„Alčinos“ istorija pasakoja apie galią prarandančią ir senstančią moterį, kurioje grumiasi troškimas ir frustracija. Ji susiduria su meilės galia, kuri ją sutriuškina. Operos dramaturgija sukelia galingą emocinį poveikį – jai besivystant į pirmą planą iškyla melancholiška didybė, kurianti įtampą viso pasirodymo metu.
„Alčina“ Zalcburgo festivalio scenoje imponavo puikia Damiano Michieletto režisūra, psichologiškai niuansuotu siužetu ir žadą atimančiu primadonos Cecilios Bartoli pasirodymu.
Tai yra trečioji opera, kurią Händelis sukūrė pagal Ariosto epinę renesansinę poemą „Orlando furioso“. Zalcburgo festivalio pastatymas tapo visuotinai pripažinta barokinės operos sėkme. Jos scenografija nukėlė publiką į paslaptingą aplinką, iliuzijų viešbutį. Alčinos personažas įkūnijo šio viešbučio valdytoją, desperatiškai siekiančią išsaugoti patrauklumą ir savo valdžią vyrams. Nepaisant visų jos pastangų ir kovos su savimi, ji – tik sena išvargusi moteris, kurios laikas baigėsi.
Psichologinis Alčinos portretas subtiliai atskleidžiamas arijomis. Jos emocijų spektras čia svyruoja nuo nerūpestingos laimės iki nevilties – ji yra pažeidžiama ir pavydi, įniršusi ir maištinga, apimta baimės, paniekos, keršto. Tai vienas galingiausių scenos portretų Händelio kūryboje.
Barokinė muzika veikėjų jausmus paverčia savotiškais šablonais, išryškindama pagrindinius jų elementus. Tačiau Händelio muzika yra pakankamai intymi ir subtili, su netikėtais draminiais proveržiais, taigi publika patiki tuo, ką išgyvena veikėjai.
Orkestro skambesys yra sultingas, tačiau neužgožiantis solistų. Zalcburge Gianluca Capuano diriguojamas baroko ansamblis „Les Musiciens du Prince-Monaco“ kurė šviesos ir šešėlių žaismo kupinus motyvus. Pirmasis orkestro smuikas Andrésas Gabetta šioje operoje griežė nemažai solinių epizodų, žavėdamas publiką gražaus tembro skambesiu ir virtuoziškumu.
Tačiau didžiausi laurai atiteko primadonai C.Bartoli, kuri dinamiškai perteikė visas Alčinos personažo peripetijas. Dainininkė yra prisipažinusi jaučianti „ypatingą meilės ryšį su Händeliu“, nors juos skiria 300 metų.
C.Bartoli herojės jausmų amplitudė – nuo trapaus neryžtingumo iki plaukus šiaušiančio žiaurumo. Ji įsimyli ir miršta pamišusi, kai ją apleidžia mylimasis. Tai tikras iššūkis kiekvienai atlikėjai. Keičiantis personažo nuotaikoms, mainėsi ir solistės balsas, paliesdamas sielos stygas. Händelio muzikoje trapumas nugali despotiym1, liūdesys – įniršį.
Nereikėjo net žiūrėti į sceną, jog atpažintum Philippe'ą Jaroussky, dainavusį Alcinos meilės objektą Rudžerą. Jo vizitinė kortelė – ryškus, skardus, varpelį primenantis kontratenoras – atveria naujas išraiškos galimybes įkūnijant bet kurį personažą. Ph.Jaroussky pasirodymas buvo daugialypis, spalvingas.
Kiti solistai scenoje taip pat darė didžiulį įspūdį. Sopranas Sandrine Piau, stilingai ir techniškai nepriekaištingai atlikusi Morganos vaidmenį, įliejo scenoje daug entuziazmo ir energijos. Nuostabaus tembro mecosopranas Kristina Hammarström įvaldė visas koloratūras. Christophas Strehlas ir Alastairas Milesas buvo santūroki Orontė ir Melisas, o Vienos berniukų choro dainininkas iš Pietų Korėjos Sheenas Parkas įtikinamai įkūnijo Obertą.
Šioje trijų dalių, keturių valandų trukmės operoje veiksmas juda lėtai, flegmatiškai, yra vis sustabdomas vidinius išgyvenimus perteikiančių arijų. Vis dėlto siužetas prikausto publikos dėmesį, nors yra visai paprastas: Bradamantė atvyksta į Alčinos salą ieškoti savo sužadėtinio Rudžero, patekusio į Alčinos magijos tinklą. Ragana Alčina pabodusius meilužius paverčia gamtos objektais, ir Bradamantė nori išgelbėti Rudžero nuo tokio likimo.
Alčinai pavyksta apžavėti Rudžerą, bet senstančios moters kerai silpsta ir ji galiausiai praranda mylimąjį, kuris išvyksta su savo sužadėtine Bradamante, mat Rudžeras sudaužo magiškąjį veidrodį ir taip išlaisvina visus buvusius kerėtojos meilės vergus, atversdamas juos žmonėmis. Praradusi Rudžero meilę ir savo galią, Alčina miršta neviltyje.
Mistiškų atspalvių spektaklio scenografija (autorius Paolo Fantinas) kūrė žavią atmosferą scenoje. Vertikali stiklo siena dalijo veiksmą į dvi plotmes ir į du pasaulius. Priekyje buvo rodomas prabangus Alčinos valdomas viešbutis su jame vykstančiais žmonių susitikimais ir įsipynusiu meilės trikampiu, o už stiklo slypėjo Alčinos paslaptys – šmirinėja jos įkalinti mylimieji, paversti medžiais, gyvūnais ir akmenimis. Juos įkūnijo šokėjai, stebėję Alčiną kaip žuvytės akvariume ir laukę, kol bus išleisti į laisvę.
Gausiai naudoti scenografijoje medžių motyvai kūrė dar subtilesnį ir magiškesnį bendrą vaizdą. Medžiais paversti mylimieji šokiu subtiliai perteikė Aličinos išgyvenamą emocijų audrą.
Ant stiklinės sienos pavaizduotos įvairios abstrakčios detalės ir simboliai suteikė veiksmui naujų prasmių, kaip ir veidrodis, iš kurio Alčina išlipo operos pradžioje ir kuriame matydama seną moterį klausė, ar vis dar yra pati gražiausia. Tokiomis priemonėmis buvo kuriamas psichologinis operos interpretacijos pagrindas, o taip pat estetinis grožis.
Operos „Alčina“ veiksmą galima perkelti bet kur – tiek į viešbutį, tiek į viduramžių pilį, tiek ir į kosminį ateivių laivą. Tai neturi reikšmės jos prasmei, nes šios operos esmė – žmogaus vidinio pasaulio audros.
Stipriausia aptariamo spektaklio akimirka buvo momentas, kai kerėtoja Alčina desperatiškai kreipėsi į save, nesuvokdama, kas jai nutiko: „Kodėl?“. Tai jos mirties akimirka. Tuo momentu pakilusi stiklinė siena sudūžo, išlaisvindama įkalintus vyrus nuo kerų magijos.
