Tarp realaus ir siurrealaus pasaulių
Dalios Ibelhauptaitės režisuotas spektaklis pribloškia jau nuo pirmosios scenos fantastišku Juozo Statkevičiaus sukurtų teatrinių kostiumų rinkiniu. O antrojo veiksmo baliaus intermedijoje tiesiog užburia kūrėjų vizijomis – kaukolių girliandomis ir ore plevenančiomis figūromis Rimo Sakalausko vaizdo projekcijose bei jas papildančiu siurrealistiniu artistų šokiu.
Ši opera – vienas mistiškiausių veikalų muzikinio teatro istorijoje. P.Čaikovskio biografai mini, jog jį patį gąsdino kūrinio siužetas, todėl sutiko imtis jo su sąlyga, kad libretas skirsis nuo originalo. Tiesa, kompozitorius jo anaiptol nesušvelnino ir laiške broliui Modestui, kuris buvo ir „Pikų damos“ libretininkas, prisipažino išgyvenęs kurdamas šią operą ir siaubą, ir sukrėtimą.
Beje, A.Puškino apsakymo siužetą įkvėpė reali istorija. Senosios grafienės prototipas buvo viena turtingiausių XIX a. kunigaikštienių Natalija Golicina, kuri atskleidė savo prasilošusiam anūkui kortų paslaptį. Kunigaikštienės paskutiniųjų dienų liudininkai tvirtino matę prieš jos mirtį prie namų slankiojantį vienišo karininko pavidalą.
P.Čaikovskiui pavyko „Pikų dama“ prasiskverbti į slapčiausias herojų sielos kertes. To siekė ir „bohemiečiai“ vienu efektingiausių per 12 gyvavimo metų savo projektų. Pirmą kartą „Pikų damoje“ jie pabandė pakeisti dekoracijas vaizdo projekcijomis, ir tai tapo didžiuliu spektaklio laimėjimu.
Du skirtingo braižo videomenininkai – R.Sakalauskas ir Linartas Urniežis „Pikų damoje“ veda publiką tarsi ant lyno tarp realaus ir siurrealaus pasaulių, eksponuoja išorinį imperinių fasadų bei interjerų blizgesį ir smelkiasi į herojų pasąmonę.
Kai kurios „Pikų damos“ scenos – lyg kliedinčio Germano regėjimai. Videokūrėjų vaizduotės šėlsmas antrojo veiksmo baliaus pastoralėje tapo viena ryškiausių spektaklio kulminacijų.
Ezoterika ir manijos
Peterburgo imperatoriškų teatrų direkcija, užsakiusi P.Čaikovskiui šią operą, norėjo spektaklio iš Jekaterinos II epochos su „galantiškojo amžiaus“ blizgesiu ir didybe, todėl „Pikų damos“ veiksmą teko perkelti iš A.Puškino apsakyme apdainuoto XIX a. 4-ojo dešimtmečio į XVIII a. antrąją pusę.
Operoje girdimos tos epochos muzikos stilizacijos ir motyvai, melodingos rusiškos dainos A.Puškino amžininkų eilėmis, pompastika pinasi su buitinėmis scenomis.
D.Ibelhauptaitė, pasitelkusi britų choreografą Johną Rossą, suvaldė tą spalvingą audinį ir suteikė jam egzotikos prieskonį, apeliuodama į XVIII amžiuje madingą tikėjimą lemtimi, mistinius ritualus, ezoteriką.
Jau trečią kartą savo karjeroje „Pikų damos“ ėmęsis G.Rinkevičius meistriškai suvėrė į emocingą visumą Germano, Lizos, Grafienės ir Likimo temas, kartu su artistais kopė į muzikines ir dramines operos kulminacijas. Herojų kartojama frazė „Man baisu“ tapo tarsi šio spektaklio leitmotyvu.
„Dažnas mūsų yra tas vargšas, norintis bet kokia kaina gauti, ką turi kiti ir pasmerkiantis save pražūčiai. Neturtingam Germanui vienintelis būdas prasibrauti į elitą, kad ir koks jis supuvęs, – tai gauti daug pinigų“, – aiškino spektaklio režisierė, siekusi parodyti „Pikų damos“ aukštuomenę Germano akimis.
Tenoras Vaidas Vyšniauskas įtaigiai perteikė šio herojaus vidinį lūžį, kai jo meilę Lizai išstumia lošimo aistra. Solistas tiesiog gimęs šiam vaidmeniui – ne veltui jis jau pakviestas dainuoti Germaną ir Niujorko „Metropolitan Opera“.
Įdomius, spalvingus vaidmenis operoje sukūrė Kostas Smoriginas (Tomskis), Jurgita Adamonytė (Polina), Edgaras Davidovičius (Čekalinskis). Publiką sužavėjo Asmik Grigorian (Liza), rusų baritono Iljos Kutiuchino (Jeleckis), jaunųjų solistų dainavimas ir vaidyba. Įtaigiai Grafienę įkūnijo Irena Milkevičiūtė.
Londonas pralošė Vilniui?
„Spektaklyje pamatėme ir išgirdome P.Čaikovskio kūrinį, – niekas nebuvo iškreipta. J.Statkevičiaus šaržuoti vėlyvojo baroko kostiumai ir perukai iš pradžių pasirodė netikėti, su jais reikėjo susigyventi. Tačiau kartais reikia netikėtumo. Opera skirta išgyventi muziką jausmais, o šis spektaklis emociškai veikia“, – pripažino po premjeros muzikologė Živilė Ramoškaitė.
Ji palygino „Vilnius City Opera“ spektaklio įspūdžius su neseniai patirtais Londono karališkajame operos teatre, kur žiūrėjo garsaus norvegų režisieriaus Stefano Herheimo „Pikų damą“, transliuotą į daugelį pasaulio kino teatrų.
„Londono „Pikų damos“ muzikinė interpretacija buvo puiki, bet režisūriniai akcentai sudėlioti taip keistai, kad tapo neaišku, kas tie Germanas ir Liza, kas juos sieja ir koks kortų vaidmuo siužete. S.Herheimas sutapatino Jeleckį su Čaikovskiu, tarsi gilinosi į tam tikrų polinkių žmonių psichologiją.
O D.Ibelhauptaitės spektaklyje niekas nekėlė pasipriešinimo, ir muzikinė interpretacija buvo aukščiausio lygio – nieko neprikištum, net ir labai norėdamas. Puikiai dainavo visos moterys ir vyrai – sunku ką nors išskirti.
Man labai patiko V.Vyšniauskas, A.Grigorian, K.Smoriginas. Kauno choras virtuoziškai ne tik dainavo, bet ir vaidino. Labai stiprus videomenininkų darbas“, – gyrė „bohemiečius“ Ž.Ramoškaitė.
Tolesni „Pikų damos“ spektakliai Vilniaus kongresų rūmuose – vasario 22-24 d. 19 val.
