– Kaip tapote dirigentu? Ar tai buvo vaikystės svajonė?
– Neplanavau tapti dirigentu. Nuo 1986 m. lankiau dabartinę Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklą ir berniukų chorą „Gintarėlis“ – matyt, tėvai norėjo, kad turėčiau supratimą apie muziką. Šeštoje klasėje netgi norėjau mesti muzikos mokyklą, o baigęs septintą klasę įstojau į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją. Taip viskas ir prasidėjo.
Dar imokydamasis konservatorijos antrame kurse pradėjau dirbti chormeisteriu. Kodėl? Nežinau. Patiko dainuoti chore. Patiko bendrauti su žmonėmis. Baigęs trečią kursą 1996 m. laimėjau jaunųjų dirigentų konkursą Kaune ir gavau kvietimą stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Per trumpą laiką, padedamas dėstytojų, eksternu užbaigiau konservatorijos programą bei įstojau į chorinio dirigavimo bakalauro studijas Vilniuje. Magistrantūrą baigiau Klaipėdoje, o meno aspirantūrą – vėl Vilniuje. Prieš dvejus metus baigiau simfoninio dirigavimo magistrantūrą profesoriaus Juozo Domarko klasėje.
Taip viskas ir išaugo į profesiją „dirigentas“. Bet nieko nedariau specialiai tam, kad ką nors pasiekčiau. Net minčių tokių nebuvo. Visada norėjau studijuoti lituanistiką. Mėgau ir mėgstu skaityti knygas, rašyti rašinius. Kai turiu laisvą pusdienį, vaikštau po laukus, pajūrį arba skaitau knygas. Man nereikia madingo atsipalaidavimo. Aš labai gerai pailsiu skaitydamas. Tik dabar dažniau skaitau natų lapus nei knygas.
– Ar simfoninis dirigavimas – reta specialybė?
– Dirigavimo katedra prof. J.Domarko iniciatyva LMTA buvo įsteigta kone prieš tris dešimtmečius, tad joje mokėsi daug garsių dirigentų: Julius Geniušas, Virgilijus Visockis, Martynas Staškus, Modestas Pitrėnas, Dainius Pavilionis, Modestas Barkauskas... Kartu su manimi mokslus baigė Giedrius Vaznys, Kaune vadovaujantis „Atžalyno“ pučiamųjų orkestrui. Tuos pačius mokslus krimto ir kolega Egidijus Miknius, Klaipėdoje dirbantis su Karinių jūrų pajėgų pučiamųjų orkestru.
– Kaip atsiradote Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre?
– Sakyčiau, netyčia. 2011–2016 m. dirbau Šiauliuose kamerinio choro „Polifonija“ vadovu. Pasibaigus penkerių metų kadencijai, grįžau į Klaipėdą ir tapau KVMT dirigento asistentu. Nors mano debiutas šiame teatre įvyko gerokai anksčiau, profesoriaus Eduardo Kaniavos muzikiniame vakare, skirtame jauniesiems dainininkams. Šį koncertą dirigavome dviese su dirigentu Vladimiru Kalinovu: jis – pirmąją dalį, aš – antrąją.
Pradėjus dirbti teatre, pirmasis darbas buvo netikėtai didelis – Giacomo Puccini opera „Bohema“. Susirgus teatro vyriausiajam dirigentui, teko jį pakeisti. Po trijų paskutinių repeticijų stojau prieš publiką ir dirigavau „Bohemos“ premjeras. Iki tol apskritai nebuvo tekę rimtai susidurti su opera – tik su kamerine muzika, nes prieš išvykdamas į Šiaulius keletą metų dirbau Klaipėdos kameriniame orkestre dirigentu stažuotoju. Iki šiol esu dėkingas orkestrantams, kad iškentėjo mane jauną ir „žalią“...
– Už ką atsakingas teatro vyriausiasis dirigentas?
– Tam turbūt reikia atskiro veikalo. Džiaugiuosi vis dar dažnai sutikdamas ilgametį teatro vyriausiąjį dirigentą bei vadovą Stasį Domarką, kuris visada pasiruošęs atskleisti muzikinę virtuvę bei yra puikus diplomatas. Turint tokią asmenybę šalia, yra iš ko pasimokyti, su kuo pasitarti. Vyriausiuoju teatro dirigentu dirbu trečią sezoną, tad prieš S.Domarką jaučiuosi kaip darželinukas... Jei kada nors kalbėsimės apie mano dvidešimtąjį sezoną, tada gal ir galėsiu ką nors rimčiau papasakoti.
Vyriausiojo dirigento pareigos – tai ne tik kasdienis dirigento natų skaitymas. Jo akiratyje – visi Muzikinio teatro meniniai kolektyvai ir jų sklandus darbas: spektakliai, repeticijos, planavimas, naujas repertuaras, koncertų programos, kviestiniai solistai, kviestiniai dirigentai. Ir visa tai turi atsiminti.
Problema, kad mano galva – ne kompiuteris. Aš esu muzikantas ir diriguoti man daug mieliau nei prisiimti šiuos rūpesčius. Smagu stebėti, kaip atgyja naujas kūrinys, kaip solistai pirmą kartą dainuoja su orkestru; ar jie jaučia muziką, o gal netinka orkestro tempas? Mane domina teatro kūrybinė virtuvė, o popieriai man visai neįdomūs.
Įtariu, kad pasaulis vieną dieną nustos suktis aplink savo ašį dėl vienos paprastos priežasties – įstrigs dėl didžiulio popierių kiekio. Žmonės nebebendrauja kalbėdamiesi – bendravimas persikėlė į įsakymus. Nebepavyksta tiesiog susitarti. Susitarus randasi įsakymas, kurį privalai vykdyti. Matyt, taip reikia. Toks metas.
Todėl esu laimingas, kad Muzikinis teatras turi vadovo pavaduotoją menui Audronę Juozauskaitę, kurios vidiniu „kompiuteriu“ galima tik žavėtis. Nežinau, kaip tai įmanoma, tačiau ji sugeba tiek daug vienu metu sužiūrėti, sutikrinti, surašyti. Jaučiu jos nuolatinę pagalbą ir paramą.
– Naujo repertuaro formavimas – gal tai suteikia atgaivos sielai?
– Maestro J.Domarkas yra pasakojęs apie laikus, kai muzikiniuose teatruose vyriausiasis dirigentas buvo gerokai svarbesnis nei teatro vadovas, nes jis formavo repertuarą, jis jautė orkestro lygį, pažino šokėjus ir dainininkus, žinojo, ką jie gali ir ko negali.
Dabar santykis jau kitoks. Muzikinio teatro repertuarą lemia visa grupė jam vadovaujančių žmonių: teatro vadovas, pavaduotoja menui, vyr. dirigentas, vyr. choreografas ir kt. Visų nuomonės yra išklausomos. Džiaugiuosi, kaip mūsų teatras „važiuoja“. Duok Dieve, tokiu tempu judėti ir toliau.
Norėčiau, kad turėtume išskirtinį repertuarą – savo „bėgius“, kuriais riedėtume pernelyg nesižvalgydami. Turime savo žmones, savo orkestrą, solistus, chorą, kurie auga milžiniškais žingsniais. Ir aš jais visais labai didžiuojuosi. Linkėčiau tik daugiau drausmės, bet tai jau priklauso nuo meno kolektyvų vadovų. Džiaugiuosi baleto trupe, kuri šią vasarą sugebėjo sukurti įstabią „Eglę žalčių karalienę“.
– Kuriais dar pastarųjų metų spektakliais didžiuojatės?
– Brangūs visi, prie kurių teko prisiliesti: G.Puccini „Bohema“, Ruggero Leoncavallo „Pajacai“, Piotro Čaikovskio „Jolanta“. Gaila, kad šis spektaklis gyvavo neilgai. Tai paskutinis išskirtinės muzikos P.Čaikovskio sceninis veikalas.
Turime nuostabius šokio spektaklius – „Graikas Zorba“ ir „Eglė žalčių karalienė“. Ruošiamės didžiuliam pastatymui – Eduardo Balsio operai „Kelionė į Tilžę“. Labai sudėtingas kūrinys, kuris atlikėjus išsunks fiziškai ir emociškai, bet kitaip nepavyksta.
Man visi darbai Muzikiniame teatre brangūs. Ir simfoninės muzikos koncertai. Viskas kartu ir tampa teatro visuma. Kūrybinė dvasia – neįkainojama vertybė, kurią sukuria žmonės. Jos labui stengiasi visos teatro grandys, netgi mažiau pastebimos.
Pavyzdžiui, siuvėjos iš Muzikinio teatro siuvyklos: ne kartą kūrėjai iš sostinės stebėjosi, kad Klaipėdoje vyksta stebuklai – per trumpą laiką pasiuvami nesuvokiami kiekiai nuostabių scenos rūbų. Arba pastatymų dalies vadovas Robertas Petraitis, lakstantis su faneros gabalais ir nuolat derinantis savo tarnybos darbą. Orkestras, repetuojantis rūsyje. Klasėje cypaujanti teatro solistė. Bet kai visa tai susijungia į vieną visumą, tampa didingu teatro pastatymu. Jei kurios nors grandies pritrūktų, mechanizmas neveiktų.
Visi šio mechanizmo ratukai yra visaverčiai partneriai. Nuo režisieriaus padėjėjos Marijanos Fokinos, kuri praneša, kad pertraukai liko trys minutės, iki aprengėjos Paulinos Arlauskienės, kuri rūpinasi, kad viskas būtų švaru, gražu ir išlyginta. Arba teatro valytojos, kurios į teatrą atskuba anksčiau už visus: mes dar namuose kavą geriame ir mišrainę valgome, o jos jau dirba. Po spektaklio kūrėjai išeina namo, o kas nors turi surinkti natas, sutvarkyti dekoracijas, užgesinti lempas. Visi šie žmonės dirba tam, kad lipantys į sceną jaustųsi kuo geriau. Aš apie tai dažnai pagalvoju.
– Koks bus naujasis teatro sezonas?
– Laukiame „Kelionės į Tilžę“ premjeros. Turbūt niekas šiais metais Lietuvoje nėra atlikęs daugiau E.Balsio kūrinių už mūsų teatro orkestrą, kitus kūrybinius kolektyvus. Mes tapome kompozitoriaus šimtmečio minėjimo kalnu, o kiti liko šio kalno papėdėje.
Operoje „Kelionė į Tilžę“ E.Balsys, pripažintas instrumentuotės meistras, atskleidė visą savo, kaip kompozitoriaus, meistriškumą. Jo muzikoje liko daug klaustukų, kuriuos tenka atkoduoti. Šio kūrinio partitūra guli ant mano stalo, skaitau kiekvieną dieną po kelis taktus, po epizodą, po puslapį. Jei prof. E.Balsys dar būtų gyvas, klausinėčiau jį savaitę.
Pavasaris atskubės su Jacques‘o Offenbacho operete „Orfėjas pragare“. Kaip šis veikalas atrodys, priklausys nuo režisieriaus. Tai paslaptis, kurios atskleidimo lauksiu kartu su teatro žiūrovais.
Galiu konstatuoti: Muzikinis teatras turi savo klausytoją. Visada turėjo, bet buvo laikas, kai spektakliai nebuvo taip gausiai lankomi. O dabar visiems atlikėjams džiugu matyti pilną salę gerbėjų. Kai ateini po daugelį dienų trukusių įtemptų repeticijų, kūrybinių ginčų ir matai, kaip nesibaigiantis žmonių srautas plūsta į salę – tai didžiausias įmanomas pasitenkinimas.
– Ar stovėdamas su batuta, už nugaros jaučiate publikos palaikymą?
– Žiūrovą jaučiu skambant pirmiesiems muzikos taktams, vėliau nebe. Bet po paskutinių akordų pasipila plojimai. Tada pasveikinu orkestro koncertmeisterį, paraginu orkestrą atsistoti, kad priimtų žiūrovų padėką – aplodismentus. Tuo metu vis dar būnu apimtas muzikos skambėjimo. Kol negrįžtu namo, neatsisėdu prie savo stalo virtuvėje, širdis nepradeda ramiau plakti.
– Kuo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras išsiskiria iš kitų jums žinomų?
– Šis orkestras nuolat kinta: ateina jaunų žmonių. Džiugu, kad jie ateina. Įsivaizduoju, kad jauni atlikėjai, ką tik baigę studijas, yra individualistai, kurie tikisi tapti muzikantais solistais. Kai tampi orkestro dalimi, tenka priimti didžiulio kolektyvo taisykles. Ne kiekvienam tai paprasta. Man didžiulis džiaugsmas, kad skirtingos kartos mūsų kolektyve puikiai sutaria, kad norisi bendrauti ne tik teatro koridoriuose, bet ir prie kavos puodelio.
Nuoširdus bendravimas labai svarbus. Pavyzdžiui, pirmasis smuikas, orkestro koncertmeisteris Aliaksandras Koševaras atvyko pas mus dirbti iš kur kas didesnio Baltarusijos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro. Bet jam čia patinka: puikiai įsiliejo į orkestrą, mokosi lietuvių kalbos.
Altų grupės koncertmeisterė Akvilė Bagdžiūtė atvyko pas mus iš Kauno. Ji čia puikiai atsiskleidė kaip muzikantė. Trombonų grupės koncertmeisteris Arvydas Stakvilevičius – talentingas profesionalus trombonininkas. Gabus jaunimas priverčia aktyviau cirkuliuoti orkestro kraują.
Orkestras yra Muzikinio teatro pamatas. Jei jis bus aukšto lygio, atsiras ir čia norinčių dainuoti solistų. Bet jei teatras turės du pasaulinio garso solistus ir prastą orkestrą, žvaigždės jo neišgelbės. Neliks Muzikinio teatro.
Nelyginu mūsų orkestro su kitais. Man svarbu, kaip groja KVMT orkestras. Ir kaip jis atrodo. Toks mažmožis, o labai svarbus: ar muzikantai pasitempę, ar blizga jų batai, ar tvarkingi rūbai? Kaip orkestro nariai nusiteikę? Kokią informaciją transliuoja žiūrovams per muzikos pauzes? Visa tai susijungia į galutinį rezultatą, kurį pateikiame žiūrovui. Juk koncertas neprasideda įėjus į sceną pranešėjui: jo pradžia – į sceną ateinantys muzikantai.
