Teatro ir kino aktorius, režisierius, Klaipėdos jaunimo teatro vadovas V.Masalskis „Lietuvos rytui“ tikino, kad Lietuvoje mato daug teigiamų poslinkių ir padarytų darbų, bet šalyje esą vis dar gajus gobšumas, savanaudiškumas, nepagarba kitam, pelno ir garbės siekimas kito sąskaita.
„Dabar daug kalbama apie nelaimę Klaipėdoje, visokius vamzdžius. Turiu pasakyti, kad tuos nuotėkų vamzdžius matau nuo mūsų Nepriklausomybės atkūrimo pradžios.
Nors jų mūsų šalyje teka pačių įvairiausių, bet mažėja. Kodėl dabar toks didelis triukšmas? Jei tokie vamzdžiai būtų aptikti kokiais 1998-aisiais, triukšmo būtų kur kas mažiau. Dabar mūsų reakcija į tai yra jau visai kitokia. Tai – jau ne savanaudiška reakcija. Mums tai rūpi ir dėl to skaudu“, – tikino 65 metų aktorius.
Iš didmiesčių išvykęs V.Masalskis pastaruosius dvejus metus gyvena Kuliuose, mažame miestelyje, iš kurio per pusvalandį galima pasiekti Klaipėdą. Čia jis įsirengė naujus namus, pamažu susipažįsta su aplinkiniais ir bando įsilieti į bendruomenės veiklą.
Tuo metu uostamiestyje Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas toliau profesoriauja Klaipėdos universitete, o į sostinę vyksta rodyti spektaklių. Šiuo metu Valstybiniame jaunimo teatre galima išvysti V.Masalskio režisuotą spektaklį pagal Johno Logano pjesę „Raudona“, kuriame jis atlieka ir vieną pagrindinių vaidmenų. Tame pat teatre aktorius vaidina ir režisieriaus Arpado Shillingo spektaklyje „Autonomija“.
„Didmiesčiams aš galiu šį tą duoti, bet esu ne miesto žmogus. Kai kurie didmiestyje gali gyventi, bet man čia per daug gundymų, norų, kurie man nereikalingi. Man labiau reikia gamtos, žemės, medžių, paukščių lesyklėlės, zylių, kėkštų, grybų, pelkės. Žinoma, ir žmonių – mažuose miesteliuose dar išlikusios tradicijos, kurių neįveikė net sovietmetis.
Kaime žmonės vis dar sveikinasi vienas su kitu, išlikusi ir pagarba. Čia nėra tiek gobšumo: jei esi garbėtroška, toli nenukeliausi, tave vietiniai perskaitys kaip knygą ir išvysi jų nugaras“, – aiškino V.Masalskis, po spektaklių Vilniuje grįžtantis atgauti jėgas atgal į Kulius.
– A.Schillingo „Autonomija“ – tragikomiškas pasakojimas apie vieną šeimą, atskleidžiantis ir visuomenės, tautos istoriją. Kuo jums pačiam šis spektaklis svarbus?
– Daug galvoju, kaip apskritai šiame pasaulyje išlikti autonomiškam, kai šitoks tempas? Ar mes išvis pajėgūs išlikti, kai mūsų bendravimas pilasi vienu kanalu? Mes neturime atgalinio ryšio ir jo net nebenorime. Žmogus teigia ir nelaukia atsako, vadinasi, jam nereikia bendrauti.
Vienas pažįstamasis dėsto užsienyje. Jis pasakojo, kaip studentai vos prasidėjus paskaitai jau nori diskutuoti su dėstytoju. Jis juos stabdo: „Palaukite, mes dar nekalbėjome, apie ką galėtume diskutuoti.“ Bet jie jau nori diskutuoti, trokšta tau tik teigti.
Dabar gavome į rankas tokias technologijas, kad nežinome, ką su jomis daryti. Jau išleidau penkis kursus Klaipėdos universitete. Šis dėstymo pusmetis man buvo visai kitoks. Kiekvienais metais ką nors keičiu dėstydamas, negaliu dėstyti to paties, nes studentams bus neįdomu.
Viskas eina į priekį, vaikas, pradėdamas mokytis, staigiai supranta, kad telefone gali rasti visus atsakymus. Jam galbūt reikia tik to, kuris parodytų, kaip rasti, atsirinkti. Mes turime keisti visą švietimo sistemą, bet tai daryti bijome, nes nežinome, kuo keisti.
– Jūs daug kalbate apie kartų skirtumus. Tiek spektaklyje „Autonomija“, tiek kitame spektaklyje „Raudona“ ryškus kartų konfliktas, požiūrių sankirta.
– Jei drožinėji medį – jis gali lūžti. Jei dirbi su stiklu, jis gali skilti. Metalą gali paversti aštriu ar buku, o molio gabalą – puoduku. Privalai labai gerbti medžiagą, su kuria dirbi. Teatras taip pat yra įrankis.
O dėstytojas dabar yra ir pagalbininkas, ir savotiška kliūtis, kurią reikia apeiti. Vienam esi pagalbininkas, kitam esi mokytojas, trečiam išdavikas, piktas žmogus. Jam gali atrodyti, kad tu nori net pakenkti.
Todėl stengiuosi dirbti taip, kad kiekvienas studentas ar aktorius rastų sau vietą. Kad spektaklį vienytų bendra idėja. Tie visi 27 žmonės turi prisiliesti prie temos. Tada mes visi sukamės, kuriame, o svarbiausia lieka tema, kurią reikia perteikti ne man, pedagogui, bet publikai, kuri žiūrės spektaklį.
Todėl kiekvienas egzaminas pas mus yra ne egzaminas, o spektaklis. Žiūrovui reikia rodyti ne blogiausias, o geriausias savybes. Blogąsias mes ir taip žinome, be to, taip gali suluošinti aktorių – čia būtų tas pat, kaip parodyti vaikui, kad jis nemoka dainuoti. Vaiką reikia išlaisvinti, o ne jam kenkti. Šitame pasaulyje stinga kolektyviškumo, reikia sukurti terpę, kurioje jie visi pradėtų maudytis.
– Šviesaus atminimo filosofas Arvydas Šliogeris yra pasakęs, jog dabar vienintelė tikra kūrėja yra mašina, visa kita tėra priedas. „Dabar iš tikrųjų kuria kompiuteris, o klasikinio menininko tipas esą išstumtas iš visuomenės kaip kamštis iš vandens. Kam tas menininkas?“ – klausė jis.
– Sutinku su A.Šliogerio mintimi. Dar pridurčiau, kad žmogų dabar sudomino pats jo individualumas. Jo nebedomina nei kaimynas, nei žmona, nei vaikai. Jam svarbu tik tai, kiek pats sau gali suteikti malonumo.
Galime paminėti socialinius tinklus, asmenukes. Dabar turime neįtikėtiną galimybę apie save paskelbti pasauliui, bet niekas mūsų nesiklauso, išskyrus mus pačius. Čia kaip toje pasakoje, kur klausiama: veidrodėli, veidrodėli, kas pasaulyje gražiausia? Todėl kai žiūriu į tuos žmones, kurie žiūri į savo veidrodėlius, man ta pasaka iškyla prieš akis. Jis – mašina.
Šiandienis menininkas nukrypo į asmeninę saviraišką ir paauglišką savęs tenkinimą. Telefonais siunčiame žinutes, įrašinėjame save, bendraujame su savimi. Ir menininkas dabar kuria sau. Gal iš to duoną valgo, bet jis nekuria kitam.
Bet čia vis dėlto mados reikalas. Anksčiau maniau, kad gyvenimas blogėja. Per ilgą laiką supratau, kad egzistuoja proporcijos – kartais vieno pasidaro daugiau, kartais kito. Dabar tiesiog toks periodas, tokia mada, srovė. Menas be kito neegzistuoja, todėl mes turime užkrėsti publiką džiaugsmu, liūdesiu, prasme, nuoširdumu. Jei mes negalvojame, kad kuriame kitam, tada nekurkime meno.
– Kokios temos, kokie klausimai jums svarbiausi?
– Vienas esminių klausimų, kuris manęs nepaleidžia nuo ryto iki vakaro, yra būties klausimas. Gimimo ir mirties klausimas: kas vyksta tarp tų dviejų polių, kuris vadinamas gyvenimu. Man svarbi kvailumo problema, taip pat blogio. Filosofai svarsto, ar blogis jau yra mumyse, ar juo užsikrečiama, o gal tai yra cheminė reakcija?
Man svarbios mus supančios emocijos, laisvė. Menininkas pirmiausia turi būti laisvas nuo daugelio dalykų. Kai kurie neišsilaisvina iš tokių dalykų kaip šlovė, kuri gimdo pinigus, vėliau – šiltą vietą.
Mane domina žmonių ydos, garbėtroška. Visos jos trukdo svarbiausiam dalykui – bendravimui vienam su kitu. Man patinka Viktoro Franklino posakis, kuriuo norėčiau vadovautis: „Aš tampu aš, tik susitikdamas su tavimi.“ Reiškia, manęs nėra, kol nėra tavęs.
Be abejo, svarbūs ir socialumo, vargingumo, nemokėjimo pasidalinti klausimai. Dar – tautiškumo, nacionaliniai ir egoizmo klausimai.
– Gyvenate netoli Klaipėdos, dirbate uostamiestyje. Kaip reagavote į žinią apie teršiamas Kuršių marias?
– Turiu pasakyti, kad tuos nuotėkų vamzdžius aš matau nuo nepriklausomybės atkūrimo pradžios. Mes gydomės, augame, taisomės, bet tie vamzdžiai niekur neišnyko.
Kodėl būtent dabar toks didelis triukšmas? Jei tokie vamzdžiai būtų aptikti kokiais 1998-aisiais, triukšmo būtų kur kas mažiau. Mūsų reakcija į tai dabar yra jau visai kitokia. Mums rūpi, skuada.
Šiaip ar taip, mes iki šiol nesutarėme, kokią Lietuvą statome. Todėl ji ir atsidūrė savanaudiškose rankose.
– Bet iš kur kyla tas savanaudiškumas, gobšumas, besaikis noras turėti vis daugiau?
– Tai kyla iš nesibaigiančių lenktynių. Šitiek metų mums buvo kalama į galvas, kad pinigai, talentas, garbė, šlovė yra viskas. Bet kodėl kalbame apie verslininkus, jei galime kalbėti ir apie meno žmogų, kuris lenda į televizijos ekraną, ištaško visus savo gabumus per porą metus, tampa ryškia žvaigžde, o vėliau yra numetamas? Jis pats mato, kaip viskas vyksta, bet pats nori tai patirti. Tai kyla iš savanaudiškumo, nepagarbos kitam žmogui, pelno siekimo bet kokia sąskaita.
Kita vertus, ar ne visi taip gyvename? Ar mes nebandome bet kokia kaina įsprausti savęs į laikraščio, žurnalo pavadinimą? Ar mes ne bet kokia kaina siekiame tapti žinomais skelbdami feisbuke, kiek sulieknėjome, kiek priaugome svorio, kiek šiandien suvalgėme? Ar ne čia yra pradžia? O noras savo vaikus leisti tik į privačias mokyklas?
Aplink mane nepriklausomybės pradžioje buvo daug stiprių verslininkų, mes kūrėme privatų teatrą. Žmonės kalbėjo, kad jų vaikai mokysis Oksforde. Šitiek metų buvo kalbama, kad pinigai yra viskas. Mes nesugriovėme savyje sovietinio žmogaus.
A.Šliogeris buvo tikrai laisvas ir sovietiniais metais. Daugelis rašytojų, menininkų sako: mes tuomet viską rašėme į stalčius. Tai kur tie stalčiai, kurių niekam nerodydavote ir apie kuriuos kalbate? Tai parodykit man dabar tai, ko jūs tada nerodėte. Parodykite tuos stalčius.
Man labai įdomu, kokius stalčius jie prirašė. Aš pats turėjau tokį stalčių ir pats platinau „Kroniką“. Atsiveždavau iš Stanislovo Dobrovolskio ir duodavau kitiems paskaityti. Kęstutis Genys iš tiesų rašė į stalčių, deklamavo kavinėse. O kiti? Kur tie jų stalčiai?
– Pastaruosius metus daug šnekama apie gerovės valstybę, artėja nauji Seimo rinkimai, į kuriuos ne viena partija eina su šūkiu apie gerovę. Kaip jūs vertinate tokias kalbas?
– Tai tiesiog žaidimas lozungais. Kadaise buvo šūkis „Nusipelnėme gyventi geriau“, dabar populiaru šaukti apie „gerovės valstybę“. Gyvename antraščių pasaulyje, kur žmogus skuba ir net neturi laiko pagalvoti. Jam siūlo gerovės valstybę – gerai, bus gerovės valstybė. Tai tiesiog kodavimas. Jei žmogui 100 kartų sakysi, kad jis – šuo, tai 101 kartą jis sulos.
Važinėju po regionus. Buvo daug kalbama, kad valdžia padės regionams. Aš kalbėjausi su daugybe žmonių regionuose – nuo Lazdijų iki Šilalės, nuo Šilalės iki Utenos. Jie sakė, kad finansavimas sumažėjo, žmonės jaučiasi kaip patyčių objektai. Jie net nebegauna finansavimo šventėms, kurias anksčiau rengdavo.
Kas išties akivaizdu? Jei partijos anksčiau niekaip negalėjo susitarti dėl svarbių valstybei klausimų, tai dabar apskritai neberanda jokio bendro ryšio.
Man patiko straipsnis, kuriame buvo rašoma, kad kalta ir opozicija. Aš ir pats tikrai kitaip įsivaizduoju opoziciją, aktyvesnę jos veiklą. Visuomet įsivaizdavau opoziciją kaip šešėlinę Vyriausybę, kuri ką nors siūlo, nebijodama prarasti. Bet dabar ji nieko nesiūlo, pasiūlys tik tada, kai ateis į valdžią. Jie bijo atskleisti savo kortas. Visa tai primena preferanso partiją.
Manau, kad ir toliau daugės pasimetimo. Vakaruose visos partijos laikosi ant lyderių – nesvarbu, kokia ta partija, svarbiausia, kas jos lyderis. Tai primena viduramžius. Lyderis gali būti vienoje partijoje ir tuoj pat perbėgti į kitą.
Mūsų premjeras yra tarsi hibridinis – nesuprasi, su kuo jis. Manau, kad dėl to hibridiškumo jis ir pralaimi. Albertas Šveiceris yra pasakęs mintį, kuri man įstrigo visam gyvenimui: „Sūnau, nežinau kelio, kuriuo einant bus labai gerai. Bet žinau kelią, kuriuo tau einant bus labai blogai. Tas kelias – pataikauti visiems.“ Jei pataikauji visiems, pralaimi. Turi turėti stuburą ir būti kurioje nors pusėje, o ne šokinėti ir laigyti.
– A.Šliogeris yra kalbėjęs ir apie žmonių nepasitenkinimą viskuo: „Pastaraisiais metais mane pradėjo erzinti nesibaigiantis inkštimas. Svarbiausia, visuose lygiuose. Dabar negerai visiems – pradedant milijonieriais, baigiant normaliais žmonėmis. Visiems viskas blogai. Juk tai netiesa. Žinoma, bjaurasties yra, bet kur jos nėra.“
– Iš tiesų, inkštimas tapo mūsų charakterio bruožu. Kalbėjau su vienu estu, kuris man priminė, kad mes buvome didelė ir didinga tauta. Tikri didikai, o dabar pasidarėme inkščiantys šunyčiai, nuolat viskuo besiskundžiantys.
Jis sakė: „Pas mus irgi prasta padėtis dėl politikų, bet jūs buvote nukariavę tiek žemių, nužygiavę iki Juodosios jūros, buvote orūs ir laisvi. Mes iš jūsų mokėmės. O staiga praradote orumą.“ Skaudžiausias yra orumo praradimas – esame apsimetėliai nelaimėliai.
Mes patys išmokome žemintis. Moteris manęs paklausia: „Kuo jūs dirbate? Aktorius?! Oi... O aš tik valytoja.“
– Bet juk jau 30 metų atkurtos Nepriklausomybės, užaugo naujos kartos, kurios yra visiškai laisvos kurti savo gyvenimą.
– Taip, bet jie jau kaltina nebe sovietmetį, o pačius lietuvius, mūsų tautą. Jie kaltina valdžią, politikus. Ar pastebėjote, ką jie sako: „Mes, lietuviai“; „lietuviai nori vienas kitą suėsti“; „tik Lietuvoje taip būna“.
Dėl to kyla ir emigracija, mes užkodavome savo vaikus, kad ten yra geriau. Tėvai kala vaikams į galvas, kad jų gyvenimas nenusisekė, tad jie turėtų važiuoti į užsienį ir pamatyti, kad ten gyvenimas geresnis. Jie net patys ten nebuvę siunčia savo vaikus į vergovę. Tai ir yra tas inkštimas, orumo praradimas. Mums turėtų būti gėda inkšti.
Bet ar gali būti kitaip, jei dieną kalame pinigus, nes esame darbšti tauta, o vakare pažiūrime televizorių ir einame miegoti. O kur knygos, turiningas laisvalaikis? Žmonės neturi tam laiko, nes jiems reikia pralenkti kaimyną savo turtais, namais. Žmogui atrodo, kad visas pasaulis yra prieš jį. Septinta diena, kurią liepta pailsėti, jiems yra iškritusi iš gyvenimo.
– Ką jūs vis dėlto matytumėte teigiamo per tris pastaruosius dešimtmečius Lietuvoje?
– Tikrai daug: pasikeitė mūsų keliai, turime švaresnius plaučius, skanų maistą, mūsų reakcijos į blogus darbus, šiukšles jau yra visai kitokios. Mes sugriovėme kolūkius ir atsirado daugybė gerų ūkininkų. Visa tai ir dar daugiau rodo mūsų augimą.
Žinoma, mes buvome susirūpinę, kaip nugriauti sovietų valdžią, bet visai nežinojome, kaip apsaugoti iškovotą laisvę. Laisvė trunka labai trumpai, kol mes apsisprendžiame. Man atrodo, kad mums reikia aiškiai apsispręsti, kam mes tarnaujame. Mes jau laisvi, o dabar reikia susitarti, kokią Lietuvą statysime. Taip, norėtume jos turtingos, gražios, švarios. Bet kokios? Mes dar nežinome.
Ir savo aktoriams sakau: jei norite ateiti į teatrą, koks dabar yra, jūs net neikite, nes jūsų vieta užimta. Turite surasti, kas blogai teatre, žiniasklaidoje, valdžioje, švietime. Ir eiti tai taisyti. Ne griauti, bet tik taisyti. Tada atsiras misija, tai suteiks šilumos kitiems.
– Bet susitarti sunkiausia.
– Taip, susitarti mes kol kas dar negalime.
