M.Durnenkovas – vienas įdomiausių ir garsiausių šiuolaikinio teatro dramaturgų, Londono teatro „Royal Court Theatre“ rezidentas, dažnas tarptautinių festivalių dalyvis, 2017 m. Vilniuje vedęs kūrybines dirbtuves lietuviams dramaturgams per festivalį „Dramokratija“.
– Kas buvo anksčiau – „Utopijos“ idėja, būtent šį sąvoka ar siužetas?
– Iš pradžių buvo idėja. Maskvoje yra aludė „Antras kvėpavimas“, garsi tuo, kad nuo sovietinių laikų iį esmės nepasikeitė. Aš vis galvojau apie tą vietą, kur per tiek metų niekas nepasikeitė, ir apie tai, kad pas mus savotiškai grįžtama į sovietmečio epochą. Todėl nusprendžiau, kad „Utopija“ – gera metafora pakalbėti apie tai.
Šios pjesės žanras – tragedija, kai nėra jokių galimybių ką nors pakeisti. Tragedija pjesėje prasideda nuo tos akimirkos, kai „Utopijos“ šeimininkas sako, kad viskas bus kaip anksčiau, ir kitų veikėjų šeima neturi galimybių ką nors pakeisti.
Aš, pavyzdžiui, svajojau apie tai, kad nuo šio epizodo aktoriai nustotų vaidinti, tiesiog perskaitytų tekstą arba galima būtų projektuoti tekstą ant ekrano. Nes koks tikslas vaidinti finalą, kai ištinka lemtis.
Man kaip tik norisi, kad ši tragedija būtų kaip nors vizualiai išryškinta. Juk tragedija – kai žmogus slysta nuo slidaus kalno į bedugnę ir jam nėra už ko užsikabinti.
Atrodo, į ką čia tada žiūrėti, o mes stebime, kaip jis priešinasi likimui.
– Kodėl būtent narkomanas Jura „Utopijoje“ jaučia grožį, skrydį, bent šiokią tokią laisvę?
– Man atrodo, kad Nadia taip pat turi savitą grožio supratimą, ji juk svajoja apie raudonas sukneles.
Tiesiog kiekvienas herojus savaip įsivaizduoja grožį, o Jura turi tam tikrą galimybę pažiūrėti į pasaulį plačiau nei jo tėvai.
– Ar yra pjesėje atsakymas, kaip nuolat negrįžti į praeitį, į tą „Utopiją“?
– Man nesinorėtų pabrėžti kokių nors išeičių, kelių. Tai išvis nėra dramaturgo užduotis – mokyti žmones ko nors. Antonas Čechovas „Trijose seseryse“ irgi neparodo, ką seserims toliau daryti. Ir apskritai dramaturgijos tradicija, paskirtis nėra ko nors pamokyti – tai propagandos, agitacijos, ideologinio meno, bet ne kultūros tradicija.
Man labiau norėjosi pakalbėti apie tai, kad likimas ištinka tą akimirką, kai nustoji keistis. Tai juk vienas dramaturgijos dėsnių: jei herojus nesikeičia, jis arba numirs, arba pasiliks amžinybėje.
Kaip Aleksandro Vampilovo pjesės „Ančių medžioklė“ finale sukuriamas nei gyvybės, nei mirties, o kažkokios nuobodžios skaistyklos pojūtis – tai iš principo irgi yra mirtis. Judėjimo nebuvimas – tai pabaiga. Man norėjosi parodyti, kad noras pasislėpti praeityje prieštarauja pačiam gyvenimui, kad tai veda prie mirties.
Iš tikrųjų, aš juk myliu šią „Utopiją“, aš mylių tą praeitį ir noriu į ją grįžti, tiesiog žinau, kad nereikia. Todėl kai ją sudeginu, tai sudeginu tam tikrą vidinę savo „Utopiją“.
Aš draudžiu sau ten grįžti. O kiekvienas jau pats tegul daro savo išvadas. Klausimai man patinka labiau negu atsakymai, menas neturi pateikti atsakymų.
– Ne. Šiuolaikinėse pjesėse labai stipri tikrovės baimė. Taip bus nuolat, kol oficiali tikrovė skiriasi nuo meninės.
Visada bus bijoma parodyti ką nors, kas nesutampa su oficialia tikrove. Jei ši takoskyra išnyks, šiuolaikinis menas taps paklausesnis.
Parengta pagal kultūrinę Rusijos spaudą
