Taigi „Baisusis dvaras“ Varšuvoje. Kuo gi jis toks baisus?

Stanisławo Moniuszko metai, kuriuos UNESCO skelbė 2019-aisiais, oficialiai baigėsi, tačiau nemenko pagreičio įgavusi šio kompozitoriaus kūrybos aktualizacija ir toliau duoda vaisių. 

„Baisusis dvaras“. <br>Varšuvos didžiojo teatro (K.Bieliński) nuotr.
„Baisusis dvaras“. <br>Varšuvos didžiojo teatro (K.Bieliński) nuotr.
„Baisusis dvaras“. <br>Varšuvos didžiojo teatro (K.Bieliński) nuotr.
„Baisusis dvaras“. <br>Varšuvos didžiojo teatro (K.Bieliński) nuotr.
„Baisusis dvaras“. <br>Varšuvos didžiojo teatro (K.Bieliński) nuotr.
„Baisusis dvaras“. <br>Varšuvos didžiojo teatro (K.Bieliński) nuotr.
„Baisusis dvaras“. <br>Varšuvos didžiojo teatro (K.Bieliński) nuotr.
„Baisusis dvaras“. <br>Varšuvos didžiojo teatro (K.Bieliński) nuotr.
„Baisusis dvaras“. <br>Varšuvos didžiojo teatro (K.Bieliński) nuotr.
„Baisusis dvaras“. <br>Varšuvos didžiojo teatro (K.Bieliński) nuotr.
„Baisusis dvaras“. <br>Varšuvos didžiojo teatro (K.Bieliński) nuotr.
„Baisusis dvaras“. <br>Varšuvos didžiojo teatro (K.Bieliński) nuotr.
„Baisusis dvaras“. <br>Varšuvos didžiojo teatro (K.Bieliński) nuotr.
„Baisusis dvaras“. <br>Varšuvos didžiojo teatro (K.Bieliński) nuotr.
„Baisusis dvaras“. <br>Varšuvos didžiojo teatro (K.Bieliński) nuotr.
„Baisusis dvaras“. <br>Varšuvos didžiojo teatro (K.Bieliński) nuotr.
„Baisusis dvaras“. <br>Varšuvos didžiojo teatro (K.Bieliński) nuotr.
„Baisusis dvaras“. <br>Varšuvos didžiojo teatro (K.Bieliński) nuotr.
„Baisusis dvaras“. <br>Varšuvos didžiojo teatro (K.Bieliński) nuotr.
„Baisusis dvaras“. <br>Varšuvos didžiojo teatro (K.Bieliński) nuotr.
„Baisusis dvaras“. <br>Varšuvos didžiojo teatro (K.Bieliński) nuotr.
„Baisusis dvaras“. <br>Varšuvos didžiojo teatro (K.Bieliński) nuotr.
„Baisusis dvaras“. <br>Varšuvos didžiojo teatro (K.Bieliński) nuotr.
„Baisusis dvaras“. <br>Varšuvos didžiojo teatro (K.Bieliński) nuotr.
Daugiau nuotraukų (12)

Beata Baublinskienė (specialiai lrytas.lt iš Varšuvos)

Jan 22, 2020, 4:54 PM

Pagaliau, jei kalbėtume apie operos pastatymus, jie paprastai nebūna vienadieniai ir, jei jau veikalas sulaukia premjeros, yra rodomas ir vėliau, sėkmės atveju – net keletą sezonų. 

Taip nutiko ir su svarbiausia greta „Halkos“ S.Moniuszko opera „Baisusis dvaras“, kurioje teko lankytis sausio 12 d. Įtrauktas į jubiliejinių renginių tvarkaraštį 2019-aisiais, kuris iki šiol pildomas specialiai kompozitoriaus 200-osioms gimimo metinėms suformuotos valstybinės programos tinklalapyje Moniuszko200.pl, šis „Baisiojo dvaro“ pastatymas buvo sukurtas 2015 m. Varšuvos didžiajame teatre, minint viešo lenkų teatro 250-metį ir Varšuvos didžiojo teatro atstatymo po II pasaulinio karo 50-metį. 

Kadangi programos „Moniuszko200“ vadovas yra ir Varšuvos didžiojo teatro direktorius Waldemaras Dąbrowskis, nenuostabu, kad šis vienas įdomiausių pastarųjų metų S.Moniuszko operų pastatymų, nors ir sukurtas anksčiau, pateko į jubiliejinių renginių akiratį. 

Lenkų tautinio stiliaus emblema laikomą „Baisųjį dvarą“ buvo pakviestas inscenizuoti britų režisierius Davidas Poutney. Tas pats, kuris Bregenco operos festivalyje pradėjo statyti garsiuosius spektaklius „ant vandens“ (ant Bodeno ežero plaukiojančios scenos), ilgametis Velso nacionalinės operos vadovas. 

Vis dėlto tai nebuvo pirmasis D.Pountney susidūrimas nei su lenkų opera (2011 m. Varšuvoje jis statė Karolio Szymanowskio „Karalių Rogerį“), nei su slaviška muzika apskritai: režisieriaus tarptautinė karjera prasidėjo nuo Leošo Janačeko „Katios Kabanovos“. 

Tačiau tai buvo pirmas kartas, kai toks „iki kaulų smegenų“ tautinis veikalas kaip „Baisusis dvaras“ patikėtas užsienio statytojui. Šis prieš penketą metų žengtas kiek rizikingas žingsnis savaip išpranašavo visų S.Moniuszko jubiliejinių metų siekį, ypač deklaruojamą Lenkijoje (UNESCO 2019-uosius paskelbė S.Moniuszko metais ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos bei Baltarusijos teikimu): suteikti tautinės muzikos tėvu laikomo kompozitoriaus kūrybai platesnę europinę dimensiją. Pamėginti pažvelgti į S. Moniuszko kūrybą ne tik iš lenkiškosios muzikos, kurios raidai jo nuopelnai yra neginčijami, bet ir iš globalesnės europinės muzikos perspektyvos. 

Juo labiau kad gyvai susidūrus su šio, beje, Vilniuje ilgai gyvenusio autoriaus muzika, iš tiesų nustebina jo kūrybos europietiškumas, turint minty tiek stilių, tiek meistrystę; operų atveju maloniai pribloškia jų belkantiškumas. Pasak to paties D. Pountney, žvelgiančio tarsi „iš šalies“ (nes yra užsienietis), S.Moniuszko nuostabiai ir savitai perkūrė bel canto tradiciją. Tad dviejų pagrindinių jo operų „Halka“ ir „Baisusis dvaras“ (iš viso jis yra sukūręs virš 20 operų ir operečių) tautiškumas galbūt pirmiausia reiškiasi per libretą. 

Taigi – „Baisusis dvaras“. Kuo gi jis toks baisus? Po grėsmingu pavadinimu paradoksaliai slepiasi komiška opera. Tiesa, šioje 1861–1864 m. kurtoje ir 1865 m. pirmą kartą pastatytoje operoje komiškas siužetas apie vesti nenorinčius, bet dviejų protingų ir gražių seserų sumaniai „suvystytus“ brolius persikloja su patriotiniu patosu. 

Turėtume prisiminti istorinį operos sukūrimo kontekstą: 1863–1864 m. vyko Sausio sukilimas, kurį numalšinus daugelio jam prijaučiančiųjų tautinė savimonė tik sustiprėjo. Paaštrėjusi buvo ir cenzūra, tad opera po trečiojo premjerinio spektaklio buvo išimta iš repertuaro ir kompozitoriui gyvam esant (S.Moniuszko mirė 1872 m.) nebebuvo daugiau nė karto parodyta. Vis dėlto pastarojo, naujausio Varšuvos didžiojo teatro pastatymo premjerinis spektaklis tapo 1500-uoju „Baisiojo dvaro“ atlikimu Varšuvoje! Tai yra viena dažniausiai statomų lenkų operų.

Pagal Jano Chęcińskio libretą sukurtos 4 veiksmų operos veiksmas vyksta XVIII a. – taigi iki ATR padalijimų (tiesa D.Poutney perkėlė veiksmą į tarpukario Lenkiją). Du broliai Stefanas ir Zbignevas, atsisveikindami su kariuomenės draugais, iškilmingai prisiekia niekada nevesti! Kad šeimos rūpesčiai nesukliudytų atlikti pareigos tėvynei, jei kartais ji pašauktų. 

Su ištikimuoju draugu Maciejumi grįžę į gimtuosius namus, čia sulaukia piršlienės Česnikovos (taurininko žmonos), kuri broliams nori išpiršti mielas kaimynų dukras. Tačiau jiems labiau rūpi jų namus skolos, tad jie ketina vykti į Miečniko (Ginklininko) dvarą Kalinove tvarkyti reikalų. 

Bet piršlienė perspėja: ten vaidenasi! O Miečniko dvare prieš pat Naujuosius merginos, tarp kurių – ir šeimininko dukros Hana ir Jadvyga, ruošiasi šventėms, traukia burtus. Aplink seseris sukinėjasi pagal paskutinę prancūzišką madą išsipustęs Damazas, bet burtai rodo, kad seserys ištekės už kareivių. Miečnikas savo arijoje (tai vienas iš populiariųjų operos numerių) polonezo ritmu išsako, kokio žento norėtų: „mylinčio Dievą, tėvynę“ ir „drąsaus kaip liūto“, o atvykus broliams juos sveikina kaip savo geriausio draugo sūnus.  

Dvaro bokšte, kur stovi senas laikrodis, o sienas puošia seni paveikslai, raktininkas Skoluba (savo žymioje arijoje) gąsdina su broliais atvykusį Maciejų vaiduokliais, o išdaigininkės seserys pasislėpusios už paveikslų viską stebi. Mato ir tai, kaip mėnesienoje Stefanas ilgisi nuostabių Hanos akių, o Zbignevas negali užmigti galvodamas apie Jadvygą. Galiausiai broliai turi pripažinti, kad įsimylėjo. 

Tačiau Damazas jiems pučia miglą į akis, pasakodamas, kad baisiuoju dvaru Kalinovas vadinamas dėl to, jog buvo pastatytas pinigais už išdavystę. Galiausiai po virtinės nesusipratimų išaiškėja, kad „baisiuoju“ dvaras pradėtas vadinti po to, kai vienas iš ankstesnių jo šeimininkų sėkmingai ištekino visas devynias savo dukras, bet aplinkinių dvarų dukros dėl to liko netekėjusios... 

Režisierius perkėlė operos veiksmą iš XVIII a. į XX a. tarpukarį – atgautos laisvės euforijos laiką, kas nesukelia jokių prieštaravimų (bent jau žiūrovui iš užsienio) ir tuo pačiu nuima nuo „Baisiojo dvaro“, matyt, jau pabodusį ir kiek pasenusį vizualų sarmatiškąjį akcentą su tipiškais liaudiškais kostiumais (kurių estetinis atitikmuo pas mus būtų „klasikinis“ „Lietuvos“ ansamblio stilius). 

Kita vertus, D. Poutney su scenografu Leslie Traversu išnaudoja operos siužete reikšmingą paveikslų motyvą ir pateikia kaip scenografijos akcentus kiekvienam išsilavinusiam lenkui žinomas drobes. Operos pradžioje – tai per visą sceną išdidintas Jerzy Kossako paveikslas „Stebuklas virš Vyslos“ (1930), vaizduojantis Lenkijos kariuomenės pergalę prieš bolševikus 1920 m. rugpjūčio 15 d. Toliau kiek idiliško atspalvio merginų scenoje Kalinovo dvare matome žymiojo rokoko tapytojo Francois Bouchero „Keturis metų laikus“ („Pavasaris“, „Vasara“, „Ruduo“ ir „Žiema“), o merginos slepiasi už preklasicistinių Josepho-Marie Vieno paveikslų, kurių siužete irgi dalyvauja dvi merginos. 

Spektaklio statytojai šmaikščiai pabrėžia ir tautinius simbolius, kaip antai vėliavos spalvos – balta ir raudona – pasirodo IV veiksmo finale baleto kostiumuose (dailininkė Marie-Jeanne Lecca, choreografas Emilis Wesołowskis), skambant populiariai mazurkai. 

Muzikinis atlikimas leido gėrėtis ne tik melodinga S. Moniuszko muzika, bet ir puikia solistų dainavimo kultūra. Ypač gerą įspūdį paliko Hanos partijos atlikėja, sopranas Anna Jeruć-Kopeć: Hanos arija IV veiksme yra išties virtuoziška, reikalaujanti labai geros bel canto technikos. 

Maloniu balso skambesiu pasižymėjo bosas-baritonas Arturas Janda (Zbignevas). Puikiai pasirodė ir tenoras Dominikas Sutowiczius, jautriai atlikęs vieną iš populiariausių šios operos numerių – Stefano ariją su kurantais, buvo malonu klausytis mecosopranų Elżbietos Wróblewskos (Jadvyga) ir Annos Boruckos (Česnikova), baritonų Adamo Kruszewskio (Miečnikas) ir Zenono Kowalskio (Maciejus), tenoro Mateuszo Zajdelio (Damazas), boso Aleksandro Teligos (Skoluba). Beje, po karo vienu geriausių populiariosios Skolubos arijos „Tas senas laikrodis“ („Ten zegar stary“) atlikėjų buvo garsus bosas, iš Vilniaus kilęs Bernardas Ładyszas. 

Spektaklį dirigavo patyręs maestro, Varšuvos didžiojo teatro vyriausiasis dirigentas Gregorzas Nowakas, kuris lygiagrečiai yra ir Londono „Royal Philharmonic Orchestra“ viena iš pagrindinių dirigentų.  

Bendriau žvelgiant „Baisiojo dvaro“ pastatymas parodo, kad kaimynai moka ne tik vertinti savo muzikinį paveldą, bet ir jį propaguoti. 2015 m. spektaklio premjera tapo pirmuoju pastatymu, su kuriuo Varšuvos didysis teatras įžengė į internetu spektaklius transliuojančią „OperaVision“ platformą. Ir iki šiol spektaklis neprarado „tonuso“. 

O pernai gruodį suvienytomis programos „Moniuszko200“ ir Varšuvos didžiojo teatro pastangomis įvyko „Halkos“ premjera Vienoje „Theater an der Wien“ scenoje kaip koprodukcija su šiuo teatru. (Čia galima prisiminti ir šlovingą K.Szymanowskio „Karaliaus Rogerio“ pastatymų epopėja Europos teatruose.) Trumpiau tariant – S. Moniuszko metai tęsiasi.  

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.