Teatro olimpiada – tai tęstinis festivalis, savotiškas Olimpinių žaidynių atitikmuo teatro mene, kas dveji metai vykstantis vis kitoje šalyje. 1995 m. pradėtas Graikijoje, festivalis jau vyko Japonijoje, Rusijoje, Turkijoje, Pietų Korėjoje, Kinijoje, Lenkijoje ir Indijoje. Tarp teatro olimpiados komiteto narių yra tokie garsūs teatro meno kūrėjai kaip Tadashi Suzuki, Robertas Wilsonas, Jurijus Liubimovas, Teodoros Terzopoulos.
Šių metų olimpiadoje dalyvavo menininkai iš Japonijos, Graikijos, Rusijos, Kinijos, JAV, Turkijos, Kolumbijos, Taivano, Lenkijos, Indijos, Prancūzijos, Meksikos, Ispanijos, Italijos ir Lietuvos. Tarp pristatomų režisierių – pasaulinio garso vardai T.Suzuki, Valerijus Fokinas, R.Wilsonas ir kiti.
„Teatro olimpiados vizija – atrasti pusiausvyrą tarp to, kas novatoriška, ir to, kas tradiciška, bei atrasti tam naują požiūrio kampą. O.Koršunovo „Apvalytųjų“ pastatymas, laviruojantis tarp itin modernių raiškos priemonių ir klasikinių, kone antikinių kanonų, puikiai atspindi Teatro olimpiados idėją“, – kviesdamas „Apvalytuosius“ į olimpiadą sakė T.Suzuki.
Scenos po atviru dangumi iššūkis
Togoje „Apvalytųjų“ trupės laukė iššūkis, kurį anksčiau jau yra įveikę „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“ ir „Žuvėdros“ aktoriai. Tai scena po atviru dangumi. Pasak menininkų, tai išties tapo iššūkiu, tačiau jį įveikus scenoje įvyko kažkas nepaprasto.
„Galbūt yra tik kelios vietos, kur jūs galite pajausti tikrą, ne buitinį katarsį. Tai graikiškasis apie 10 tūkstančių vietų Epidauro amfiteatras, kuriame aktorius gali kalbėti tyliau negu Vilniaus mažajame teatre, tačiau vis tiek bus geriau girdėti. Ir japoniškasis Togos teatras, kuris nėra toks didelis, tačiau ne mažiau unikalus nei Epidauras. O sieja juos vienas dalykas – tai teatro susiliejimas su gamta.
Teatras ir gamta – atrodo, du visiškai priešingi dalykai, bet, kaip sakė Antono Čechovo Kostia Trepliovas: „Štai jums ir teatras. Jokių dekoracijų, jokių kulisų, jokių rampų. Tik ežeras“. Togos teatro scenoje netgi palikti akmenys. Aktoriams reikia su jais susigyventi ir tai atrodo neįmanoma, bet kai tai pavyksta, tada įvyksta stebuklas“, – apie netradicinę sceną pasakojo O.Koršunovas.
„Iš pradžių labiausiai gąsdino erdvė – atrodė, kad visa energija išskris į kalnus ir nepasieks žiūrovo. Tada bandai plėšytis, rėkti, stengiesi padaryti daugiau, bet, pasirodo, viską padaro koncentracija ir vienas kito jutimas, buvimas komanda, ir mes visi puikiai tai padarėme. Buvo baisu, kad gamta ir dangus nustelbs mus ir pranyksime. Taip neatsitiko tik dėl sukurtos atmosferos stiprumo, kurią sustiprino Eugenijaus Sabaliausko šviesos ir staiga, vietoje, kilusios scenografijos idėjos.
Scenos erdvė buvo labai specifinė. Akmenys ir pats amfiteatras pridėjo archajiškumo. Tai prikėlė pjesės antikinius motyvus. Tokioje erdvėje tik ir norisi draskytis dėl meilės ir Dievo“, – neįprastą patirtį prisiminė pagrindinio Greis vaidmens atlikėja Greta Petrovskytė.
„Man nauja buvo tai, kad tokio tipo scenoje, po atviru dangumi, amfiteatre, reikėjo vaidinti intymius S.Kane dialogus, kurie reikalauja visiško subtilumo ir kone kinematografinės vaidybos. Kaip to neprarasti, kai tenka pridėti tris kartus daugiau energijos ir balso, kad būtum išgirstas ir neprapultum tokiame peizaže? Suderinti intymumą ir atrasti tinkamą energiją vaidinti Japonijos kalnuose, po atviru dangumi, – tai man buvo ir didžiausias iššūkis, ir didžiausias malonumas.
Man tai buvo jau šeštasis vizitas T.Suzuki teatre Togoje, todėl be galo džiaugiausi ir didžiavausi galimybe pasidalyti lietuviškuoju teatru su žmonėmis, atvykusiais į olimpiadą iš viso pasaulio“, – įspūdžiais dalijosi aktorius Laurynas Jurgelis.
Japoniškas preciziškumas – tiek teatre, tiek kasdienybėje
Spektaklis po atviru dangumi – ne vienintelis netikėtumas, laukęs „Apvalytųjų“ trupės. Iš pradžių europiečiams kiek neįprastos buvo elementarios japonų kasdienės buities taisyklės.
„Vos atvykus į Togą atrodė, kad taisyklės mus lydi kiekviename žingsnyje. Pavyzdžiui, į dušą galima eiti tik tam skirtomis valandomis, į tualetą galima eiti tik avint tam skirtas šlepetes, negalima rūkyti einant, viešumoje negalima išsipūsti nosies, įeinant į teatrą batus reikia palikti už durų ir dar daug įdomių taisyklių. iš pradžių tos taisyklės trikdė ir gąsdino, bet ilgainiui supratau, kad jų laikytis labai paprasta ir tai nesukelia jokio diskomforto, netgi priešingai – jų laikytis visai naudinga. Kai jų laikosi visi, viskas vyksta daug greičiau ir produktyviau. O stebėti spektaklį basomis – labai įdomi ir švari patirtis. Švari tiek buitine, tiek menine prasme“, – pasakojo aktorius Artiomas Rybakovas.
Kiekvienoje šalyje aktoriai susiduria su vis kitokia publika. Įprastai kuo toliau nuo Europos, tuo labiau publika skiriasi nuo mums įprastos. Ne išimtis ir japonai.
„Japonų žiūrovai yra labai ramūs ir santūrūs. Niekada nežinai, kaip jie reaguoja į tavo atliekamus veiksmus. Nesupranti, ar jie nuobodžiauja, ar sulaiko savo emocijas. Todėl scenoje atliekant kiekvieną veiksmą, reikėjo išskirtinės koncentracijos, kad būtum tikras, jog tavo energetika juos pasiekė ir pramušė jų ramybės šydą. Turėjome būti pasirengę, kad dialogas tarp žiūrovų ir kūrėjų tikrai įvyktų. O toks ryšys šiuolaikiniame teatre kuo toliau, tuo labiau tampa retu reiškiniu“, – prisiminė A.Rybakovas.
Projektą pristatė Lietuvos kultūros taryba.
O.Koršunovo teatro savaitė Jaunimo teatro scenoje
„Apvalytieji“ – ne vienintelis režisieriaus O.Koršunovo ir jo teatro spektaklis, rodomas Jaunimo teatro scenoje. Čia spalio 18–23 d. vyks OKT/Vilniaus miesto teatro savaitė, kurios metu bus parodyti net penki spektakliai: Bertoldo Brechto „Vestuvės“, Williamo Shakespeare’o „Hamletas“, A.Čechovo „Žuvėdra“, S.Kane „Apvalytieji“ ir Dmitrijaus Danilovo „Žmogus iš Podolsko“.
Ši savaitė Jaunimo teatre – tai savotiškas režisieriaus O.Koršunovo grįžimas į šią sceną. Būtent čia ilgą laiką buvo rodomas pavasarį trisdešimtmetį minėsiantis pirmasis jo spektaklis „Ten būti čia“, vėliau pervadintas „Paūmėjimais“.
