„Lietuvių pastatymas demonstruoja tikrą šiuolaikinį baletą: nusigręžia nuo klasikinių baleto kanonų ir ieško naujų šokio kalbos bruožų. Bet tai nėra sudėtingas, tragiškas žvilgsnis į Kafką. Scenoje vykstantis veiksmas netampa visiška abstrakcija, tačiau tai ir ne iliustratyvus teatras, nes šokis visada palieka daugiau laisvės interpretacijoms nei literatūros tekstas. Ir todėl visiškai pelnytai publika stovėdama ovacijomis atsidėkojo atlikėjams ovacijomis už puikų pasirodymą“, – konstatuoja I. Kloubkova straipsnyje „Lietuviškasis Kafkos „Procesas“ – apie destruktyvų kaltės jausmą, laisvės poreikį ir vilties paieškas“.
Kritikė pažymėjo, kad F. Kafkos knygos yra tapusios dažnu choreografų įkvėpimo šaltiniu Europoje ir už jos ribų. Įrodymu galėtų tapti du kiti neseniai sukurti spektakliai ta pačia tema: garsaus italų meistro Mauro Bigonzetti „Kafka: Procesas“ Prahos nacionaliniame teatre ir čekų choreografo Jiři Bubeničeko „Procesas“ Švedijos karališkojo baleto trupėje.
„Martynas Rimeikis savoje Kafkos interpretacijoje pakankamai aiškiai ir suprantamai atsigręžia į literatūros kūrinį, iš esmės išsaugodamas pagrindinę romano fabulą. Kartu su libretistu Laurynu Katkumi ir kompozitoriumi Mindaugu Urbaičiu jie kuria scenų seką pagal kertinius Kafkos knygos motyvus, dinamiškai keisdami kamerinius ir grupinius epizodus bei kiekvieną jų užbaigdami jaudinančia beprotybe, nuo kurios žiūrovams per nugaras bėga šaltas prakaitas.
(...) Originali Mindaugo Urbaičio muzika atsirado kartu su libretisto bei choreografo idėjomis. Kompozitorius choreografui pasiūlė galimybę pritaikyti vengrų kompozitoriaus Bélos Bartóko motyvus – šis tapo įžymus būtent tuo laiku, kai buvo parašytas ir išleistas F. Kafkos romanas. Jis naudoja B. Bartókui būdingus trumpus motyvus, jo intonacinę medžiagą bei ekspresyvią energiją ir sukuria charakteringą, įkvėpiantį šokį. Scenografo Marijaus Jacovskio vizualiniai sprendimai yra paprasti, šalti ir funkcionalūs. Jis naudoja monumentalios, pamažu žemyn besileidžiančios giljotinos motyvą ir pilkus blokus, kurie, priklausomai nuo choreografo poreikių, atveria sceną arba, atvirkščiai, paverčia ją intymia. Jurgitos Jankutės sukurti pilkos, juodos, baltos spalvos kostiumai puikiai atliepia temos slogumą, o Levo Kleino apšvietimas genialiai papildo autorių komandą, ypač katedros scenoje, kur palinkusį kryžių sukuria giljotinos įstrižainę kertantis šviesos spindulys.
(...) Meno vadovo Krzysztofo Pastoro vadovaujama Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro trupė yra talentingų jaunų žmonių kolektyvas, turintis daug žadantį choreografą Martyną Rimeikį ir ryškių solistų, iš kurių verta paminėti Mantą Daraškevičių, vaidinusį greitą ir plastišką padlaižūną Dėdę, bei Jozefą K. įkūnijusį Jeronimą Krivicką. Pastarasis didžiulio fizinio ir emocinio atsidavimo reikalaujantis vaidmuo šokėjui beveik neleidžia pasitraukti iš scenos. Jo gestai įtikinantys, technika užtikrinta, jis visiškai paniręs į savo vaidmenį“, – teigia recenzentė.
Festivalyje „Dance Brno 2019“ taip pat dalyvavo Pietų Bohemijos teatro baleto trupė iš Čekijos su spektakliu „Raktai į niekur“ (choreografas Petr Zuska), Spellboundo šiuolaikinis baletas iš Italijos su spektakliu „Rossini uvertiūros“ (choreografas Mauro Astolfi) ir Slovėnijos nacionalinio teatro Maribore baleto trupė su dviem vienaveiksmiais spektakliais „Hora“ (choreografas Edward Clug) ir „Kantata“ (choreografas Mauro Bigonzetti).
