– Leonardas Bernsteinas prie „Kandido“ partitūros sugrįžo ne kartą: šį kūrinį jis keitė ir tobulino tris dešimtmečius iki pat savo gyvenimo pabaigos. Kuria iš autorinių versijų bus grįsta LNOBT premjera?
– Nesigilinant į kompozitoriaus taisymų gausą, galima būtų trumpai apibūdinti, jog šiuo metu yra dvi populiariausios L.Bernsteino „Kandido“ versijos: koncertinė ir pastatyminė. Labiausiai jos skiriasi tekstu: koncertinėje versijoje pagrindinius siužeto įvykius publikai gan plačiai pristato Pasakotojas, o pastatyminėje versijoje ši funkcija perduota kitiems personažams.
Režisierius Vincent‘as Boussard‘as, pasinaudodamas šiomis versijomis, kuria trečiąjį, savąjį, „Kandido“ variantą. Muzikinių L.Bernsteino partitūros kupiūrų jame iš esmės nebus: atsisakome nebent foninės underscore muzikos, turėjusios skambėti kartu su Pasakotojo tekstais, jungiančiais „Kandido“ epizodus. Pasakotojas spektaklyje yra, tačiau jo tekstai V.Boussard‘o valia sutrumpėja tam, kad spektaklio struktūra labiau primintų mūsų scenai įprastą operos formatą.
Vis dėlto Pasakotojas čia labai svarbus personažas, nes jo tekstas, skambantis jau pačioje spektaklio pradžioje, suteikia energetinį toną visam vakaro pasirodymui. Tad solistams Rafailui Karpiui ir Mindaugui Jankauskui tenka išties didelė atsakomybė: jie taps visų spektaklio įvykių kurstytojais ir žadintojais.
– Kompozitorius vadino „Kandidą“ operete, norėdamas pabrėžti jo sąsajas su europine tradicija: „Tai amerikiečių Valentino dovana Europai“, – teigė L.Bernsteinas. Tačiau muzikoje atpažįstami ir amerikietiškojo miuziklo bruožai. Kaip jūs apibrėžtumėte „Kandido“ žanrą?
– Sudėtingas klausimas. Manyčiau, nebūtina stengtis jo apibrėžti: tai muzikinis sceninis žanras, ir tiek. Jame galima rasti ir miuziklo, ir operetės, ir operos elementų. Daug priklauso nuo konkretaus pastatymo atlikėjų: jeigu spektaklyje vaidina popmaniera dainuojantys aktoriai, o ne operos solistai, veikiausiai tai bus miuziklas.
Mūsų teatre matysite profesionalius operos solistus, todėl žanriniai rėmai pasislinks operetės ir operos link. Tačiau tai jokiu būdu nebus tradicinė opera. Tiksliausia būtų „Kandidą“ įvardinti kaip operetę, turinčią miuziklo ir operos bruožų.
– L.Bernsteino muzikos stilių irgi sunku apibrėžti: ne veltui pats kompozitorius teigė, kad „pastišas, eklektika – šie du elementai yra viso kūrinio pagrindas“. Į kokius „Kandido“ muzikinius elementus klausytojai turėtų atkreipti dėmesį?
– Pirmiausia akcentuočiau L.Bernsteino, kaip kompozitoriaus, genialumą: keliaudamas per įvairius muzikos stilius, jis vis dėlto sugeba sukurti vieningą muzikinę visumą. Tai iki šiol retam pavyksta: dažnai panašiuose kūrybiniuose eksperimentuose girdėti, kaip skirtingi muzikos stiliai „pjaunasi“ vienas su kitu. O L.Bernsteino muzikinė pynė yra darni, tvarkinga, turinti savo dėsnius ir logiką.
Tai nėra tik patrauklių muzikinių „numerių“ seka, kaip dažnai būna miuzikluose. „Kandido“ uvertiūros motyvai vėliau dėsningai atsikartos ir arijoje, ir duete, be to, nuosekliai vystomos pagrindinių veikėjų – Kandido ir Kunigundos – muzikinės temos. Neabejoju, kad pradėdamas rašyti „Kandido“ muziką kompozitorius jau buvo apmąstęs viso kūrinio struktūrinius rėmus. Tačiau tai netapo kliūtimi jo kuriamos muzikos stilistinei įvairovei.
– Ar LNOBT artistams buvo lengva įveikti margaspalvę L.Bernsteino stilistinę pynę?
– Muzikinės „Kandido“ repeticijos prasidėjo dar gegužės mėnesį, kai su solistais porą savaičių dirbo vokalo pedagogas ir vienas būsimų „Kandido“ dirigentų Lochlanas Brownas. Liepos pabaigoje po trumpų vasaros atostogų vėl susirinkome į muzikines repeticijas.
2012 m. LNOBT buvo parengęs koncertinį „Kandido“ atlikimą, tad daugeliui simfoninio orkestro muzikantų tereikėjo prisiminti anksčiau grotą kūrinį. Bet iš dabartinių premjeros solistų vos pora žmonių dalyvavo ankstesniame „Kandido“ pastatyme: tai Egidijus Dauskurdis ir R.Karpis.
Nepasakyčiau, kad L.Bernsteino partitūra muzikantams būtų sunkiai įveikiama. Joje yra keletas techninio virtuoziškumo reikalaujančių epizodų: tai ta pati uvertiūra arba Mūšio scena. Visi kiti sudėtingi nebent savo interpretacija. Bet dirigentai žino, kad orkestrams neretai sunkiausia įtikinamai, ekspresyviai pagroti būtent iš pažiūros paprasčiausias, techninių problemų nekeliančias kūrinio vietas.
– LNOBT chorui „Kandide“ tenka ir aktorinių užduočių: jie iš aukštai stebi ir gyvai reaguoja į daugumą scenos įvykių...
– Ir ne tik: choro vokalinės partijos „Kandide“ yra gana sudėtingos. Imkime kad ir Autodafė sceną: joje deramai dainuoti sugebėtų tik aukščiausio lygio choras. Laimė, LNOBT choras toks ir yra: man atrodo, jis skamba netgi geriau, negu choras paties L.Bernsteino diriguotame „Kandido“ įraše.
– Su kokiu nusiteikimu žiūrovai turėtų rinktis į pirmąją sezono premjerą?
– Jie turėtų tikėtis smagaus, komiško, ironiško reginio. Bet kartu spektaklis užgauna jautrias nūdienos temas. „Kandide“ netrūksta ir sąmojingos filosofijos – juk viskas prasidėjo nuo Voltaire‘o... O L.Bernsteinas šią filosofiją apvilko patraukliu muzikiniu rūbu.
– Pabaigoje prisiminkime pasibaigusią vasarą: kaip praleidote atostogas?
– Tų atostogų nebuvo daug, nes gegužę kartu su dirigentu Modestu Pitrėnu buvau išvykęs į Lotaringijos nacionalinę operą Nansi mieste Prancūzijoje. Ten statėme Giacomo Puccini „Madam Baterflai“, joje pagrindinę Pinkertono partiją atliko Edgaras Montvidas.
Nansi teatras yra premjerinis, o ne repertuarinis kaip LNOBT, tad publikai tebuvo parodyti penki režisierės Emmanuelle Bastet kurto „Madam Baterflai“ pastatymo spektakliai. Man tai buvo proga nuodugniai patyrinėti šios operos partitūrą, nes lapkritį „Madam Baterflai“ diriguosiu Vilniuje. Ir bendradarbiavimas su patyrusiu batutos meistru M.Pitrėnu, žinoma, buvo puiki patirtis.
– Kokie dar spektakliai jūsų laukia 100-ojo LNOBT sezono pradžioje?
– Iškart po „Kandido“ premjeros su orkestru ir operos solistais pulsime ruoštis dar vienai – šokio operai „Amžinybė ir viena diena“, kurią baleto trupė su choreografu Itziku Galili jau dabar intensyviai repetuoja. Kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės partitūra užbaigta dar pavasarį: darbinį muzikos įrašą, skirtą baleto repeticijoms, parengėme gegužę.
Gauti naujo, specialiai užsakyto veikalo partitūrą likus pusmečiui iki premjeros labai pravartu: juk tai – šiuolaikinis kūrinys, kuriame netrūksta tiek ritminių, tiek intonacinių sudėtingumų. Anksčiau teatro artistai ne visuomet būdavo lepinami tokia prabanga...
Šįmet dar diriguosiu du G.Puccini „Bohemos“ spektaklius, kuriuose pagrindinius vaidmenis atliks Viktorija Miškūnaitė ir Merūnas Vitulskis. Šalia jų išvysime ir du debiutuojančius solistus: Steponą Zonį ir Kšyštofą Bondarenką. Tad šįkart operos atlikėjai savo amžiumi smarkiai nesiskirs nuo pagrindinių „Bohemos“ personažų – Paryžiuje studijuojančių jaunų menininkų. Žiūrovams bus lengviau jais patikėti.
