Režisierė Uršulė Bartoševičiūtė: „Antonas Čechovas nėra ideali figūra“

Gegužės 30, 31 dienomis Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre įvyks paskutinė šio sezono premjera. Jauna režisierė Uršulė Bartoševičiūtė pastatė komediją „Sniegas. Moteris. Dvikova.“ pagal slovakų dramaturgo Viliamo Klimáčeko pjesę.

 Scena iš spektaklio „Sniegas. Moteris. Dvikova.“. <br> T.Povilonio nuotr.
 Scena iš spektaklio „Sniegas. Moteris. Dvikova.“. <br> T.Povilonio nuotr.
 Scena iš spektaklio „Sniegas. Moteris. Dvikova.“. <br> T.Povilonio nuotr.
 Scena iš spektaklio „Sniegas. Moteris. Dvikova.“. <br> T.Povilonio nuotr.
 Scena iš spektaklio „Sniegas. Moteris. Dvikova.“. <br> T.Povilonio nuotr.
 Scena iš spektaklio „Sniegas. Moteris. Dvikova.“. <br> T.Povilonio nuotr.
 Scena iš spektaklio „Sniegas. Moteris. Dvikova.“. <br> T.Povilonio nuotr.
 Scena iš spektaklio „Sniegas. Moteris. Dvikova.“. <br> T.Povilonio nuotr.
 Scena iš spektaklio „Sniegas. Moteris. Dvikova.“. <br> T.Povilonio nuotr.
 Scena iš spektaklio „Sniegas. Moteris. Dvikova.“. <br> T.Povilonio nuotr.
 Scena iš spektaklio „Sniegas. Moteris. Dvikova.“. <br> T.Povilonio nuotr.
 Scena iš spektaklio „Sniegas. Moteris. Dvikova.“. <br> T.Povilonio nuotr.
 Scena iš spektaklio „Sniegas. Moteris. Dvikova.“. <br> T.Povilonio nuotr.
 Scena iš spektaklio „Sniegas. Moteris. Dvikova.“. <br> T.Povilonio nuotr.
 Scena iš spektaklio „Sniegas. Moteris. Dvikova.“. <br> T.Povilonio nuotr.
 Scena iš spektaklio „Sniegas. Moteris. Dvikova.“. <br> T.Povilonio nuotr.
Režisierė U.Bartoševičiūtė pastatė spektaklį Panevėžio J.Miltinio dramos teatre.
Režisierė U.Bartoševičiūtė pastatė spektaklį Panevėžio J.Miltinio dramos teatre.
Daugiau nuotraukų (9)

Monika Jašinskaitė

May 30, 2019, 2:03 PM

Spektaklyje žiūrovas kviečiamas pabėgti į neracionalų pasaulį, kuriame veikia sapno logika, yra daug erdvės fantazijai ir žaidimui. Apie naujausią darbą kalbamės su jo kūrėja U.Bartoševičiūte.

– Jūsų kūrinį pristatančiame plakate matome aktoriaus Albino Kėlerio, šiame darbe vaidinančio rašytoją, dramaturgą Antoną Čechovą, veidą. Ar jJis yra pagrindinis šios pjesės veikėjas?

– Taip, A.Čechovas yra pagrindinis šio spektaklio veikėjas. Bet į A.Čechovo vietą galėtume statyti Augustą Strindbergą, Henriką Ibseną, bet kurį kitą modernizmo klasiką. Jie gyveno aktyvų socialinį gyvenimą, kadaise buvo dramaturgijos reformatoriai, jų pjesės iki šiol nuolat statomos dėl kažkokių priežasčių, kurias vis dar bandau suprasti.

Šis darbas man yra ir bandymas išsiaiškinti, kodėl norime analizuoti tų žmonių kūrybą, kodėl daugelis repertuarinių teatrų ir Lietuvoje, ir visoje Europoje turi bent vieną jų pastatymų.

Taigi, nors čia gali būti bet kuris kitas to meto dramaturgas, vis dėlto pjesės autorius V.Klimáčekas pasirenka A.Čechovą, daugialypę figūrą, svarbią Rusijos ir Vakarų dramaturgijos plėtrai.

– Taigi, šio spektaklio tema yra rašytojas, dramaturgas, kūrėjas, menininkas?

– Repeticijose dažnai vadiname jį demiurgu – naujo, alternatyvaus, fantastinio pasaulio, mikrokosmo kūrėju. Taip, tai viena spektaklio potemių.

Virš jos sklando platesnė kontrolės tema. Kontrolės mechanizmus skirtingomis formomis nagrinėju jau ketvirtame savo darbe. Savo kasdienybėje jaučiu – įėję į kambarį, visų pirma įvertiname socialinę situaciją ir, suvokę, kas kokiai socialinei klasei priklauso, kas kam daro įtaką, patys, nejučiomis ar sąmoningai, užimame tam tikrą poziciją.

Spektaklyje kalbame apie kūrėją, kuris praranda savo personažų kontrolę – A.Čechovas bando kontroliuoti juos, o jie bando kontroliuoti vienas kitą.

– Spektaklyje matysime patį rašytoją ir jo artimuosius, tačiau jie veikia ne pagal realius, A.Čechovo istoriją atitinkančius faktus, o daugiau pagal jo paties kūrinių dėsnius. Kaip tai suvokti?

– Kai įsivaizduoju „klimačekišką“ A.Čechovo darbo kambarį, matau vienišą, rūkantį, liūdną rašytoją, menininką, apsimūturiavusį kažkokiomis pirštinėmis, sušalusį ir geriantį. Štai toks chrestomatinį įvaizdį atitinkantis kūrėjas bando rašyti ir jam nesiseka.

Jo akyse lyg sapne atgyja veikėjai – žmonės iš jo asmeninio gyvenimo susipina su jo pjesių personažais, įgauna naujas formas, naujus veidus.

Sekant A.Strindbergu, spektaklio žanrą galima apibūdinti kaip sapno pjesę, kur konkretus laikas ar vieta neegzistuoja. Veiksmas gali vykti Panevėžyje, Melichove, mėnulyje, visai nežinomoje beorėje erdvėje ir žiūrovas tarsi netyčia šitą amžinai besitęsiančią transformaciją paliudija.

Dar reikėtų paminėti, kad spektaklio metu mes neslepiame, kad tai, ką mato žiūrovai, yra teatras. Tiksliau – metateatras, teatras, kalbantis apie patį save.

– Vis dėlto, kalbant apie spektaklio erdvėlaikį, A.Čechovas gyveno XIX ir XX amžiaus sandūroje, jo sukurti personažai taip pat dvelkia tuo metu. Kodėl ir vėl apie juos kalbame?

– Nė vienas mūsų asmeniškai nepažinojome A.Čechovo. Juk nežinome, kaip jis valgė, kaip gėrė, koks buvo žmogus, bet apie jį susikūrėme mitą. Iš išlikusių jo laiškų bandome atkurti jo asmenybės paveikslą. Bet mes jį idealizuojame.

Panašiai ir dėl Melichovo, miestelio, kuriame gyveno šis rašytojas. Mes nežinome, kaip ši vieta atrodo, bet įsivaizduojame idiliškas kaimo sodybas ir vyšnių sodus. Įdomumo dėlei su „Google Maps“ „nuvažiavau“ pažiūrėti, koks Melichovas yra šiandien. Radau jį sustingusį laike – negyvas A.Čechovo namas-muziejus ir tuščios alėjos. Šalia įsikūręs miestelis pavadinimu Čechovas. O tai – šiurpinanti rusiška realija: duobėtos gatvės, trisdešimties metų senumo automobiliai, klaikios reklamos ir treningai.

Mūsų įsivaizdavimas, susidūręs su tikrove, greitai subliūkšta. Visi šie čechoviškai romantiški personažai dvelkia subliuškusiu idealizmu. Kaip miestelis Čechovas yra ne vyšnių sodai, bet ir duobėti keliai, taip pat ir A.Čechovas nėra tik genialus rašytojas, nėra skaidri, nepakaltinama figūra.

– Tuomet norisi paklausti, kiek paties rašytojo ir jo sukurtų veikėjų istorijos mums aktualios šiandien, prabėgus daugiau nei šimtui metų?

– Kai kalbame apie metateatrą, turime suprasti, kad atsiduriame labai painiame lauke. Mūsų spektaklio atveju susiduria dešimčių žmonių žiūros kampai, skirtingo meto perspektyvos. Žmonių santykius, kurie klostėsi XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje, V.Klimáčekas pamato 2000-aisiais. Rašydamas šią pjesę, į amžiaus pabaigos Rusijos tikrovę įtraukė didžiąją XX amžiaus naująją formą – televiziją.

Ši pjesė mano rankose atsidūrė prabėgus dar devyniolikai metų. Per šį laiką atsiranda išmanusis telefonas, bet žmonių santykių jis nepakeičia. Kad ir kaip banaliai skambėtų – mes esame tokie pat vieniši, taip pat karštligiškai ieškome meilės, taip pat siekiame kontroliuoti vienas kitą, taip pat dažnai tiesiog sėdime ir laukiame, kad kas nors atsitiktų. Turbūt tai yra vienas iš atsakymų, kodėl A.Čechovo pjesės taip dažnai statomos.

– Kaip apibūdintumėte šio spektaklio veikėjų santykius?

– Spektaklyje klostosi sudėtingas santykių tinklas – tai ir nelaiminga, fatališka, tragiška meilė (dirbant su A.Čechovu, turbūt tai neišvengiama), toksiški tarpusavio santykiai, aklas kito garbinimas užsimerkiant prieš didžiules kito žmogaus ydas.

Vis dėlto spektaklio veiksmas vyksta alternatyviame pasaulyje – taigi santykių mechanizmai ten veikia saviškai, kitaip. Galbūt tas, kuris dvikovoje nukreipia užtaisytą ginklą, tave stipriausiai iš visų myli? Galbūt tas kitas, kuris kalba taip labai saldžiai ir maloniai, iš tiesų nori tave nustumti nuo uolos?

– Spektaklį pavadinote panaudodami romantinį atspalvį turinčius žodžius. Kodėl?

– V.Klimáčeko pjesė vadinasi „Čechovas – boksininkas“, bet toks įvardijimas man pasirodė pernelyg iliustratyvus. Rankos – fizinis rašytojo įrankis, mes rašome rankomis. Kai pačioje pradžioje rašytoją pamatome su bokso pirštinėmis, suvokiame, kad taip rašyti neįmanoma. Manau, kad tai paaiškina ir sustabdo bet kokią pagrindinio personažo evoliuciją, uždaro galimybes analizuoti, kokia ta negalėjimo rašyti priežastis.

O naujojo pavadinimo ieškojome ilgai. Pats autorius tris savo pjesės dalis įvardina „Kokainas“, „Lika“ (tai – A.Čechovo gyvenimo meilės vardas), „Dvikova“. Mes šiuos žodžius šiek tiek modifikavome, praplėsdami galimų prasmių lauką. Man šis pavadinimas – šioks toks nesusipratimas, jis keistas. Kad ir kaip būtų, norėčiau, kad žiūrovas, ateidamas į spektaklį, atsineštų ir savo romantinį požiūrį.

* * *

Spektaklio kūrybinė grupė: režisierė ir scenografė U.Bartoševičiūtė, kostiumų dailininkė Liucija Kvašytė, kompozitorė Marija Paškevičiūtė, šviesų dailininkas Julius Kuršis, videomenininkas Paulius Jakubėnas, aktoriai Giedrius Arlauskas, Tadas Grynas, Aidas Jurgaitis, A.Kėleris, Eleonora Koriznaitė, Lolita Martinonytė, Justina Nemanytė, Emilis Pavilionis, Laimutis Sėdžius, Akvilė Vitkūnaitė.

Komedijos „Sniegas. Moteris. Dvikova.“ premjera. Gegužės 30, 31 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatras.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.