rengti aukščiausios kvalifikacijos profesionalai – jaunimui nereikėtų važiuoti į užsienį.

– O kodėl jūs pats pasitraukėte iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos?

– Tarp mano buvusių studentų yra dirigentų, einančių atsakingas pareigas ir Lietuvoje, ir svetur, tačiau pastaraisiais metais jaučiausi nelabai reikalingas Dirigavimo katedroje.

Neturėjau su kuo ten dirbti, todėl nutariau, kad ir man to nereikia. Tai labai rimta problema.

– Jūs mėgdavote kartoti, kad LVSO – jūsų mylimiausias kūdikis. Ar daug aukų pareikalavo šis vaikas?

– Visko buvo – teko daug dėl jo kovoti, gauti net papeikimą. Teko atsisakyti svarbių kvietimų, kurie gal būtų man atvėrę didesnės tarptautinės karjeros galimybių.

Kita vertus, žvelgiant filosofiškai, koks skirtumas, ar kur nors padiriguosiu, ar ne?

Aš turiu savo kūrybos džiaugsmus. Be to, LVSO man netrukdė dešimt metų vadovauti Novosibirsko akademiniam simfoniniam orkestrui, su kuriuo gastroliavome puikiose Milano, Šanchajaus festivalio, Ciuricho „Tonhalle“ ir kitose salėse.

Su Maskvos Didžiojo teatro orkestru koncertavome prestižinėse Vienos, Frankfurto, kitose salėse.

Kur tik nedirigavau – Niujorke, Seule, Romoje, Tel Avive, Zalcburge... Gal dar ko nors ir norėtųsi, bet stengiuosi apie tai negalvoti.

Agentams ne visada menas svarbiausia – jiems reikia naujų vardų. Ne visus agentus jaudina muzikos gelmė ir įtaiga. O apie mūsų išrinktuosius net nekalbu – valdžia to iš viso nesupranta.

– Tačiau ne sykį pabrėžėte, kad publika – ne kvailė. Kuo valdžia blogesnė?

– Nesuprasti muzikos nėra yda, liūdniau, kai jos nenorima suprasti, koncertai yra tarsi prievolė. Jei mūsų išrinktieji vaikščiotų į koncertus, jie geriau suprastų klasikinę muziką, ją pamėgtų.

Dabar galime tik pasvajoti apie tokią valdžią, kokia buvo kuriantis mūsų orkestrui. Jei tuometinis aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministras Henrikas Zabulis, kultūros ministras Jonas Bielinis ir finansų ministras Romualdas Sikorskis nebūtų buvę melomanai, gal ir orkestro nebūtų buvę. LVSO atsiradimas buvo tarsi šios trijulės sąmokslas.

H.Zabulis žinojo apie muziką gal net daugiau negu aš.

– O kaip apibūdintumėte jų įpėdinių požiūrį į kultūrą?

– Buvo įvairių ministrų, bet man ir orkestrui teko susidurti ne su stipriausiais. Dažnai pagalvodavau, kuo prasikalto kultūra, kad čia metamos ne tos pajėgos?

Ir dabar tarsi nesuvokiama, ką daryti su ta kultūra. Buvusios kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson parengta kultūros strategija – absurdiška. Ją priimti būtų kriminalas – sunaikintume daug svarbių dalykų, priveistume dar daugiau biurokratijos.

Laimė, kad ši ministrė laiku atstatydinta, – ko gero, būtų pridirbusi dar daug ko. Laikas jau liautis mums daryti reformas dėl reformų.

Vis dėlto, nepaisant nieko, kultūra nežlunga, jos net daugiau negu anksčiau. Ir mes esame optimistai – judame pirmyn.

– Ar nekelia nerimo tai, kad remontuojant Kongresų rūmus turėsite blaškytis po muzikai nepritaikytas sales?

– Tai – viltingas nerimas. Pagaliau atsirado galimybė nebrangiai – už beveik 5 mln. eurų – įrengti Kongresų rūmų salėje gerą akustiką. O atnaujinti rūmus bet kuriuo atveju reikėtų.

Būtų nusikaltimas juos užkalti, ko tarsi norėjo L.Ruokytė-Jonsson, nes iškils Nacionalinė salė.

Mes darome viską, kad Kongresų rūmuose atsirastų graži ir geros akustikos salė, kad ši koncertų erdvė Vilniaus centre išliktų.

– Bet patys išsikelsite į Nacionalinę salę?

– Tai dar tik svajonė – briedis girioje.

Nelabai tikiu, kad ši salė iškils 2023-iaisiais, kaip deklaruojama. Darbai gali tęstis ir 10 metų. Juk reikės kur nors koncertuoti.

Ir kodėl nesikelti į Nacionalinę salę, jeigu ten galėsime dirbti su savo administracija, rengti įprastinius koncertų sezonus? Sutiktume ir su tuo, kad dalis koncertų toliau vyktų Kongresų rūmuose, o dalis – ant Tauro kalno.

Kongresų rūmai po remonto bus visiems reikalingi. Aišku, ilgainiui reikės atnaujinti ne tik jų salę, bet ir kitas erdves. Tačiau tam neprireiks 100 milijonų eurų, kaip naujajam statiniui.

– Vis dėlto permainos, atrodo, nepateisins ilgametės orkestro partnerės „Vilnius City Opera“ trupės lūkesčių – juk operoms vietos naujoje salėje nebus?

– Jeigu galėjome pritaikyti operoms Kongresų rūmus, pritaikysime ir Nacionalinę salę. Tobulai suderinti dviejų paskirčių vienoje erdvėje neįmanoma.

Statyti salę su simfoninei muzikai skirta akustika, manau, buvo teisingas sprendimas. Operos teatrui reikėtų kito statinio.

Galų gale lieka Kongresų rūmai. Kodėl jų nepanaudoti teatrui? Sąlygos po remonto čia vis tiek bus geresnės negu iki šiol – muzika skambės tikrai įspūdingiau.

Trys dešimtmečiai sugulė į knygą

Pirmasis LVSO koncertas įvyko Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Daug norinčių į jį patekti liko už durų, bet sumaniausi studentai įsiveržė į teatrą per tualeto langą.

Anuomet orkestro muzikantų daugumą sudarė LMTA studentai, o prie pulto stojęs G.Rinkevičius buvo 28-erių.

Pirmaisiais gyvavimo metais kolektyvas itin daug gastroliavo. Vienos įsimintiniausių gastrolių įvyko 1991 m. rugpjūtį, per Maskvos pučą. LVSO tuo metu filmavosi su „Ąžuoliuko“ choru graikų, prancūzų, italų televizijoms Graikijos kalnuose šviečiant žvaigždėms, mėnuliui ir priešlėktuviniams prožektoriams. Dėl pučo uždarius oro erdvę choras nespėjo išvykti namo, tad buvo parskraidintas privačiu graikų milijonieriaus A.Onassio „Boeing“ lėktuvu.

Per tris dešimtmečius LVSO pristatė Lietuvos publikai ne vieną dešimtį negirdėtų kūrinių, tarp jų – pasaulines J.Juzeliūno operos „Žaidimas“, L.Vilkončiaus roko operos „Eglė“ premjeras.

Muzikiniam teatrui nepritaikytoje Kongresų rūmų salėje gimė 15 visaverčių operos pastatymų, kuriuose griežė LVSO.

LVSO dešimtmečiai jubiliejaus išvakarėse sugulė į knygą, kurioje garsiausi muzikos pasaulio atstovai dalijasi savo ryškiausiais prisiminimais apie orkestro nueitą kelią.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.