Jubiliejų su mokinių žvaigždynu švęsiantis Vladimiras Prudnikovas: „Ko daugiau norėti“?

Lietuvos operos legenda, vienas žymiausių visų laikų bosų Vladimiras Prudnikovas šį pavasarį švenčia savo jubiliejų.

Be  V.Prudnikovo neįsivaizduojami LVSO jubiliejai. <br> D.Matvejevo nuotr.
Be  V.Prudnikovo neįsivaizduojami LVSO jubiliejai. <br> D.Matvejevo nuotr.
Be  V.Prudnikovo neįsivaizduojami LVSO jubiliejai. <br> D.Matvejevo nuotr.
Be  V.Prudnikovo neįsivaizduojami LVSO jubiliejai. <br> D.Matvejevo nuotr.
 V.Prudnikovas.<br> Organizatorių nuotr.
 V.Prudnikovas.<br> Organizatorių nuotr.
 V.Prudnikovas ir N.Ralytė.<br> Organizatorių nuotr.
 V.Prudnikovas ir N.Ralytė.<br> Organizatorių nuotr.
 V.Prudnikovas.<br> Organizatorių nuotr.
 V.Prudnikovas.<br> Organizatorių nuotr.
 V.Prudnikovas vaikystėje.<br> ASmeninio albumo nuotr.
 V.Prudnikovas vaikystėje.<br> ASmeninio albumo nuotr.
 G.Rinkevičius.<br> D.Matvejevo nuotr.
 G.Rinkevičius.<br> D.Matvejevo nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Ieva Bačiulytė

Apr 9, 2019, 1:05 PM, atnaujinta Apr 9, 2019, 1:53 PM

„Šiemet sukanka 60 metų nuo pirmos išleistos plokštelės. Tai buvo „Melodijos“ firmos plokštelė su „Ąžuoliuko“ įrašu, kuriame dainavau solo. Taigi oficialus mano darbo stažas – 60 metų“, – šypsojosi V. Prudnikovas.

Per savo karjerą jubiliatas dainavo daugybėje operos teatrų Prancūzijoje, Italijoje, Olandijoje, Vokietijoje, JAV, Japonijoje ir kitur.

Balandžio 11 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje ir balandžio 12 d. Vilniaus kongresų rūmuose asmeninę ir kūrybinę sukaktį operos solistas minės su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, maestro Gintaru Rinkevičiumi ir būriu studentų, tarp jų – Ieva Prudnikovaite, Vytautu Juozapaičiu, Kostu Smoriginu, Tadu Girininku.

- Papasakokite, nuo ko prasidėjo Jūsų muzikinis kelias?

- Viskas prasidėjo berniukų chore „Ąžuoliukas“. Mano vaikiškas balselis buvo paslankus, mėgdavau vis kažką padainuoti. Kai patekau į „Ąžuoliuką“, prasidėjo rimtos studijos: susipažinau su muzika, kompozitoriais ir, aišku, su puikiu, visam gyvenimui įspūdį palikusiu žmogumi – choro įkūrėju ir vadovu Hermanu Perelšteinu.

Su „Ąžuoliuko“ bendramoksliais iki dabar dažnai bendraujame, – visos kalbos pirmiausiai būna apie jį. Didžiulė laimė gyvenime buvo sutikti tokį žmogų. Dabar tokių nebėra.

- Gal galėtumėte prisiminti įsimintiniausius savo karjeros momentus?

- Pabaigęs tuometinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), iš karto gavau du kvietimus – dirbti operos teatre ir dėstyti konservatorijoje. Abu pasiūlymus priėmiau, taip ir liko visą gyvenimą. Toks buvo pirmasis žingsnis.

Antras – kai pasisekė įsilieti į teatro darbą. Nuo pat pirmųjų metų buvau vienas pagrindinių partijų atlikėjų, jas dainuodavau ir su daugybe orkestrų visame pasaulyje. Tai buvo didžiulis iššūkis ir malonumas.

Stengiausi palaikyti gerą formą, o tai padėdavo labai greitai išmokti naujus kūrinius – kartais būdavo taip, kad per savaitę reikėdavo išmokti visą pagrindinę partiją. Bet tai man nesudarydavo sunkumų, juo labiau kad konservatorijoje mokiausi ir dirigavimo, ir dainavimo, ir instrumento valdymo.

- Esate atlikęs visas pagrindines boso partijas. Ar yra vaidmuo, kuris jus palietė labiausiai?

- Prisimintinas, aišku, pirmasis vaidmuo – tai Mefistofelis Ch.Gounod „Fauste“. Kitas labai reikšmingas vaidmuo – Borisas Godunovas to paties pavadinimo M.Musorgskio operoje. Vieniems šis vaidmuo įkandamas, kitiems – nelabai, bet man teko jį dainuoti visame pasaulyje turbūt šimtus kartų.

Be to, drauge teko dainuoti ir Pimeną iš „Boriso Godunovo“ – būdavo, vieną dieną dainuoji Borisą, kitą – Pimeną, atseit poilsiui. Labai artimas man ir Pilypas iš G.Verdi „Don Karlo“.

Per savo karjerą esu sudainavęs beveik 80 pagrindinių vaidmenų, tad labai sunku kažką išskirti – išvardinau kelis įspūdingiausius. Mėgstu ir lietuvių kompozitorių kūrinius, pavyzdžiui, A.Bražinsko „Kristijoną“, A. Žigaitytės „Mažvydą“.

Be to, man patinka dainuoti kamerinę muziką – romansus, liaudies dainas. Labai nemėgstu kažką kopijuoti, nors tai yra lengviausias kelias. Studentams sakau – svarbiausia surasti auksinį raktelį ir atrakinti kūrinį, padaryti savo atradimus. Tai nėra lengva.

- Kaip manote, kas padarė didžiausią įtaką jūsų karjerai?

- Mano mokytojai. Pirmiausia, kaip jau minėjau, H. Perelšteinas – didžiulis stabas, kuriam mes meldėmės, kaip pačiam brangiausiam, artimiausiam žmogui, ir visi norėjome būti panašūs. Toliau – Zenonas Paulauskas, mano dainavimo mokytojas, taip pat bendravimas su Virgilijumi Noreika, Eduardu Kaniava, visa plejada kitų Lietuvos dainininkų – visi artimi, iš visų galima mokytis.

Pavyzdžiui, kaip V.Noreika išlukštendavo kiekvieną kūrinėlį, kiekvieną liaudies dainą, atrasdavo savo interpretaciją...

- Savo jubiliejų švenčiate su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Papasakokite apie savo pažintį su maestro Gintaru Rinkevičiumi.

- Kai kūrėsi orkestras (1989 m. – aut. past.), mes su Gintaru jau buvome pažįstami. Visą laiką buvau šalia ir padėjau, kuo galėjau. Dainavau ir pirmajame orkestro koncerte Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Natūralu, kad savo jubiliejų švęsiu su šiuo orkestru. Esu jam labai dėkingas, labai myliu visus muzikantus, dažnai būnu jų koncertuose, ir man visada rūpi viskas, kas susiję su šiuo orkestru. Todėl džiaugiuosi, kad mano jubiliejinis koncertas įvyks būtent su juo.

- Esate išugdęs ne vieną garsų operos solistą, tarp jų – pripažinimą pelniusius Ievą Prudnikovaitę, Jurgitą Adamonytę, Vytautą Juozapaitį, Kostą Smoriginą, Tadą Girininką. Ar pedagoginis darbas – taip pat jūsų pašaukimas?

- Pašaukimas išryškėja tada, kai ateina vidinis lengvumas ir suvokimas, kas yra svarbu studentui viename ar kitame etape. Visi turime sunkumų – dėl diapazono, tarties ar kvėpavimo. Labai svarbu juos įvertinti ir laiku pašalinti, kad augimas vyktų tolygiai. Tai supratęs, pamažu tampi pedagogu.

Džiugu pamatyti rezultatą, kai tavo studentai dainuoja geriausiuose pasaulio teatruose – ir ne vienas, o daug! Buvę studentai ir net tie, kurie pas mane nesimokė, visąlaik konsultuojasi, atvažiuoja ar skambina: ką daryti vienu ar kitu atveju, imtis to repertuaro ar ne...

Malonu taip pabendrauti. Dažnai pats skrendu į užsienį pažiūrėti jų spektaklių, premjerų.

- Turite didžiulę pedagoginio darbo patirtį. Ar skiriasi operos pasaulis prieš kelis dešimtmečius ir dabar?

- Be abejo. Tačiau muzikoje nėra etalono, pagal kurį būtų galima matuoti. Keičiasi gyvenimo tempai, atsiranda šiuolaikinė muzika, kurią reikia atlikti, ir tam reikia specifinių įgūdžių. Reikalavimai balsui, tembrui irgi keičiasi – anksčiau būdavo vertinami dideli balsai, o dabar net ir su nedideliu balsu galima pasiekti labai gerų rezultatų.

Lietuvoje yra gera vokalo mokykla – vien iš mano klasės kokie septyni solistai dainuoja Niujorko „Metropolitan“, Londono „Covent Garden“, Milano „La Scala“ operos teatruose.

- Kas dabar gyvenime jus džiugina labiausiai?

- Pirmiausia, šeima. Didelė šeima, kurioje – ir visi mano studentai. Džiugina mano anūkėlės, džiugina, kad Ieva gerai dainuoja, Modestas gerai diriguoja, Nijolė gerai groja. Tai ir svarbiausia. Be to, laukiam laimėjimų iš studentų. Ko daugiau norėti?

Jubiliejinis Vladimiro Prudnikovo koncertas įvyks 2019 m. balandžio 11 d. 18 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje ir balandžio 12 d. 19 val. Vilniaus kongresų rūmuose. Dirigentas Gintaras Rinkevičius. Bilietų galite įsigyti „Tiketos“, „Teatrai.lt“, Kauno valstybinės filharmonijos ir Vilniaus kongresų rūmų kasose.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.