– Muzikinis teatras šįmet švenčia 200 metų sukaktį nuo pirmojo operos pastatymo tuometiniame Memelio Vokiečių teatre. Ar repetuodamas susimąstote apie istorinį kontekstą, pavyzdžiui, kadaise šiame mieste dirigavusį R. Wagnerį?
– Žinoma. Su istorija nepasiginčysi ir suklastoti ją ne visada pavyksta. Taip jau nutiko, kad mano profesinės biografijos aušroje figūruoja net du „Wagnerio miestai“: Klaipėda ir Ryga.
Taigi į Klaipėdą ir jį, ir mane likimas buvo atpūtęs. Kiek mums svarbu tai prisiminti, įsisąmoninti, įsijausti, tiek tas faktas ir bus reikšmingas. R. Wagnerio figūra muzikos pasaulio kontekstuose – neeilinė. Gal jos šviesoje ir mes reikšmingesni atrodome?
– Ar šiame pastatyme stengiamasi įgyvendinti pirmapradžius kompozitoriaus užmojus?
– Viena vertus – tikrai ne, nes premjera vyks ne Bairoite, o ant Kuršmarių kranto. Kūrinys bus gerokai sutrumpintas dėl lauko sąlygų. Tad kam, atrodytų, reikia šauktis R. Wagnerio dvasios ir ieškoti spintoje vaiduoklių? Kita vertus, kompozitorius mums paliko savo testamentą – partitūras, kuriose nedviprasmiškai suformuluotos jo muzikinės dramos tezės. Į jas nusispjauti būtų didelis „griekas“. Tad teks surasti šiuolaikinius raktus senai spynai, jos nesulaužant, o atrakinus – išeksponuoti visą lobyną.
– Esate statęs šią operą Latvijos nacionalinėje operoje Rygoje, taip pat Sankt Galeno teatre Šveicarijoje. Ar R.Wagnerio muzikoje ieškote naujų spalvų, ar paryškinate jau atrastas?
– Kartotis sunku, nes kiekvienoje vietoje sukrenta vis kiti dėmenys – šalis, mentalitetas, trupės pajėgumas, režisieriaus požiūris, o ir aš pats, žiūrėk, po penkerių metų jau kitoks. Vis dėlto dramos stuburas išlieka nepakitęs: tai jausmų nemirtingumas. Tad ir muzika privalo jaudinti.
– Sakoma, kad R. Wagnerio muzika – „aukštasis pilotažas“, pasiekiamas ne kiekvienam. Kiek svarbi pastatymui suburta komanda?
– R.Wagnerio „Olandas“ – tai palyginti ankstyva, todėl šiek tiek nevagneriška opera, kurioje kompozitorius, ieškodamas savito braižo, neišvengė itališkos operos įtakos. Todėl šis veikalas pakankamai demokratiškas, nealinantis publikos, kaip jo didžiosios tetralogijos drobės, trunkančios virš penkių valandų.
Aiški melodika ir forma, numerinė struktūra su įsimintinais motyvais, chorais ir arijomis daro šią operą itin tinkamą teatralizuotiems lauko pastatymams bei pirmai pažinčiai su didžiu kompozitoriumi.
Vis tik tai – R. Wagneris, todėl muzikantams užsnūsti, bent sekundei atsipalaiduoti atlikimo metu tikrai nepavyks. Žinoma, atlikėjų ir statytojų komanda tai supranta ir ruošia publikai tikrą muzikinį trilerį.
– Operos dekoracija virs milžiniškos senojo Klaipėdos elingo konstrukcijos su pakėlimo mechanizmais. Ar tai koreguoja muzikos atlikimą?
– Žinoma, negali diriguoti operos po atviru dangum taip, lyg atliktum ją teatro orkestrinėje. Operos trukmė, muzikiniai niuansai, įgarsinimo įmantrybės visai kitaip dėlioja garsinį pasjansą. Kiti iššūkiai, kitos priemonės, kiti akcentai, bet tikslas tas pats – sukurti dramą, nepaliekančią abejingų.
– Ar yra tekę R.Wagnerio muziką diriguoti pajūryje, gamtoje?
– Taip, yra. Gamtoje vyko daug mano projektų, bet pajūryje teko diriguoti tik kartą. Ir tai buvo tas pats „Skrajojantis olandas“ Saremo operos festivalyje Estijoje. Turiu paatvirauti, jog vis rečiau imuosi tokių darbų. Sąmoningai.
Mat lauko sąlygos – intymumo muzikoje žudikės. Nors opera ir apie jūrą, nebūtinai skambant jautriausiam ir tyliausiam operos motyvui reikia varnų karkimo, skerdikiško kirų klyksmo ar žvirblių peštynių ant šoninės scenos sijos. O kur dar vėjo sklaidomi natų puslapiai ar „užpučiami“ mikrofonai, lietaus rikošetai nuo publikos skėčių ir visa kita garsinė butaforija? Na, bet jei publikai patinka – aš pasirengęs tai iškęsti.
– Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras premjeroje suburs iš pajūrio krašto kilusius žymius lietuvių solistus: Olando partiją atliks Vokietijoje R.Wagnerio operose dainuojantis bosas baritonas Almas Švilpa, Zentos – pagrindinis LNOBT sopranas Sandra Janušaitė, Dalando – Vokietijos ir Šveicarijos operos teatruose dainuojantis bosas Tadas Girininkas. Taip pat išgirsime Rafailą Karpį, Dalią Kužmarskytę ir iš Rygos atvykstantį tenorą Andrį Ludvigą. Kaip vertinate jų galimybes? Gal teko kartu dirbti?
– Šiuo klausimu kaip mat pataisėte prieš tai buvusio klausimo apgadintą nuotaiką (juokiasi). Į „Skrajojantį olandą“ susirenka visas operos žvaigždynas, ir kone visi jie – Klaipėdos krašto žmonės, čia gimę, augę arba studijavę, o dabar pasaulyje žinomi menininkai.
Almas, Sandra, Tadas, Rafailas, Dalia, Andris – tai mano profesinių kelionių partneriai daugelyje šalių ir pastatymų. Su visais jais, be abejonės, yra tekę dirbti. Su kai kuriais sieja ir neprofesinė bičiulystė, tad labai svarbu pastatymo metu nesusigadinti prieteliškų santykių (juokiasi).
Norėčiau pasidžiaugti ir savo repatriacija į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą, kuriame dirigavau pirmąjį savo operos spektaklį (asistuodamas maestro Juozui Domarkui operoje „Karmen“) ir pirmąjį savarankišką darbą – Kurto Weillio „Trijų grašių operą“, kurioje netgi šiek tiek vaidinau ir dainavau. Tad su neįprastu jauduliu laukiu po daugiau nei dvidešimties metų įvyksiančio susitikimo su teatro orkestru, trupe ir choru. Dėkoju teatro vyr. dirigentui Tomui Ambrozaičiui už pokarantininę pagalbą, ruošiant orkestrą pirmosioms repeticijoms.
– Režisūros užduočių imsis Dalius Abaris, žinomas kaip didžiųjų nacionalinių renginių režisierius. Ar teko bendrauti, aptarti būsimą pastatymą?
– Su Daliumi esame pažįstami (vėl pritrūkau rankų pirštų...) 25-erius metus. Šešiolikamečiai studijavome choro dirigavimą J.Tallat-Kelpšos konservatorijoje Vilniuje. Negalėjome tada svajoti, kad kažkada aš diriguosiu R.Wagnerį, o jis režisuos renginius ir operas. Ir dar kartu... Tiesa, Klaipėdos teatro vadovybė pasitelkė ir antrąjį režisierių – talentingą ir išmintingą menininką Gediminą Šeduikį. Trys galvos juk geriau nei dvi, ar ne?
– 2009 m. po sėkmingų „Skrajojančio olando“ spektaklių, kuriuos jūs dirigavo Rygoje ir Latvijos nacionalinės operos ir baleto gastrolėse Estijoje, jums buvo pasiūlytos šio teatro vyriausiojo dirigento pareigos. Ši opera jums neša sėkmę?
– Na, mes visi suprantame, kad sėkmę mums atneša ne praeities kompozitoriai ar jų kūryba ir net ne sėkmingai besiklostančios aplinkybės, o tai, kaip mes visa tai sugebame pasikinkyti savo tikslams ir siekiams.
Kiek galime būti įdomūs, aktualūs ir įkvepiantys, kiek, pasitikėdami savo kolegomis, galime sukurti suokalbišką kūrybinį vyksmą, kiek, sugebėdami būti atviri ir sąžiningi sau, galime tuo užkrėsti muzikinę aplinką... Kiek sugebame profesiją paversti gyvenimu, o gyvenimą – pašaukimu. Nelengva? Bet tai „veža“.
– Operos „Skrajojantis olandas“ atsiradimo istorija glaudžiai susijusi su Baltijos jūra. Bangų siūbuojamam laive, nešančiame kompozitorių tolyn nuo krante pasilikusių kreditorių, R.Wagneriui užgimė pirmieji operos muzikos motyvai... Ar tikite tuo, kad iššūkiai ir nepritekliai menininkus skatina kurti?
– Deja, o galbūt kaip tik gerai, bet tai taisyklė. Mes visi esam nuo kažko bėgę ir dar tikrai bėgsime. Jei ne nuo kreditorių, meilės ar tamsios praeities, tai nuo savo kasdienių baimių ar vien sapnuose išgyvenamų siaubų. Kūryba – tai patirčių ir vaizduotės kokteilis. Neturi vieno iš šių komponentų, ir nebus įdomu tavęs klausytis, žiūrėti, sekti. Todėl iššūkiai ir klaidos – privaloma meninė skaistykla, be kurios neįmanomas profesinis rojus.
