Dirigentė Giedrė Šlekytė – apie moterį orkestre ir priklausomybę nuo batutos

„Mano kelią į dirigavimą nulėmė labai daug skirtingų priežasčių, impulsų, aplinkybių. Tapau nuo to priklausoma, taigi tenka žengti vis gilyn“, – juokiasi Klagenfurto (Austrija) miesto teatro pirmoji dirigentė lietuvaitė Giedrė Šlekytė (28 m.).

Giedrė Šlekytė.<br>Th.Ernsto nuotr.
Giedrė Šlekytė.<br>Th.Ernsto nuotr.
Giedrė Šlekytė.<br>A.Vylegzhanino nuotr.
Giedrė Šlekytė.<br>A.Vylegzhanino nuotr.
Giedrė Šlekytė.
Giedrė Šlekytė.
Giedrė Šlekytė.
Giedrė Šlekytė.
Giedrė Šlekytė.
Giedrė Šlekytė.
Giedrė Šlekytė.
Giedrė Šlekytė.
Giedrė Šlekytė.
Giedrė Šlekytė.
Giedrė Šlekytė.
Giedrė Šlekytė.
Giedrė Šlekytė.
Giedrė Šlekytė.
Giedrė Šlekytė.
Giedrė Šlekytė.
Giedrė Šlekytė.
Giedrė Šlekytė.
Giedrė Šlekytė.
Giedrė Šlekytė.
Giedrė Šlekytė.
Giedrė Šlekytė.
Giedrė Šlekytė.
Giedrė Šlekytė.
Giedrė Šlekytė.
Giedrė Šlekytė.
Giedrė Šlekytė.
Giedrė Šlekytė.
Giedrė Šlekytė.
Giedrė Šlekytė.
Giedrė Šlekytė.
Giedrė Šlekytė.
Giedrė Šlekytė.
Giedrė Šlekytė.
Giedrė Šlekytė.
Giedrė Šlekytė.
Daugiau nuotraukų (20)

Lrytas.lt

Jun 12, 2018, 7:02 PM

Puikią karjerą Europoje daranti G.Šlekytė jau spėjo patirti, kad dirigentui tenka pamėgti keliones ir nepastovumą. Vieną dieną nuskambėjo lemtingas skambutis ir jos planai pasikeitė – birželio 14-ąją G.Šlekytė pasirodys Lietuvoje – pirmą kartą vienam vakarui į savo rankas perims Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro vairą. Tai bus jos debiutas ir Vilniaus festivalyje, ir Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

„Koncertuoti namuose, tėvynėje, yra kai kas ypatinga“, – džiaugiasi jaunoji dirigentė.

– Giedre, planuota, kad birželio 14-osios koncertą diriguos Mirga Gražinytė-Tyla – Birmingamo (Jungtinė Karalystė) simfoninio orkestro muzikos direktorė. Bet viskas apvirto aukštyn kojomis – kadangi Mirga laukiasi, diriguosite jūs. Bet juk tai – ekstremalus atvejis? Ar dažnai tokių „nuotykių“ dirigento gyvenime pasitaiko?

– Tikrai taip – tokių „nuotykių“ būna! Nuobodulys yra paskutinis žodis, kurį rinkčiausi dirigento profesijai apibūdinti. Birželio 14-ąją turėjau diriguoti Piotro Čaikovskio „Gulbių ežerą“ Leipcigo operoje su žymiuoju ir fantastišku „Gewandhaus“ orkestru. Bet štai skambutis, ir planai keičiasi – Leipcigo opera išleidžia mane iš to vieno spektaklio, partitūrų krūvą papildo du dideli kūriniai ir kalendoriuje atsiranda šis nuostabus projektas.

Yra tekę pakeisti susirgusius dirigentus. Kartą naktį sužinojau, kad kitą rytą turiu perimti repeticiją. Šis atvejis laiko prasme ramus, tačiau Mirga – nuostabi ir nepakeičiama. Labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi jos pelnyta sėkme. Perimti šį koncertą man ir įvertinimas, ir atsakomybė, o kartu ir didelis džiaugsmas.

Tai bus ir mano debiutas Filharmonijoje, labai lauktas. Vis dėlto koncertuoti namuose, tėvynėje, yra kažkas ypatingo. O ir Vilniaus festivalis yra vienas profesionaliausių ir prestižiškiausių Lietuvoje, taigi tikrai malonus debiutas.

– Kaip per koncertą dirigentė privalo būti apsirengusi? Ar avite aukštakulnius?

– Džiaugiuosi, kad dizainerė Sandra Straukaitė ėmėsi iššūkio aprengti dirigentę, prilygstančio faktiškai neįmanomai misijai – sujungti į viena absoliučią judėjimo laisvę, eleganciją, kūrybiškumą, neutralumą, ne per daug griežtą griežtumą, na, ir, žinoma, atsparumą kelionėms lagamine. Ji ir puiki jos komanda man meistriškai sukūrė keletą kostiumėlių, kurie dažnai sulaukia komplimentų.

– Kiek laiko praleisite Lietuvoje su artimaisiais? Ką planuojate aplankyti?

– Man Vilnius vis dar yra namai, nors Lietuvoje negyvenu jau beveik dešimtmetį. Tėvų namuose vis dar turiu savo kambarį, močiutės pianiną, o į koncertus Vilniuje dažniausiai susirenka būrelis draugų ir giminaičių.

Mano šeimoje nėra muzikantų, tačiau kuo toliau, tuo daugiau melomanų. Tėvai – dažni svečiai Vilniaus kultūriniuose renginiuose, nors dirba visai kitose srityse – mama odontologė, o tėtis pagal išsilavinimą matematikas. Sesuo Augustė gyvena ir dirba su informacinėmis technologijomis Kopenhagoje.

– Šiemet buvote įtraukta į operos „Oskaru“ vadinamą premijos „International Opera Awards“ trumpąjį nominantų sąrašą nominacijoje „Naujokas“ („Newcomer“). Nuo apdovanojimo buvote per plauką. Ar išgyvenote, kai jo negavote?

– Tikrai nenuliūdau. Nominacija man buvo visai netikėtas tarptautinio lygio įvertinimas, skatinantis dar labiau tikėti savo darbu ir mylėti operą. O kartu tai ir atsakomybė, juk nominacija „Naujokas“ – lyg įvertinimas avansu už laimėjimus ateityje.

– Baigusi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą, studijavote dirigavimą Graco (Austrija) universitete, Leipcigo (Vokietija) muzikos ir teatro bei Ciuricho (Šveicarija) menų akademijose. Kodėl pasirinkote dirigavimą – tokią retą specialybę tarp moterų?

– Visada sunku atsakyti į šį klausimą. Mano kelią į dirigavimą nulėmė labai daug skirtingų priežasčių, impulsų, aplinkybių, lyg būčiau pamažu vis labiau įsitraukusi į šį liūną. Tapau priklausoma, taigi tenka žengti vis gilyn.

– Kuriems minėtų šalių kolektyvams dirigavote? Ar gaunant dirigento darbą turėjo įtakos konkursai, kuriuose užėmėte prizines vietas? Ir apskritai – ar sunku buvo gauti dirigento darbą?

– Minėtose šalyse dirigento darbas kaip ir neegzistuoja, galbūt išimtis būtų profesoriaus vieta aukštojoje muzikos mokykloje. Dirigentai klajoja nuo vienos terminuotosios darbo sutarties prie kitos, daugeliu atvejų neužsibūna vienoje vietoje ilgiau nei dešimtmetį. Taigi tenka pamėgti keliones ir nepastovumą.

Kvietimai koncertuoti dažniausiai atsiranda grandininės reakcijos principu. Pavyzdžiui, kai 2015-aisiais tapau tarptautinio Nikolajaus Malko jaunųjų dirigentų konkurso Danijoje, Kopenhagoje, prizininke, buvau pakviesta diriguoti sezono pristatymo Švedijoje, Jevlės mieste.

Tame koncerte buvo Stokholmo karališkojo filharmonijos orkestro vadybininkas ir jis mane pakvietė diriguoti Stokholme. Per pastaruosius kelerius metus Švedijoje koncertavau jau daugiau nei 10 kartų.

Vasarį debiutuosiu su Noršiopingo miesto orkestru, ir tai bus jau šeštasis orkestras, su kuriuo dirbsiu Švedijoje.

– O kaip atsidūrėte Austrijoje, Klagenfurte, kur esate šio miesto teatro pirmoji dirigentė? Mieste nėra net 100 tūkstančių gyventojų, o jis turi savo teatrą. Ar tai Austrijoje – įprasta?

– Klagenfurto miestas tikrai gali didžiuotis savo teatru, turinčiu Vakarų Europoje puikią reputaciją. Nemažai atlikėjų, pavyzdžiui, tenoras Jonas Kaufmannas, savo karjeros pradžioje debiutavo Klagenfurte, o išbandę čia svarbų vaidmenį iškart buvo pakviesti į svarbiausius pasaulio teatrus.

Publikos teatre taip pat netrūksta, nepaisant nedidelio gyventojų skaičiaus.

Pati į Klagenfurtą patekau Šv.Kristoforo kamerinio orkestro dėka. Jis koncerto Trakų pilyje metu taip pakerėjo teatro valdytoją, kad jis nieko nelaukdamas man pasiūlė metų sutartį. Jau kitą dieną keliaudamas atgal į Klagenfurtą jis susitiko su mano agentu Vienoje. Tarp dviejų skrydžių!

– Kur įsikūrėte Klagenfurte? Ar jums patinka šis miestas?

– Klagenfurto pulsą diktuoja didžiulis kalnų apsuptas Verto ežeras. Visas miesto pavadinimas ir yra Klagenfurtas prie Verto ežero. Šio ežero pakrantėje įkvėpimą rado daugybė iškilių menininkų. Johannesas Brahmsas rašė, kad aplinkui skrajoja tiek melodijų, kad eiti reikia atsargiai norint jų neužminti. Gustavas Mahleris namelyje prie šio ežero sukūrė daugiau nei pusę savo simfonijų.

Taip pat netoliese – Alpės, kurių neįsimylėti, ko gero, neįmanoma. Man kalnai – tiesiog magiškas būdas išsilaisvinti nuo negatyvių minčių, rutinos, abejonių.

– Kaip praeina pirmosios teatro dirigentės darbo diena ir savaitgaliai?

– Man labai pasisekė gauti tokias svarbias pareigas iškart po studijų. Nors pirmosios dirigentės pareigos paprastai reiškia buvimą antruoju svarbiausiu dirigentu po meno vadovo, Klagenfurto teatras pastaruosius du sezonus meno vadovo neturėjo.

Taigi aš perėmiau jo pareigas, o jos šalia muzikinių įsipareigojimų dar pridėjo nemažai organizacinių sprendimų, susitikimų, repeticijų planų, atostogų lapelių, perklausų į orkestrą. Turiu pripažinti, kad buvo labai sunku, nes patirties priimti vadovaujamus sprendimus studijuodama tikrai neįgysi.

Rengiant naują operos pastatymą repetuojama penkias–šešias savaites. Repeticijos darbo dienomis vyksta nuo 10 iki 14 valandos ir nuo 18 iki 21 valandos. Poilsio dienų teatro dirigentai turi labai nedaug ir pastarieji du sezonai man buvo labai intensyvūs – dirigavau operas „Traviata“, „Don Žuanas“, „Pagrobimas iš Seralio“, „Užburtoji fleita“, operetę „Šypsenų šalis“, baletą „Gulbių ežeras“, taip pat kelias dešimtis koncertų Švedijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Liuksemburge, Slovėnijoje, Lietuvoje, Austrijoje. Kitą sezoną mano veiklos geografija prasiplės debiutais Prancūzijoje, Čekijoje ir Graikijoje.

Na, o žodis „savaitgalis“ muzikantų žodyne kaip ir neegzistuoja.

– Kaip orkestro muzikantai žiūri į dirigentę moterį? Įprastai prie simfoninio orkestro dirigento pulto stovi vyrai.

– Dirigento profesija vis sukelia diskusijų apie lytį ir moters „tinkamumą“ šiai, vadovaujamai, pozicijai. Mano nuomone, pagarbos trūkumas moterims visuomenėje yra kur kas didesnė problema, nieko bendra neturinti su dirigavimu. Jei asmuo negerbia moters, tai pasireikš tiek namie, tiek gatvėje ar darbe. Iš asmeninės patirties galiu patikinti, kad komentarų ir keistų juokelių daugiau sulaukiu gatvėje nei teatre.

– Kas derasi dėl jūsų honorarų festivaliuose – jūs pati ar vadybininkai?

– Šiais laikais be agentūros būti laisvai samdomu muzikantu Vakarų Europoje beveik neįmanoma. Aš priklausau agentūrai „Dr. Raab &Dr. Bohm“ Vienoje ir esu labai patenkinta jos darbu. Svarbu suprasti, kad derėjimasis dėl honorarų tikrai nėra pagrindinė gero vadybininko darbo sfera.

Mano (beje, ir Mirgos) vadybininkas Stefanas yra lyg karjeros gidas, visada patariantis, kartu svarstantis, kur esu, kur norėčiau būti po kelerių metų, kokiam teatrui ar orkestrui būtų gerai prisistatyti.

Mes beveik nekalbame apie pinigus, tačiau dažnai kalbame apie tai, kaip jaučiausi dirbdama su vienu ar kitu kolektyvu, ar tiktų projektui vienoks ar kitoks kūrinys.

– Žmogus numirtų, jei nesvajotų. Apie ką svajojate ir ką planuojate pastaruoju metu?

– Svajoju, kaip čia dažniau ištrūkti į gamtą. Planuose tiek daug puikių muzikinių projektų: Zalcburgas, Ciurichas, debiutai svarbiose Europos koncertų salėse – Vienos „Musikverein“, Paryžiaus filharmonijoje. Po kiek daugiau nei metų diriguosiu žymiajam Dresdeno „Staatskapelle“ orkestrui. Nuostabu, tačiau ir itin lengva įstrigti trikampyje „viešbutis–koncertų salė–oro uostas“.

Prieš porą savaičių tris dienas keliavau dviračiu po Austrijos Zalckamerguto regioną ir pasijutau tiesiog rojuje – gamtovaizdis užburiantis, laisvė įkvepianti, o pati fizinė veikla (vis dėlto kalneliai važiuojant dviračiu pasijuto) – puiki atsvara linkimui prie partitūros.

Norėčiau tarp projektų rasti laiko štai tokioms kelių dienų išvykoms dviračiais ar baidarėmis, labiau pažinti tiek Lietuvos, tiek Austrijos gamtą, aktyviau leisti laisvalaikį. Išvyka baidarėmis mano norų sąraše yra jau kokius šešerius metus. Manau, jei apie tai prisipažinsiu „Stiliui“, gal pagaliau į ją prisiruošiu?

 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.