Greito maisto restoranas. Pamainos vadovas skalpuoja darbuotoją už tai, kad ši, parduodama klientui mėsainį, neištarė privalomos frazės „Mūsų mėsainiai skaniausi pasaulyje“. Mergina žvelgia jam tiesiai į akis ir sako: „Kodėl aš turiu vadinti šitą mėšlą pačiu skaniausiu mėsainiu pasaulyje?“. Nusiriša prijuostę, meta ją ir išeina, puikiai suprasdama, kad po tokios frazės jos laukia tik atleidimas iš darbo.
Gražus poelgis. Mergina drąsiai sako tai, ką galvoja. Jos poelgis nevalingai kelia klausimą: kokia gi neįveikiama aukščiausioji jėga verčia mus visišką šlamštą vadinti pačiu skaniausiu mėsainiu pasaulyje? Nejaugi jos neįmanoma įveikti?
Tai epizodas iš vieno holivudinio filmo, kurio pavadinimo, deja, neprisimenu. Perkelkim šį filmo epizodą į gyvenimą. Įsivaizduokite, kad esate vienas iš šio restorano darbuotojų, tarkime, tas pats pamainos vadovas. Koks akibrokštas – vienas iš darbuotojų pasirodė esąs ne komandos žaidėjas. Idiotė, juk ji savo tiesmukais žodžiais ir atžagarumu gali išbaidyti klientus, kris pardavimai, darbuotojai bus atleisti, o restoranas uždarytas.
Keistas dalykas, išnyko ir poelgio grožis, jis pastūmėjo prie visai kitų, žemiškesnių, galbūt perdėm žemiškų minčių. Stebuklinga meno galia. Tiesiog paprastas įvykio perkėlimas į ekraną mus iš dalyvių pavertė žiūrovais, atvėrė akis, padėjo pamatyti, įžvelgti poelgio grožį, kurį be tokio perkėlimo mes vargu ar būtume įžiūrėję, sukėlė mintis, kurios vargu ar būtų mums kilusios. Kitaip tariant – menas padėjo mums skirti gėrį ir blogį, o tai, pasak Sokrato, – aukščiausioji išmintis.
Pirmoji baleto „Franceska Mann“ scena. 1939 metai. Varšuva. Didysis teatras. Dalis trupės šokėjų tiesiai nuo scenos išvedami į getą. Franceska ištrūksta iš kareivio rankų, bėga prie karininko ir išreiškia jam savo pasipiktinimą tuo kas vyksta.
Kodėl ji tai daro? Ji nesuvokia, kad jos išsišokimas beprasmiškas, kad nieko neįmanoma pakeisti? Nebijo sukelti dar daugiau problemų sau ir savo draugėms? Ji idiotė? O jeigu ir idiotė, tai kokia? Vieną idioto tipą aprašė savo romane Fiodoras Dostojevskis, visiškai kitas tipas parodytas Larso von Triero filme, galų gale būna klinikiniai idiotai...
Kodėl egzistuoja mums nepakenčiami režimai? Dėl to, kad dauguma žmonių, puikiai suvokdami jų blogį, tyli ir nieko nedaro, įtikėję tuo, kad bet koks bandymas kovoti yra beprasmiškas arba neįmanomas. Reikia pripažinti, kad jie visiškai teisūs. Kita vertus, esant bet kokiai antžmogių valdžiai, bet kokiam antihumaniškam režimui, atsiranda žmonių, kurie puikiai suvokdami ir beprasmiškumą, ir neįmanomumą, ir visas pasipriešinimo pasekmes, visgi priešinasi ir būna už tai žiauriai baudžiami. Jie veikia iracionaliai – taip, kaip jiems liepia širdis.
Franceska Mann iracionali ar perdėm racionali? Galbūt gyventi taip, kaip liepia širdis ir yra aukščiausia racionalumo forma? Ar ne? Ar stotų Dovydas į kovą, jeigu žinotų, kad Galijoto jis nenugalės, o pats po minutės žus? Ar pradėtų sukilimą Spartakas, žinodamas, kad bet kuriuo atveju jis ir jo draugai bus nukryžiuoti? Mes nežinome, kaip pasielgtų Dovydas arba Spartakas, bet žinome kaip pasielgė Frančeska.
Kas šiandien mums yra herojus? Pramogų verslo žvaigždė? Narkobaronas? Verslininkas – inovatorius? Sportininkas, gaunantis visai nemenką atlyginimą? Hakeris, meistriškai apšvarinęs banką? Žmogus, gavęs padėkos raštą, premiją ar garbės legiono ordiną? Gražuolė, sumaniai ištekinusi save už senstančio milijardieriaus? Nemirtingas supermenas, nepaliaujamai kovojantis su abstrakčiu blogiu ir niekuo nerizikuojantis?
Ar nevykėlis – herojus be apdovanojimo, herojus, netgi nesitikintis apdovanojimo, herojus, kuris savo veiksmais ne įgyja, bet praranda viską, taip pat ir savo gyvenimą? Toks, kaip skurdžius ir valkata Jėzus Kristus, arba Prometėjas, išvengęs liūdno Kristaus likimo...
Jie neįsipaišo į mūsų supratimą apie tai, kas yra tikroji sėkmė. Gyvi ar žuvę, šie visuotinės idilės griovėjai, maištautojai be priežasties, sukelia mums nepatogumus ir savo gyvenimu, ir savo mirtimi. Jie neduoda mums nieko, ką galima būtų pačiupinėti, suvalgyti, įsidėti į kišenę arba nunešti į banką. Jie mūsų nelinksmina ir neprablaško. Jie sukelia mums įtampą. Jie kelia mums nerimą ir savo žodžiais, ir savo veiksmais – neleidžia mums ramiai miegoti naktimis.
Mes nemėgstame jų už neprisitaikymą ir nesusitaikymą, už norą gyventi pagal savo principus, už nenorą tapti mūsų rutinos bendrininkais ar masinių mitingų „Už“ arba „Prieš“ dalyviais, už tai, kad jie nenugalimi (nugalėti galima tuos, kurie pasiduoda, o ne tuos, kurie žūva mūšyje), o svarbiausia už tai, kad jų žodžiai, jų veiksmai – tai priekaištas mums, visiems tiems, kurie nepasakė, nepadarė.
Mes linkę priskirti jiems savo žemus motyvus arba antgamtines savybes tik tam, kad prilyginę juos sau arba išaukštinę – nukenksmintumėme, ir, sugrūdę į abejingumo sarkofagą, padėtume į pačią tolimiausią savo sąmonės lentyną. Mes pasiruošę žavėtis jų paveikslu, bet tik ikonose, todėl, kad ten jie mums nepavojingi, kaip kad nepavojingi sieninių kalendorių liūtai.
Taip, jie atneša į šį pasaulį grožį ir viltį, bet tai – nenaudinga prabanga. Šviesa, kurią jie spinduliuoja dar ilgai sklis po šį pasaulį, kaip seniai užgesusių žvaigždžių šviesa liejasi visatoje. Bet mes nepastebime šios šviesos – mes taip sutverti, kad pastebime tik jos nebuvimą.
Ar reikia šiandien kalbėti apie tokio tipo herojus? Ar gali šiame pasaulyje, kuris kasdieną tampa vis labiau abstraktus, virtualus, racionalus, pragmatiškas, pro monitorių zvimbimą, mašinų aidą, telefonų skambučių kakofoniją prasimušti Franceskos Mann balsas, o tiksliau – jos poelgis, kuris kalba pats už save.
Taip, gali. Ir tuo mane įtikina ne manoji ugninga kalba – ašaringos, romantiškos, karo nemačiusios mergiotės klejonės, bet poelgis, Franceskos Mann poelgis, kuris persveria bet kokius žodžius, o taip pat mano drėkstančios akys ir gumulas gerklėje, kai žiūriu į jos nuotrauką.
Tokios ir panašios mintys ėmė suktis mano galvoje, kai pirmą kartą perskaičiau apie Franceskos Mann likimą. Kilo spektaklio idėja. Tokio spektaklio, kuris ne perkeltų žiūrovą į fantastinį pasakiškų herojų pasaulį, ne pasakotų jam išgalvotą istoriją apie išgalvotus personažus, ne pirštų jam tegul ir labai svarbios minties ar autoriaus pozicijos, bet grąžintų žiūrovą į realybę ir padėtų jam tapti įvykio liudininku, paliestų jo širdį, atvertų erdvę pamąstymams, jokiu būdu nieko jam neperšant. Mano įsitikinimu, žiūrovui reikia įvairaus baleto, taip pat ir tokio.
Mano baleto estetiką padiktavo istorijos tikrumas. Aš norėjau pasiekti ne tiek tikslios faktų rekonstrukcijos (tai- mokslininkų prerogatyva, choreografui užduotis neįveikiama), kiek maksimalaus tikroviškumo pojūčio, t.y. kad žiūrovas tikėtų tuo, kas vyksta scenoje.
Tikriausiai neegzistuojančios, paslėptos minties paieškos sutrukdė kritikai įvertinti mano pastangas. Kitaip tariant, kilo dokumentinio baleto, kurio kiekviena scena tampa vis akivaizdesnė, idėja. Paradoksas? Šokio menas savo prigimtimi yra sąlygiškas.
Per netrumpą gyvavimo istoriją baleto menas atrado ir suformavo daugybę būdų, padedančių įtraukti žiūrovą į stebuklingą svajų pasaulį. Aš gi norėjau pabandyti padaryti priešingai, t.y. grąžinti žiūrovus čia, ant žemės, ten, kur prakaitas ir kraujas. Skausmingas eksperimentas.
Iš to kilo mano nenoras estetizuoti smurtą. Kaip ir neigiamų veikėjų, taip ir teigiamų. Ir žinoma tiek, kiek leidžia šokio kalba. Dėl tos pačios priežasties – tiek smurto scenoje. Išties mano balete daug smurto. Spektaklis, kaip ir visas mūsų pasaulis, persunktas smurto. Aš tikėjausi kaltinimų, kad baletas per daug natūralistinis.
Anot kritikų, mano spektaklis propagandinis ir butaforinis. Neaišku, apie ką kalbama. Jeigu turima omeny smurto propaganda (žudyk priešą-ą-ą!!!) – aš prieš tokią mano baleto traktuotę. O dėl butaforijos, – spektaklyje naudoju keturis butaforinius automatus ir vieną pistoletą todėl, kad teatre negaliu naudoti tikrų ginklų.
Mano sumanymas susiejo mane su tais menininkais, kurie šiandien, kai aplink tiek daug minčių ir žodžių, nori ne kalbėti, bet rodyti, suteikti žiūrovui galimybę pačiam pagalvoti apie tai, ką pamatė ar perskaitė.
Štai keli iš jų: režisierius Cristi Puiu vaidybiniame kine ( „The Death of Mr Lazaresku“, 2005), režisierius Sergejus Loznica dokumentiniame kine („The Trial“, 2018), rašytojas W.G.Sebaldas literatūroje („On the Natural History of Destruction“, 1999), aktorius – režsierius Alanas Rickmanas dokumentiniame teatre („My Name is Rachel Corrie“, 2005), režsierius Rufus Norrisas dokumentiniame, muzikiniame teatre („London Road“, 2011).
Franceskos Mann istorija susijusi su Holokausto tragedija lygiai tiek, kiek Spartako istorija susijusi su vergovės tragedija arba Dovydo istorija susijusi su karo tarp izraelitų ir filistinų tragedija. Kitaip tariant, tai yra kraštutinės aplinkybės, kurios atskleidžia kraštutinę mano herojės narsą.
Karikatūriški naciai mano balete? Būtent karikatūriškumas mane labiausiai ir gąsdina. Pažiūrėkite Hitlerio ar jo pavaldinių kalbų, jų paradų vaizdo įrašus. Tai – Žmogaus karikatūros. Klounai, kuriems mes leidome sunaikinti milijonus. Beje, apie „nesusibaigiantį Šilingerį“. Mirtinai į pilvą sužeistas žmogus miršta skausmingai ir ilgai, neprarasdamas sąmonės, taip ilgai, kad tuo sunku patikėti. Tai – medicininis faktas.
O daina „Somewhere Over the Rainbow „(„Kažkur virš vaivorykštės“ – jos instrumentinę versiją naudoju baleto pradžioje) skamba filme „Ozo šalies burtininkas“ po pagrindinės veikėjos žodžių: „Kokia nors vieta, kur nėra problemų. Kaip manai, ar yra tokia vieta, Toto“? Ištrauka iš P. Čaikovskio „Spragtuko „skamba spektaklio pradžioje kaip svajonių pasaulio ir baleto apie tokį pasaulį simbolis, kuriam aš šį kartą pabandžiau priešinti kitokį baleto tipą.
Aiški mano baleto struktūra, logiška jo scenų seka, akivaizdumas („plakatiškumas“), asketiška („primityvi“), minimalistinė („naivi“) choreografija kyla iš noro sutelkti žiūrovo dėmesį į veiksmą, sukelti veiksmo tikroviškumo pojūtį.
Visa tai, mano nuomone, yra spektaklio privalumai. Kalbant apie trūkumus, tai juos, kaip ir kiekviename spektaklyje, galima skirstyti į esminius ir neesminius. Neesminiai būdingi beveik kiekvienam spektakliui, juos lengva ištaisyti. Esminiams aš priskiriu tuos trūkumus, kurie nužudo spektaklį, nesuteikia jam galimybės atsitikti.
Tokiu, nužudančiu mano spektaklį trūkumu, galėtų tapti publikos abejingumas. Žiūrovas ( kaip mergina – mėsainių pardavėja iš teksto pradžios) galėtų išreikšti šitą trūkumą vienu sakiniu, kuriuo galima pradėti ir baigti visą baleto „Franceska Mann“ kritiką: „Šis spektaklis manęs nepalietė“.
Naudodamasi proga noriu dar kartą padėkoti visiems projekto dalyviams ir pagalbininkams.
Taip pat noriu padėkoti kritikams S.Baranskajai, H.Šabasevičiui už aštrius ir atvirus pasisakymus, nesvarbu kiek pagrįsti jie bebūtų. Sakau tai be jokios ironijos. Man atrodo, kad šiandien trūksta aštrios, tiesios, sąžiningos kritikos, ypač mene. Mano galva, kritika – tai grįžtamasis ryšys, kuris padeda kūrėjui ir žiūrovui geriau vienas kitą suprasti. Galų gale, mano baleto kritika privertė mane parašyti šitą tekstą.
