Jau kitą savaitę savo naująjį 100-ąjį sezoną pradės LNOBT. Jis publiką pasitiks Leonardo Bernsteino miuziklu „Kandidas“, kurį režisuoja prancūzas Vincent’as Boussard’as.
Pagrindinę heroję Kunigundą premjeroje įkūnys LNOBT debiutantė M.Levčuk, jau pažįstama lietuvių publikai iš įspūdingų pasirodymų Pirmajame tarptautiniame Virgilijaus Noreikos dainininkų konkurse.
Artistė neslėpė, kad įgyti pasitikėjimo savimi jai nebuvo lengva: dar prieš porą metų dėl kiekvienos skaudesnės kolegų pastabos ji puldavo į ašaras. Taip prarasdavo vaidmenis, o jos „geradariai“ patenkinti trindavo rankas.
– Margarita, kaip patekote į LNOBT rengiamos premjeros solistų sąrašus? – paklausiau dainininkės.
– O, tai įdomi istorija. Pernai vasarą kartu su savo agentu iš Minsko buvau atvykusi į Vilnių susitikti su dirigentu Modestu Pitrėnu ir aptarti su juo būsimo koncerto Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.
Mano agentas buvo susiplanavęs ir vizitą į LNOBT. Jo metu aš likau automobilyje ir ilgai laukiau agento grįžtant, spėjau net snūstelėti. Kai jo paklausiau, kodėl taip ilgai užtruko, atsakė, kad tądien teatre vyko solisčių perklausa „Kandido“ Kunigundos vaidmeniui.
Aš puoliau į paniką: „Kaip?! Kodėl nieko apie tai nežinojau? Juk esu pati geriausia Kunigunda!“ Anot agento, perklausai pasibaigus visi greitai išsivaikščiojo.
Bet taip lengvai nepasidaviau. Agentas persiuntė mano atliekamos Kunigundos partijos įrašą LNOBT operos direktoriui Sesto Quatrini, ir jis, pasitaręs su kolegomis, patvirtino, kad esu pati geriausia Kunigunda.
– Kas jums padėjo tuo įtikėti?
– Visi taip sako! O ir pati jaučiu, kad šis vaidmuo idealiai tinka mano balsui ir charakteriui.
Kunigundą jau esu dainavusi Taline, Estijos nacionalinėje operoje. Tik jų pastatymas nebuvo toks ekstravagantiškas kaip Vilniuje: scenoje mums nereikėjo bėgioti, šokinėti ir t.t. Ten buvo tik lengvai teatralizuota koncertinė „Kandido“ versija.
– Prieš porą metų Vilniuje dalyvavote pirmojo tarptautinio V.Noreikos dainininkų konkurso finale. Ką šis konkursas reiškė jūsų karjerai?
– Nors finalas man susiklostė nesėkmingai – konkurso laureate netapau, gyvenimas parodė, kad ne diplomai jame svarbiausi.
Apskritai nelabai mėgstu dalyvauti konkursuose, nes dainininkams jie neišvengiamai sukelia stresą.
Daug mieliau dainuoti publikai, kuri klausydama tavęs nelygina su tuo ar anuo.
Tačiau kad atsidurtum stipriausiųjų gretose, retkarčiais turi prisiversti ryžtis tokiems išbandymams. Be V.Noreikos dainininkų konkurso, esu dalyvavusi Pernu rengiamame Klaudios Taev jaunųjų operos solistų konkurse: jame, kaip ir Vilniuje, buvau apdovanota publikos simpatijų prizu.
Maskvoje dalyvavau televizijos šou „Didžioji opera“ ir jame laimėjau trečiąją vietą. O svariausios mano pergalės – aukso medaliai, parsivežti iš Niujorke ir Berlyne vykusių dainininkų konkursų.
– Kuriuos savo atliktus operų vaidmenis išskirtumėte?
– Baltarusijos Didžiajame nacionaliniame operos ir baleto teatre dainuoju nuo 2016-ųjų: tuomet, dar būdama studentė, čia debiutavau Barbarinos vaidmeniu Wolfgango Amadeaus Mozarto operoje „Figaro vedybos“.
Man patinka dainuoti ir Nakties karalienę W.A.Mozarto „Užburtojoje fleitoje“: čia tampu grėsminga ir valdinga karaliene motina. Kaip ir dauguma sopranų, dėl stiprių išgyvenimų vertinu Violetos partiją Giuseppe Verdi „Traviatoje“.
Džuljetą esu dainavusi ir Charles’io Gounod operoje „Romeo ir Džuljeta“, ir Vincenzo Bellini operoje „Kapulečiai ir Montekiai“ – abi man labai artimos.
O štai Džilda iš G.Verdi „Rigoleto“ anksčiau man atrodė tik vargšė nelaiminga mergaitė, kurią norisi gelbėti, – visiškai į mane nepanaši. Bet vėliau, kai pati padainavau šį vaidmenį, jis tapo vienu mėgstamiausių. Viskas keičiasi.
– Kunigunda panaši į jus?
– Mes skirtingos. Kunigunda – kaprizinga, mėgsta turtus ir papuošalus, kuriuos nešioja kilogramais ir be jų negali gyventi. O aš papuošalams esu visiškai abejinga ir puikiai be jų apsieinu. Nešioju tik auskariukus, kad ausyse pradurtų skylučių nesimatytų.
– O kam jūs nesate abejinga?
– Vyrams! Juos vertinu labiau nei papuošalus. Pasitempę vyrai mane džiugina.
– Kas jus sudomino dainavimu ir nukreipė į didžiąją sceną?
– Aš užaugau mažame Stradzečės miestelyje 15 kilometrų nuo Bresto. Siena su Lenkija ten taip arti, kad miestelyje girdėti, kaip skamba lenkų bažnyčių varpai.
Su seneliu namie nuo mažens traukdavau daineles užsilipusi ant krosnies, o kieme rengdavau koncertus kaimo vaikams. Puikiai prisimenu savo pirmąjį koncertą. Vaikų darželyje kitus vaikus suguldė pietų miego, o aš su akordeonu grojančia auklėtoja vis kartojau katino Leopoldo dainelę iš animacinio filmuko.
Taip mes ruošėmės pirmajam mano gyvenime meninės saviveiklos konkursui, vykusiam Stradzečės kultūros namuose. Jų scena man tada atrodė tokia didžiulė. Ten pirmą kartą dainavau į tikrą dėl manęs žemiau nuleistą mikrofoną. Man buvo penkeri.
Kad nelikčiau saviveiklininke, Breste baigiau muzikos mokyklą ir muzikos koledžą, o galiausiai išvykau į Minską studijuoti operinio vokalo Baltarusijos valstybinėje muzikos akademijoje.
– Dažnai dainuojate užsienio teatruose?
– Pastaruoju metu – taip. Jau teko dainuoti spektakliuose Italijoje, Kroatijoje, Ukrainoje, Estijoje. Dar šiais metais pasirodysiu spektakliuose Bulgarijoje ir Azerbaidžane, taip pat Florencijos teatre Italijoje.
Lietuvoje po „Kandido“ manęs lauks dar vienas didelis vaidmuo: netrukus Kaune dainuosiu Džuljetą V.Bellini operos „Kapulečiai ir Montekiai“ premjeroje.
Minske šį sezoną tikiuosi gauti Margaritos vaidmenį Ch.Gounod operoje „Faustas“. Pati esu Margarita, tad net neabejoju, kad tai – būtent man skirta partija.
– Ko išmokote dirbdama teatre?
– Visko išmokau! Kai ateini į teatrą iš susižavėjimo išpūstomis akimis, iš pradžių nesupranti, kas vyksta. Juk akademijoje mus moko tik dainuoti, o artistai mėgsta vienas kitam gadinti nuotaiką.
Kai iš pradžių man sakydavo: „Ak, Margarita, kažkodėl šiandien tavęs nuo scenos visiškai nebuvo girdėti“, aš paplūsdavau ašaromis ir draugai turėdavo mane raminti.
Apsiverkus balsas dingsta, nebegali dainuoti ir galiausiai netenki vaidmens. Taip „geradariai“ pasiekia savo. Tad svarbiausias dalykas, kurio išmokau dirbdama teatre, – nepasiduoti provokacijoms.
Dabar jau žinau, kad kiekvienas teatras – savotiškas gyvačių lizdas. Jame visada atsiras kas nors, siekiantis tave pažeminti. Kad atsilaikytum, privalai nepamiršti, kodėl čia esi, ir niekada neabejoti savimi. Klausytis muzikos, o ne apkalbų. Tiesiog atsitverti nematoma siena nuo visokiausio plauko „geradarių“ ir dirbti savo darbą.
Kai to išmoksti, gyvenimas gyvačių lizde tampa įprastas ir netgi smagus.
Prieš premjerą kviečia „Kandido“ trikampis
Prieš „Kandido“ premjerą LNOBT Raudonojoje fojė įvyks jos sutiktuvės – trys skirtingi renginiai.
Rugsėjo 9 d. 18 val. su publika bendraus spektaklio režisierius V.Boussard’as (Prancūzija) ir muzikos vadovas bei dirigentas S.Quatrini (Italija). Pokalbis vyks anglų kalba (be vertimo).
Rugsėjo 10 d. 18 val. diskusijoje „Kandidas ir šiandienos kultūra“ kalbės filosofas V.Bachmetjevas, politikos apžvalgininkas, filosofas P.Gritėnas ir rašytoja A.Kaziliūnaitė.
Rugsėjo 11 d. 18 val. paskaitą „Bernsteino sodas“ skaitys operos kritikė P.Liapustina. Paskaita vyks anglų kalba (be vertimo).
Pirmieji „Kandido“ spektakliai LNOBT scenoje – rugsėjo 13, 14, 15 ir 17 dienomis.
