O operetė? Kompozitorių pamiršta, garsiausių nūdienos režisierių nevertinama, lyg ir apskritai mirusi muzikos kritikų požiūriu – tačiau yra itin publikos mėgstama, žinomiausių pasaulio teatrų ir solistų repetuaruose atliekama.
Kad operetės poreikis nemažėja, liudija ir rugsėjo 18 d. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvykusi Jacques Offenbacho operetės „Orfėjas pragare“ premjera. Pilnoje, kiek tik leidžia nūdienos aplinkybės, žiūrovų salėje, išmatuotomis temperatūromis, susodinti reikiamais atstumasi ir šachmatų tvarka, žiūrovai laukė, sulaukė ir patyrė prancūziškos operetės katarsį.
Ši J. Offenbacho operetė yra gan retas svečias Lietuvos muzikinių teatrų scenose, nors atskiri jos numeriai koncertinėse programose atliekami itin dažnai. Painus libretas, sudėtingi muzikiniai numeriai ar kuo nors ypatinga atlikėjų sudėtis, kur slypi tas slaptas operetės kovos su užmarštimi ginklas?
Pirmasis žanro pavyzdys
J. Offenbacho (1819-1880) operetė „Orfėjas pragare“ kompozitoriui to net nenumačius tapo pirmuoju šio žanro pavyzdžiu pasaulio muzikos istorijoje. 1858 m. jo sukurtas ir pastatytas kūrinys pelnė jam „operetės tėvo“ titulą. Šiam žanrui su kai kuriomis išlygomis galima priskirti maždaug 100 jo muzikinio teatro scenai sukurtų kūrinių, nors pats jis operetėmis jų nevadino – apibūdindavo jas „muzikinėmis bufonadomis“, „reviu“, o dažniausiai „komiškomis operomis“.
„Orfėją pragare“ jis pavadino „opéra bouffe“. Ir tam buvo svarių priežasčių – pirmiausia ir ko gero akivaizdžiausia, kad pavadinimo operetė tuo metu tiesiog nebuvo. Kompozitorius, nusivylęs Paryžiaus „Opéra-Comigue“ požiūriu į jo kūrybą, Eliziejaus laukuose įkūrė savo teatrą „Théâtre des Bouffes-Parisiens“ ir pastarajame statė išimtinai savo sceninius kūrinius, kurie erzino ir pykdė to meto oficialius cenzorius, bet palaipsniui augino publikos susidomėjimą.
Sėkmė atėjo ne iš karto, keletas jo opusų nesulaukė jokio dėmesio. Bet „Orfėjas pragare“ pagal Hectoro Crémieux ir Ludovico Halévy siužetą viską apvertė aukštyn kojomis.
Kodėl taip atsitiko? Pirmiausiai turbūt todėl, kad visa ši istorija vyko Paryžiuje. Mieste, kuriame telkėsi meno ir kultūros elitas, kuriame buvo išskirtinė publika – puikiai išmananti tiek Antikos mitologiją, tiek klasikinės operos žanro kanonus.
Pasikėsinimas į šių dviejų sričių neliečiamybę ir dar daugiau – į jų parodiją, sukėlė susidomėjimą, atkreipė vertintojų kritišką žvilgsnį. J.Offenbachas leido sau: pirma – parodijuoti neliečiamąjį Antikos mitą apie Orfėją ir Euridikę (meilės vedino dainiaus, keliaujančio į pragarą susigrąžinanti dievų pagrobtos mylimos žmonos, istoriją), antra – pasikėsino į pirmosios klasikinės operos Claudio Monteverdi „Orfėjas“ (1607 m.) neliečiamybę, netgi panaudojo operetėje žymiosios Orfėjo arijos „Netekau aš Euridikės“ fragmentą.
Tai sulaukė dvigubo kritikos atsako, bet ir dvigubo publikos susidomėjimo ir tapo tikrąja operetės libreto ir muzikos sėkmės priežastimi. Galima tik pavydėti J. Offenbachui tokios publikos ir tokio rezultato.
Vėliau jau tolstant nuo operetės gimimo laiko ir augant operetės populiarumui, publiką vis mažiau domino kompozitoriaus santykiai su mitologija ir klasikinės operos parodijavimas šiame kūrinyje, bet vis labiau viliojo ir tebevilioja spalvingi charakteriai bei subtili prancūziška J. Offenbacho muzika.
Jupiterio ir Plutono salono užkulisiai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kolektyvas drąsiai ir neapsigaudamas nėrė į J. Offenbacho partitūrą, vesdamas publiką kompozitoriaus ir libretistų nubrėžtais muzikinės ir siužetinės parodijos keliais.
Susibūrusi statytojų komanda – muzikos vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis, režisierė Rūta Bunikytė, scenografė Renata Valčik, choreografė Inga Briazkalovaitė, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas – sukūrė įtraukią dieviškojo ir pragariškojo pasaulių fejeriją.
Spektaklio muzikos vadovo ir dirigento Tomo Amrozaičio vadovaujamas orkestras nuosekliai vedė klausytojus operetės partitūroje sudėliotos muzikinės dramaturgijos keliu. Jo mostams paklūstantys muzikantai atskeidė tikrąją J. Offenbacho muzikos prigimtį – žavūs, operos manierai artimi solo, duetai, kvartetai nepastebimai peraugo į operetei būdingus siautulingo šokio epizodus.
Ir taip kiekvieną kartą – iki spektaklio kulminacijos – visuotinio kankano, išjudinusio net ramiausiai nusiteikusius žiūrovus. Būtų nepadoru nepastebėti, kaip auga ir profesionalumu nepaliauja stebinti teatro orkestras, jau kelis sezonus džiuginantis savo garso kokybe, interpretacijų tikslumu, intonacija ir žanro pojūčiu (tik ką žavėjomės juo R. Wagnerio „Skrajojančiame olande“, E. Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“ ir balete „Eglė žalčių karalienė“, W. A. Mozarto operoje „Don Žuanas“).
Teatro orkestrui nenusileidžia ir choras, vadovaujamas Vladimiro Konstantinovo. Anksčiau minėti operų pastatymai akivaizdžiai išaugino jo kūrybines galias. Šioje operetėje choras parodė profesinę brandą, tiek kaip žanro interpretuotojas, tiek ir kaip aktorines bei judesio užduotis scenoje įveikiantis kolektyvas.
R.Valčik scenografija žavėjo estetiška aplinka, nuosaikumu, prabanga bei netikėtomis nūdienos detalėmis (prabangi vonia, klozetas/sostas). Balta, juoda ir raudona – tai pagrindinės spektaklio spalvos, tiksliai atskleidžiančiios Jupiterio valdomo Olimpo ir Plutono aistrų ir nuodėmių valdomus pasaulius.
Ta pati scenografija abiejuose veiksmuose – laiptai tarp dangaus ir pragaro ( o gal „kaip danguje, taip ir žemėje“) – šviesų dailininko E. Sabaliausko kūrybinės išmonės dėka tampa skirtingais pasauliais, skirtingomis vykstančio veiksmo vietomis.
Bet laiptai yra laiptai, kai jie tampa kūrybine scenos aikštele, iššūkiai garantuoti visiems.
Atsikvėpti ant šios scenografės sukurtos vertikalios scenos neleidžia režisierės R.Bunikytės ir choreografės I.Briazkalovaitės duetas. Viename iš premjeros anonsų buvo skelbiama, kad šiame spektaklyje nešoka tik kolonos.
Drįsčiau abejoti, nes dalis kolonų (veiksmo eigoje tarsi formuojamų iš tiulio) tampa tarsi gyvomis, slepiančiomis, viliojančiomis, intrigą slepiančiomis veikėjomis. Ir judesio tikrai daug – šoka visi – solistai, choras ir spektaklyje dalyvaujanti teatro baleto trupė, net abejoti imi – režisierės tai sumanymas, ar choreografės sprendimų viršenybė.
Pagrindinių teatro pajėgų vitrina
Operetė „Orfėjas pragare“ kiekvienam teatrui yra tarsi jo pagrindinių pajėgų – solistų – ekspozicija. 14 personažų, 12 solistų ( du personažai nedainuoja). Rugsėjo 18 d., kuomet teko stebėti spektaklį, jame dainavo tik Klaipėdos muzikinio teatro pajėgos.
Reikia pastebėti, kad pajėgos tikrai solidžios. Spektaklyje – tiek jauni, tiek ir ilgamečiai teatro artistai. Jų kuriami vaidmenys įvairūs tiek savo sudėtingumu, tiek charakteriais.
Požemių karalystės valdovo Plutono/Aristėjo partiją tą vakarą atliko solistas Tadas Jakas. Bene antrąjį sezoną teatre dainuojantis solistas publiką sužavėjo savo švelniu ir subtiliu tembru, o organiška vaidyba sukūrė įtikinamą personažą jau nuo pirmojo savo pasirodymo scenoje („Aš esu Aristėjas, Arkadijos piemuo“).
Toliau – tikras ofenbachiško velniuko paveikslas – subtilus balsas ir talentingo gundytojo charakteris („Čionai jūs kvėpuojate Deivių ir Nimfų gardžiais kvepalais“). Jo velniškojo personažo įvaizdžiui labai padėjo ir išorinės detalės – kostiumas, grimas, ypač šėtoniška avalynė (net įdomu, kaip solistui pavyko su jais judėti, ką čia judėti – bėgioti laiptais aukštyn žemyn dainuojant).
Euridikės vaidmenį atliko solistė Beata Ignatavičiūtė. Žiūrovus ji sužavėjo jau pirmąja savo arija „Mirtis man šypsosi meilingai“, lengvai, lyg be pastangų įveikė ir „Ak! Liūdnas manasis likimas“. Tai partija reikalaujanti iš solisto ir profesionalaus atlikimo, ir subtilios vaidybos. J. Offenbacho muzika tikrai kietas riešutėlis – greitas tempas, daug aukštų natų bei virtuozerijos – visa tai solistės profesiniame arsenale.
Ypatingo publikos dėmesio sulaukė ir vienas žinomiausių operetės numerių – Euridikės ir Jupiterio duetas (dar vadinamas „Musių duetu“). Jupiterio vaidmenį spektaklyje atliko Muzikinio teatro grandas Mindaugas Rojus – artistiškumo, sceninio žavesio ir jo neatims niekas, ir šis jo kuriamas Olimpo valdovo Jupiterio vaidmuo tik dar kartą tai patvirtino.
Spektaklyje vaidmenis taip pat kūrė Kęstutis Nevulis (Orfėjas), Dalia Kužmarskytė (Viešoji nuomonė), Reda Jucevičienė (Junona), Gytis Šimelionis (Merkurijus), Oksana Auškalnytė (Diana), Šarūnas Juškevičius (Stiksas), Dina Mataitienė (Minerva), Vitalija Trinkė (Venera), Rasa Ulteravičiūtė (Kupidonas) ir kt.
O taip pat Kankanas – labiausiai žinomas operetės ir, ko gero, viso J. Offenbacho operetės „Orfėjas pragare“ muzikinis „veikėjas“, visų žinomas, publikos lauktas, sutiktas ovacijomis ir bravo šūksniais.
Kas abejoja, gali tuo įsitikinti patys. Teatro sezonas tik prasidėjo.
