Su tarptautinį pripažinimą pelniusiu pianistu, kurio atliekama muzika skamba garsiausiose pasaulio koncertinėse salėse, susitikome pasikalbėti ne tik apie G.Kanovičiaus kūrybą, tačiau ir artėjantį išskirtinį koncertų ciklą „Linksmos Grigorijaus Kanovičiaus akys“.
Šio rašytojo devyniasdešimtmečiui skirto ciklo pirmasis koncertas įvyks jau vasario 27 dieną Vilniaus „Vaidilos“ teatre. Jo metu L.Geniušas atliks ne tik jau girdėtus Fryderyko Chopino ir Piotro Čaikovskio kūrinius, bet ir pristatys premjerą – šiuolaikinio Rusijos kompozitoriaus Leonido Desiatnikovo „Bukovinos dainas“.
Kūryba įkvėpė labdaros projektą
Tiesa, pokalbį apie G.Kanovičiaus kūrybą su L. Geniušu pradėjome ne nuo jau minėto „Miestelio romanso“, o nuo apysakos „Aš žiūriu į žvaigždes“. Dar 1959 metais ši apysaka buvo išspausdinta kaip pirmoji G.Kanovičiaus knyga.
„Tai pasakojimas apie našlaitį žydų berniuką, kuriam didžiausias džiaugsmas ir šviesiausios svajonės atsivėrė žvelgiant į naktinį dangų nušvietusias žvaigždes“, – pasakojo L.Geniušas.
Muzikanto teigimu, šis kūrinys yra labai svarbus tiek jam, tiek Grigorijaus sūnui Dmitrijui, kuris Kanadoje įkurtą labdaros fondą pakrikštijo tėčio sukurtos apysakos pavadinimu. Fondas „Looking at the Stars“, su kuriuo bendradarbiauja ir L.Geniušas, klasikinę muziką groja kalėjimuose, ligoninėse, vaikų ir slaugos namuose, t.y. visur, kur taip pat stinga vilties, džiaugsmo.
„Mes manome, kad klasikinė muzika žmonėms, kurie jaučiasi nuskriausti gyvenimo, gali turėti tokį patį vilties suteikiantį poveikį kaip ir apysakoje aprašomo berniuko žiūrėjimas į žvaigždes. Tai yra požiūris, kuris nesusitaiko su gyvenimu, koks jis yra, tačiau siekia į jį įnešti daugiau šviesos, gėrio“, – pasakojo Lukas, kuris kalėjimuose yra sugrojęs bent 15 koncertų.
„Mačiau, kaip ten esančius žmones veikia muzika“, – pridūrė jis.
Epigramos bohemos žvaigždėms
Be apysakos „Aš žiūriu į žvaigždes“ ir romano „Miestelio romansas“, L.Geniušas paminėjo ir kitą G. Kanovičiaus kūrinį – epigramų rinkinį „Linksma akim“. Ši knyga su dailininko Stasio Krasausko šaržais pasirodė dar 1964 metais. Ji tapo satyrinės poezijos pavyzdžiu, šmaikščiai ir taikliai aprašiusiu to metu bohemos personažus.
Šiandien dalį šios knygos epigramų sujungus su 1981 metais pasirodžiusios knygos „Nuogi Olimpe“ tekstais buvo išleista knyga „Linksmos akys“, skirta artėjančiam G.Kanovičiaus 90-ajam jubiliejui. Tiek pat metų šiemet sukaktų ir šaržų autoriui S.Krasauskui.
„Knyga „Linksma akim“ yra tikras šedevras ir, nors 80 proc. herojų, kuriems skirtos G.Kanovičiaus epigramos, man jau yra nežinomi, tačiau aš galiu juos puikiai įsivaizduoti tiek skaitydamas tekstą, tiek žvelgdamas į nuostabius S.Krasausko šaržus. Be to, galiu apie tuos žmones pasiklausinėti ir savo močiutės, kuri yra tų laikų liudininkė“, – pasakojo L.Geniušas.
„Kadaise man padarė didžiulį įspūdį tai, kad Grigorijaus sūnus Dmitrijus moka visą šitą knygą atmintinai, nors jau daugiau nei tris dešimtmečius nebegyvena Lietuvoje. Negalėjau patikėti, kaip važiuojant į vieną iš kalėjimų, kuriame rengėme labdaringą koncertą, jis vis citavo šias epigramas“, – pridūrė pianistas.
L.Geniušas teigė, kad jį labai žavi pati Kanovičių šeima, ypač tai, kaip abu jo sūnūs – Dmitrijus ir Sergejus – yraatsidėję tėčio kūrybos puoselėjimui.
„Man tai labai artima, nes savo šeimoje taip pat turime savąjį G.Kanovičių – mano močiutę, – sakė L.Geniušas. – Vera Gornostajeva buvo viena ryškiausių asmenybių Maskvos konservatorijoje ir apskritai viena ryškiausių muzikinės kultūros asmenybių. Daug metų ji buvo legendinė profesorė, į kurios klasę svajojo patekti kiekvienas. Pas ją mokytis patekęs mano tėtis buvo laimingiausias žmogus.“
Žada ypatingą premjerą
Mudviejų pokalbiui pakrypus prie pirmojo G.Kanovičiaus devyniasdešimtmečiui skirto knocerto, L.Geniušas pasakojo programą sudaręs kartu su Grigorijaus sūnumi Dmitrijumi, kuris yra aistringas klasikinės muzikos gerbėjas. Anot Luko, kūriniai pasirinkti neatsitiktinai – juose netrūksta sąsajų su G.Kanovičiaus kūryba.
„Aš koncertui pasiūliau šiuolaikinį rusų kompozitorių L.Desiatnikovą, kuris, mano nuomone, yra gyvasis klasikas, išskirinis autorius. Jį pasirinkau neatsitiktinai, – teigė L.Geniušas. – L.Desiatnikovas yra iš Ukrainos kilęs žydas, didžiąją gyvenimo dalį pragyvenęs Sankt Peterburge. Jam kūryboje yra svarbus tapatybės klausimas. Todėl jo muzikoje ir G.Kanovičiaus kūryboje yra daug sąlyčio taškų. Ypač kalbant apie tą kūrinį, kurį grosiu – „Bukovinos dainos“. Tai bus šio prieš metus parašyto kūrinio premjera Lietuvoje. Man didelė garbė groti šį ciklą.“
Muzikantas pasakojo gerai pažįstantis L.Desiatnikovą ir kartu su žmona buvęs šio ciklo sukūrimo liudininku, kai kompozitorius juodviem svečiuojantis pas jį Sankt Peterburge grodavo šio kūrinio fragmentus.
„Jis paremtas ukrainiečių liaudies dainų temomis. Tai klasikinis 24 preliudų fortepijonui ciklas, sudarytas iš 24 tonacijų 24 pjesių. Kiekviena jų parašyta pagal liaudies dainos temą, – aiškino L.Geniušas. – Šis kūrinys yra išskirtinis, nes negaliu sugalvoti jokių analogijų. Yra sukurta daug 24 preliudų ciklų – F.Chopino, Aleksandro Skriabino, Dmitrijaus Šostokovičiaus, Sergejaus Rachmaninovo. Tačiau jie neturi nieko bendra su liaudies muzika. Būtent ši gyslelė – tas liaudiškas paprastumas, savotiškas naivumas – yra užčiuopiama tiek L.Desiatnikovo „Bukovinos dainose“, tiek G.Kanovičiaus kūriniuose.“
Be to, koncerte „Linksmos Grigorijaus Kanovičiaus akys“ dar skambės ir F.Chopino ir P.Čaikovskio kūriniai. Jie programoje, anot L.Genišo, irgi ne atsitiktinės dėlionės dalys. „F.Chopino Mazurkos taip pat yra grįstos liaudies šokiu ir dainomis. Tai temos, kurios kompozitoriui buvo pažįstamos ir artimos nuo vaikystės. O P.Čaikovskio „Dumka“ gali būti pavadinta ukrainietiška liaudies balade – tai pasakojimas, apmąstymas su daina ir šokiu. Visi šie kūriniai man pačiam labai artimi, kaip ir G.Kanovičiaus kūryba“, – pabrėžė muzikantas.
Vasario 27 d. „Vaidilos“ teatre Vilniuje vyksiantis koncertas bus pirmasis iš trijų pasirodymų ciklo, skirto litvakų literatūros klasiko G.Kanovičiaus jubiliejui. Kiekvienas koncerto svečias gaus dovanų ne tik puikią L.Geniušo programą, bet ir G.Kanovičiaus knygą „Linksmos akys“.
