Publikos pamėgta teatro šventė uostamiestyje surengta jau 20-ąjį kartą.
Teatro aikštėje – reginių lavina
„Šermukšnio“ vaisiai subręsta kas antri metai. Renginys, sumanytas kaip kamerinių teatrų šventė, persikėlė į aikštes ir gatves, o užpernai iš esmės pakeitė savo formatą – dabar į šį festivalį kviečiami ne uždarose teatrų salėse, o lauke po atviru savo spektaklius pristatantys profesionalūs artistai.
Šokiai ant degančio smėlio, šviesų šėlsmas, būgnų gaudimas, vandens pliūpsniai nuo scenos pastolių, klonų ir mimų išdaigos, neįprasti muzikos garsai – į tokią fiestą žiūrovus panardino tris dienas senamiestyje prie paminklo Toravos Anikei šurmuliavęs Tarptautinis gatvės teatrų festivalis.
Žvejų rūmų organizuojamo festivalio progamos koordinatorius Arūnas Peštenis įspėjo, kad žiūrovai turi būti pasirengę akibrokštams ir išdaigoms: „Gatvės teatras tuo ir žavus, kad artistai nuolat improvizuoja, jie bet kada žmones gali įtraukti juos į veiksmą. Vienodų spektaklių po atviru dangumi nebūna“.
Teatro aikštėje po atviru dangumi buvo parengtos net penkios scenos įvairaus žanro atlikėjams. Spektaklių, kuriuose naudota pirotechnika, specialūs šviesų ir ugnies efektai, pavojingai kibirkščiuojantys elektros prietaisai, žiūrovų kūrėjai prašydavo nesiartinti prie aptvertų plotų jų pačių saugumo sumetimais.
Festivalio organizatoriai baiminosi, kad lietus ir vėjai gali niekais paversti visus artistų sumanymus ir pastangas, tačiau orai buvo palankūs. Vakarėjant senamiesčio padangę nutvieksdavo dar neregėtų fejerverkų ugnys. Incidentų išvengta - žiūrovams ant galvų krisdavo ne dar rusenančios žarijos ir žiežirbos, o atvėsę pelenai.
Tango ritmu per degantį smėlį
Penktadienio vakarą Teatro aikštėje pasirodžiusios Pancūzijos trupės „Compagnie Bilbobasso“ pristatytas jausmingas tango, muzikos ir ugnies efektus jungiantis spektaklis „Polar“ žiūrovus perkėlė į Buenos Airių smuklių ir kabaretų atmosferą - aktoriai ir muzikantai ten atrodė kaip gangsteriai.
Smėliu nubarstyta scena skendėjo ne butaforinės, o tikros ugnies jūroje – iš pradžių sprogo seifas, o paskui ir pianinas. Poros sukosi tango ritmu mojuodamos degančiomis vėduoklės, damų skrybėlaitės irgi liepsnojo kaip laužai. Galiausiai tango šokėjai paskendo dūmų ir žiežirbų debesyje.
Dar neregėtą koncertą stebėję žiūrovai aiktelėjo, kai vienam scenoje žibalą ratu liejusiam šokėjui staiga užsiliepsnojo batas. Bet jis nesutriko - degantį batą įspraudęs smėlį, mikliai numalšino gaisrą.
Šokį, muzikos ir ugnies efektus jugiantis spektaklis „Stulbinanti ugningojo tango istorija“ – orginali trilerio, nebylaus kino ir gatvės teatro tradicijų samplaika – sužavėjo žiūrovus.
Kitos kone visą pasaulį apkeliavusios Prancūzijos perkusininkų trupės „Les Commandos Percu“ spektaklis „Ugnies koncertas“ žiūrovus irgi probloškė šviesų šėlsmu, fejerverkais, įkaitino ritmingai mušamųjų dar instrumentų gaudesys.
Pabaigoje perkusininkai publikai pasiuntė šimtus stebuklingų mažų kibirkščių, virtusių žvaigždėmis. Tai vienas įspūdingiausių režisieriaus Raymondo Gabrielio pastatymų.
Žaliojo žmogeliuko šėlionės
Lenkijos teatro „Mimo“ pastatymas priminė laikus, kai klajojantys komediantai publiką linksmindavo turgavietėse, aikštėse ir gatvėse. Scenoje atgijo pasakojimas apie aktorius, vežimu keliaujančius iš vienos vietos į kitą, jų gyvenimą, aistras. Kino klasikos mėgėjai šiame spektakyje atpažino scenas iš legendinio prancūzų režisieriaus Marcelo Carne filmo „Galiorkos vaikai“.
Lenkai parodė dar vieną spektaklį „Nebyliame kine“ - romantiškais įvaizdžiais persmelktą veiksmo ir situacijų komediją. Trupė įkvėpimo sėmėsi iš senojo Holivudo žvaigždžių - Charlie'o Chaplino, juokdario akmeniniu veidu praminto komiko Keatono Busterio, prancūzų kino kūrėjo George'o Melieso filmų.
Ispanijos teatro „La industrial teatrera“ spektaklyje „Nublokštieji“ du klounai pajūryje rankiojo bangų išmestus butelius tikėdamiesi atrasti reikšmingą žinią. Komiški personažai jau nebeturi ką prarasti, kabinasi už šiaudo, nori pradėti savo gyvenimą iš naujo, jie prašė net žiūrovų užuojautos ir paramos.
Puiki klounada, kurioje persipina humoras, švelni ironija ir cirko elementai, Teatro aikštėje bubo parodyta net du kartus.
Bene daugiausiai simpatijų sulaukė į Teatro aikštę paspirtuku atriedėjęs žaliais aksesuarais apsikarstęs žmogeliukas - ispano mimo Andriano Schvarzsteino herojus. Jis pašėlusiai, bet šiltai bendravo su žiūrovais, visaip juos glumina be perstojo kurdamas neįprastas istorijas ir situacijas.
Provokatorius atsibeldęs iš kitokio pasaulio, kuriame, regis, tvyro vien tiktai žaluma. Vieną žiūrovą jis aikštėje mokė važinėti paspirtuku, kitą mikliai pavertė mizanscenos dalyviu - per kelias akimirkas išrengė ir aprengė žalsvos moteriškais apatiniais. Iškrėtęs kokią nors šunybę žaliasis šelmis tik nusišypsodavo, po tor lyg niekur nieko nuriedėdavo tolyn.
Sveikinimai iš kaukų pasaulio
Olandas Bramas Graaflandas, išdidžiai prisistatęs kone garsiausiu pasaulyje kulinarijos meistru, Teatro aikštėje siūlėsi iš vietinių produktų iškepti gardžių blynų. Svečias tai bandė padaryti grodamas paties pasigamintais virtuvės vargonėliais, žongliravo kiaušiniais, miltais, sviestu, pieno produktais.
Performansas „Virtuvės princas“ baigėsi liūdnai - olando viryklė pradėjo rūkti, keptuvėje įsiplieskė ugnis. Kai Toravos Anikės skulptūra paskendo dūmuose, kai kurie žiūrovai ne juokais susijaudino, kad toks virėjas senamiestyje sukels gaisrą.
Vos ne vos iškepęs vieną blyną „princas“ su keptuve blaškėsi po aikštę - apsvilusį savo kepinį jis mėgino įpiršti žiūrovams, bet tik viena klaipėdietė susigundė įvertinti apsišaukėlio kulinaro pastangas.
Teatro šamanu vadinamo aktoriaus ir režisieriaus Beno Šarkos bei jo draugų, džiazo korifėjų Liudo Mockūno (saksofonas), Juozo Milašiaus (gitara) ir Daliaus Naujokaičio (perkusija), surengtas originalus performansas “Kaukai ir kauksmai“ pašiurpino net visko mačiusius žiūrovus.
Neįprastais styginiais ir pučiamaisiais instrumentais grojęs ir šokęs B.Šarkas iš pradžių save įvarė į transo būseną. Siautulingo šokio įkaitintas gitaros virtuozas J.Milašius irgi neištvėrė - ėmė šėlti. Nuo scenos per visą senamiestį sklido L.Mockūno ir D.Naujokaičio sukeltas pagoniškų garsų alasas – mitologinių kaukų balsai.
Besiblaškantis B.Šarka nenurimo - griebėsi ir būgno. Šokėjui įbridus į dar gilesnę ekstazę, džiazo muzikantai įjungė paskutiniąją pavarą - tada baltų šamanas išsirietė lanku, nukritęs urzgė gomuriniu balsu, konvulsiškai spurdėjo.
Po spektaklio B.Šarka ne tik padėkojo žiūrovus, bet ir apibarstė juos kažkokiais balkšvos spalvos rupiniais – greičiausiai pašventino džiovintų musmirių arba kitokių grybų milteliais.
„Kaukai siejami su vaisingumu, turtais, jų kauksmas suskaldo ir kaukoles, ir akmenis. Tikėta, kad mirę nekrikštyti kūdikiai virsta kaukais. Stiprų kvaišinantį gėrimą iki šiol vadiname kaukoliniu“, - pasakojo dėl griausmingo kaukų grupės pasirodymo pradžioje šiek tiek nerimavęs, bet paskui atlyžęs A.Peštenis.
Gražuoles išmaudė scenoje
Lietuvai atstovavo dar vienas Apšvietos epochos teatro tradicijas puoselėjantis tarptautinis kolektyvas „Šv. Genezijaus trupė“. Artistai pristatė baroką ir senesnius laikus atspindintį interaktyvų muzikos, dainos ir šokio spektaklį „Kelionė per Europą į Klaipėdą“.
Festivalį vainikavo Italijos teatro „Ondadurto“ spektaklis, sukurtas pagal legendinio režisieriaus Frederiko Fellinio kinematografijos šedevrus „Saldus gyvenimas“, „Amarkordas“, „Ir laivas plaukia“, „Kelias“, „Kabirijos naktys“, „Boccaccio'70”.
Prostitučių ir sutenerių, cirko artistų gyvenimą, dvasininkų suktybes ir veidmainystes, kitas F.Fellinio pamėgtas temas lukštenę artistai nuotaikingai perteikė jo filmų epizodus. Tarp jų ir maudynių sceną – didžiulį kubilą vandens pusnuogėms gražuolėms aktorėms ant galvų šliukštelėję italai vos neužliejo pirmose eilėse įsitaisiusių žiūrovų.
Garso takelyje nuskambėjo grupės „Piccola Banda Ikona“ atliekama Stefano Saletti muzika, F.Fellinio kūrybos partnerio, kompozitoriaus Nino Rotos dainos. „Felliniana“ - vienintelis spektaklis, rodytas ne aikštėje, o Klaipėdos piliavietės erdvėse.
Programą praturtino dailės studijos „Guboja“, pantomimos teatro „A“ užsiėmimai žiūrovams Karlskronos aikštėje - ten įkurdintose kaukių dirbtuvėse vaikai su tėvais galėjo meistrauti, improvizuoti.
Visi tris dienas vykusio jubiliejinio gatvės teatrų festivalio „Šermukšnis“ renginiai buvo nemokami.
