Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos sprendimu 2018 metų Tolerancijos žmogumi išrinktas Kaune dirbantis 58 metų režisierius Gintaras Varnas – už alternatyvios, ugdančios teatro kalbos ir dramaturgijos paieškas, ypač atsiskleidusias pastaruosiuose režisieriaus darbuose „Natanas Išmintingasis“ ir „Getas“, kuriuos žiūrovai išvydo Kauno nacionalinio dramos teatro scenoje.
Šių spektaklių prodiuseriai – Kauno nacionalinis dramos teatras ir G.Varno įkurtas teatras „Utopia“.
Plačiajai visuomenei G.Varnas tapo žinomas Atgimimo laikais, kai 1988 metais įkūrė (ir iki 1992 m. vadovavo) anuomet populiarų Šėpos teatrą, kuris parodijavo politikus, žinomas asmenybes.
Kasmetinė Tolerancijos žmogaus nominacija skiriama asmeniui savo veiksmais, viešu pavyzdžiu ar atviru žodžiu stojusiam prieš antisemitizmo, kitaminčių, kitatikių bei kitataučių persekiojimą, pasisakiusiam prieš smurto, prievartos ir radikalizmo apraiškas visuomeniniame gyvenime.
Apie tai, kiek tolerancija (pakantumas) yra visuotinė vertybė, kiek individuali, asmeniškai skleidžiama nuostata, ar Kauną galima vadinti tolerantišku miestu, toleranciją – kauniečių mąstysenos savybe, „Laikinoji sostinė“ ir kalbėjosi su G.Varnu.
– Ar, jūsų nuomone, kaunietiškam mentalitetui tolerancija yra būdinga savybė? Juk yra tokių nuomonių, kad tolerancija – tai labiau humanitarinio mentaliteto, laisvesnės dvasios žmonių savybė. Kaunas esąs technokratiškas miestas, o technokratijai būdingas kategoriškumas, vienprasmiškumas.
– Taip gerai nepažįstu Kauno, kad galėčiau tvirtai pasakyti, ar kauniečių mentalitetui būdinga tolerancija, ar ne. Kaunas man pirmiausia yra darbo vieta, pažįstu jį tiek, kiek ateinu į teatrą, pasivaikštau centre, senamiestyje.
Bet jei kalbėtume apskritai, tolerancijos daugiau yra humanitarinėje terpėje. Ne veltui filosofas Leonidas Donskis kalbėjo, kad privalome puoselėti humanitarines vertybes, tada bus mažiau neapykantos ir nesusikalbėjimo, nepakantumo kitokiai nuomonei, kitai rasei, religijai.
Iš tiesų vilniečiai, pavyzdžiui, yra laisvesnės dvasios žmonės, taigi ir tolerancijos ten daugiau matyti, lyginant su kauniečiais. Nors tolerancijos vertybes lemia ne profesija, išsilavinimo profilis, o giluminės žmogaus dvasinės savybės.
Inžinierius technokratas gali būti įvairiapusiškas, plačiai į pasaulį žiūrintis žmogus, kaip ir kitas humanitaras – siauros pasaulėžiūros, užsikrėtęs neapykanta kitoniškumui.
Mes, lietuviai, daugeliu atvejų iš esmės esame labai netolerantiški, pikti žmonės. Bet tai ne Kauno ar kurio nors kito miesto problema, o visos tautos charakterio bėda.
– Gal tai lemia valstietiškos pasaulėžiūros ypatumai? Gaji ir tokia nuomonė, kad, pavyzdžiui, kaimietiška mąstysena ypač būdinga kauniečiams.
– Tikrai, neapykanta kitoniškumui, nepakantumo šaknys glūdi kaimietiškoje pasaulėžiūroje! Yra tarsi dvi Lietuvos, kaimo Lietuva ir miesto Lietuva su skirtingomis pasaulėjautomis, moralinėmis nuostatomis. Tik Kauno aš nepriskirčiau kaimietiškos pasaulėžiūros erdvei. Didmiesčiuose tolerancijos daugėja, nes susitinka, bendrauja įvairių kultūrų žmonės.
Tragedija yra Lietuvos provincija, tas gūdus kaimas. Juk kaimiečiai bijo visko, kas jiems nepažįstama, nesuprantama. O ko bijoma, to ir neapkenčiama. Todėl kaimiečiai nekenčia žydų, musulmonų, juodaodžių, apskritai nekenčia visko, kas neišsitenka jiems įprasto pasaulio rėmuose.
Pagal tolerancijos rodiklius mes velkamės Europos šalių gale, tolerancijos lygis žemesnis tik Rumunijoje, kiek teko skaityti.
Emigracija dažnai vadinama tragedija, bet yra ir teigiama šio reiškinio pusė. Emigracija skatina kultūrų bendravimą, lietuviai pamato pasaulį, susitinka su įvairiais žmonėmis, taip ugdomas pakantumo jausmas.
– Kas apskritai yra tolerancija? Jeigu juodaodžio nepravardžiuoji, atvirai neniekini kitos seksualinės orientacijos žmonių, visko, kas nelietuviška, nelaikai blogiu – ar tai jau ir yra tolerancija, tokį galima vadinti tolerantišku žmogumi?
– Iš esmės taip. Juk gali kas nors nepatikti, atrodyti nepriimtina ir nemalonu kitoje, tarkime, kultūroje, religijoje. Bet jeigu atvirai to neparodai, vadinasi, esi pakantus žmogus.
Tačiau tai dar nėra tikroji tolerancija, tolerancija – gilesnė sąvoka. Svarbiausia apie žmogų spręsti pagal jo žmogiškąsias savybes, o ne pagal jo tautybę, rasę, religiją.
– Kaip teatras apskritai susijęs su tolerancija? Truputį pakalbėkime apie teatrą. Koks yra kaunietis teatro žiūrovas – reiklus, išrankus, ar, atvirkščiai, mažai kritiškas, pasidavęs popso diktatūrai, kaip ir dauguma?
– Teatras ugdo pakantumą, tolerancijos vertybes, nes scenoje matyti, kaip įsijaučiama į kito žmogaus mintis, jausmus, charakterį. Parodomas kito žmogaus skausmas, jo vidinis pasaulis, tai padeda žmonėms geriau suprasti vieniems kitus, taigi moko tolerancijos.
Šių metų Tolerancijos žmogumi esu išrinktas ne už kažkokius gyvenimo nuopelnus apskritai, o už konkrečius spektaklius – „Nataną Išmintingąjį“ ir „Getą“.
Pirmasis spektaklis – apie Apšvietos amžiaus (XVIII a. antroji pusė. – Red.) žmogų, kuris neskirstė aplinkinių žmonių pagal tautybes, religiją, nors šie dalykai anais laikais buvo labai sureikšminti.
„Getas“ – tai spektaklis apie mūsų, lietuvių tautos, tragediją ir didžiulę gėdą, žydų žudynes. Galime pasiguosti, kad buvo žydus gelbėjusiųjų, bet žudikų, deja, taip pat. Man atrodo baisiausi tie žudikai, kurie žudė sakydami, kad taip daro todėl, kad myli Lietuvą. Motyvuoti žudymą patriotizmu – šlykščiausias dalykas.
Na, o dėl pramoginio žanro antpuolio... Aš ne prieš pramogas, reikia ir jų, ne vien rimtos kultūros. Bet, manau, teatras – ne ta vieta, kurią turėtų užvaldyti lengvas komedijos žanras. Tokie spektakliai, kuriuos žiūrėdamas kvatojiesi, o kitą dieną užmiršti, apie ką jie. Tokios produkcijos iki soties prikepa televizijos.
Teatre turėtų būti atskleidžiamos egzistencinės, socialinės problemos.
Aš statau būtent tokius spektaklius. Ir džiaugiuosi, kad žiūrovų juose netrūksta. Taip pat ir Kaune.
