Marius Repšys – aktorius, taigi scenoje jis vaidins. Bet kaip suvaidinti save? Spektaklio režisierius – Mariaus brolis Mantas Jančiauskas, dramaturgas – Rimantas Ribačiauskas, dailininkė – Barbora Skaburskė, kompozitorius – Mantvydas Leonas Pranulis, vaizdo projekcijas kuria Kristijonas Dirsė, šviesų dizainą – Vilius Vilutis.
Spektaklio premjera rugsėjo 27 d. įvyks Jonavos kultūros centre, rugsėjo 30 d. spektaklis bus rodomas Alytaus miesto teatre, o spalio 17 d. – Anykščiuose. Negalintys nuvykti į premjerinius rodymus, kviečiami įsigyti bilietus tiesioginei spektaklio transliacijai internetu, kuri vyks rugsėjo 27 d.
Artėjant premjerai Daiva Šabasevičienė kalbėjosi su broliais aktoriumi M.Repšiu ir režisieriumi M.Jančiausku.
– Kalbamės labai gražioje erdvėje, Bernardinų vienuolyne, kur šiuo metu vyksta repeticijos. Kokia kelionės į būsimą spektaklį pradžia?
M.Jančiauskas: Kadangi šiuo metu Lietuvos nacionalinis dramos teatras rekonstruojamas, o pasiūlytose repeticijų erdvėse buvo numatyta labai daug spektaklių, natūraliai kilo mintis, kad reikia rasti kitą erdvę. Prisiminiau savo draugą, kunigą Arūną Peškaitį, o vieną dieną susipažinau ir su Bernardinų vienuolyno gvardijonu Andriumi (Br. kun. Andriumi Nenėnu), su juo pradėjome kalbėtis apie erdves, apie tai, kad mes ieškome vietos repeticijoms.
Kai jis pasiūlė konkrečią erdvę, labai apsidžiaugiau. Iš pradžių erdvės dvasinė aura nebuvo svarbi, bet jos pojūtis atsirado vėliau, kai papuolėme į bažnyčią. Ėjome po skliautais, pro skulptūras, kilome senais, gražiais mediniais laiptais, kol papuolėme į mums skirtą erdvę.
– Šiandien į pasimatymą atėjau porą minučių anksčiau. Stoviu gražiame vienuolyno kieme ir girdžiu artėjantį gausmą. Iš karto supratau, kad Marius atvažiuoja. Taip ir buvo: į kiemą įriedėjo mašina, sprogstanti nuo repo muzikos.
Marius išlipo ramus kaip belgas ir švelnia šypsenėle nusišypsojo. Iš pradžių atrodė, kad vienuolyno langai išsilakstys nuo tokios invazijos. Taip, važiuojant į vienuolyną, nebūtina klausytis vargonų muzikos, bet šis kontrastas paliko įspūdį.
M.J.: Mes kartais rūkydami lauke kalbame, kalbame, ir prasprūsta kokie keiksmai. Ir staiga apsidairome: a, mes čia, vienuolyne.
– Ar ne paprasčiau per kitų dramaturgų personažus pabandyti išreikšti tai, kas skauda? Pamenu, dar prieš kokius metus jūs, Mantai, ieškojote medžiagos broliui. Buvome surinkę nemažai šaltinių, prozos, kuri tiktų inscenizacijoms, bet ratas apsisuko ir grįžote į pradžių pradžią – Marių.
Gal taip atsitiko dėl to, kad labai stipri jūsų, Mariau, aktorinė prigimtis: esate plastiškas, muzikalus, atviras, originalus, turite puikų humoro jausmą. Ir visa tai galima teatre išreikšti remiantis savo galiomis, nebijant ir tekstą per tai parašyti.
– Imti kitų parašytą medžiagą nėra paprasčiau dėl to, kad perskaityti tą medžiagą reikia turėti labai daug laiko. Čia iššūkis ir yra: mes tiek priimprovizavome, tiek prikūrėme ir iš to norime atrinkti kelias linijas, kurias galima plėtoti.
Darbo dar labai daug, intensyviai dirbame. Man didžiausia dovana, kad visa tai galiu daryti su broliu Mantu. Visada yra du lazdos galai. Man atrodo, kad toks būdas yra ir sunkesnis, ir įdomesnis.
M.J.: Aš tam tikrą etapą praleidau, skaitydamas kūrinius, ieškodamas tinkamos medžiagos. Galvojau ir apie tai, koks gi tas kelias turėtų būti? Ilgainiui tie kūriniai tapo kaip tam tikri mintį įkvepiantys šaltiniai, o ne pats pamatas. Mes tiesiog apsisprendėme, kad turinio Mariaus galvoje labai daug, ir tiesiog norėtųsi jį kokiu nors būdu konvertuoti į sceną.
Kiek kainuoja atsivėrimas? Po knygos „Heraklis Nr. 4“ pasirodymo ilgą laiką vyko įvairūs susitikimai, net tam tikri seansai, kurių metu žmonės klausinėjo Tavęs tokių dalykų, į kuriuos gydytojai nepajėgūs atsakyti. Po tokių pasidalinimų vidinė įtampa turėtų dar padidėti.
M.R.: Aš nesu nei reanimacija, nei greitoji pagalba, nei anesteziologas, todėl niekuo negaliu padėti. Bet žmonėms atrodo, kad galiu. Aišku, tai tam tikra prasme ir inspiravo šio spektaklio atsiradimą. Pati tema labai įdomi – psichiatrija, žmogaus kūnas, kaip visa tai tampriai susiję su dvasia. Kas yra dvasingumas, protas, kritinis mąstymas...
– Jūsų asmeninė patirtis susipynė su įvairiais sudėtingais personažais. Kartais galima išgirsti apie ligą, kuri yra kaip duotybė, o kartais labiau akcentuojama aktorinės profesijos nelengva kasdienybė. Vis dėlto kas labiausiai jus žlugdo šiame gyvenime?
M.R.: Kiekvienais metais skirtingai suvoki tam tikrus dalykus. Ir teatre taip pat: tarkim, „įėjimas“ į vaidmenį ir „išėjimas“. Jeigu po spektaklio eini alaus gerti ir, tarkim, veiki kaip tas Vandalas (po spektaklio „Išvarymas“), tai aišku, taip paprastai iš vaidmens „neišeisi“.
Bet jeigu tu sau griežtai pasakai: „Einu namo miegoti“, tai ir viskas. Šie dalykai labai pavojingi. Yra tokių atvejų, kada aktoriams liūdnai baigdavosi. Bet šito būtina išmokti: „Čia – vaidinu, o čia – nevaidinu“. Riba labai plona, būtina save valdyti, kontroliuoti.
Kraštutinės situacijos nutinka, kai viskas susideda – ir aktorinės problemos, ir kiti interesai. Bet tai tikrai ne dėl teatro kaltės. Kiekvienas už save atsakingas ir privalo savimi pasirūpinti. Jeigu tu rūkai, tai gali vėžiu susirgti, ir būsi pats kaltas. Lygiai tas pats ir su proto higiena, ir su dvasios higiena, ir su viskuo, ką tik bedarytum.
– Ne kartą teko girdėti nuomonę, kad profesionalo negali žlugdyti jo profesija. Sunku būna visų profesijų žmonėms, bet čia ir yra gyvenimo dialektika.
M.R.: Profesijos vis dėlto skiriasi: tarkim, santechnikas, taisantis unitazus, grįžęs namo jų jau netaiso, o didelius vaidmenis vaidinantys aktoriai gyvena nuolatinėje įtampoje.
M.J.: Tai susiję su pačiu aktoriumi, kas yra jo galvoje. Vieni gali atskirti, kiti – ne. Vienas požiūris gali būti: „Mes čia dirbame ir tik dirbame“.
Yra daug žmonių, kurie į teatrą žiūri kaip į darbą ir į vaidybą – kaip į darbą. Ateini, suvaidini, o po spektaklio viską nukerpi – taip irgi įmanoma.
Bet kitas dalykas, kaip veikia tas susitapatinimo mechanizmas. Kitaip tariant, kada gali įkvėpti oro, kada gali „išeiti“ iš vaidmens.
Panašūs procesai vyksta ir su režisieriais, kurie nuolat galvoja apie spektakliui pasirinktą temą. Kaip ištrūkti iš medžiagos poveikio? Net kalbant apie laiką: kai dirbi šešias valandas, kuri vaidmenį ar vaidini spektaklyje, po to turi bent tris valandas pailsėti. Bet, deja, tas pats šleifas, ta pati darbo energija tebesitęsia ir toliau, daug ilgiau, nei tos trys „poilsio“ valandos. Čia ir yra profesionalumas – sugebėjimas „atsirišti“.
– Pirmą kartą lietuvių teatre įvyks toks atviras nusikryžiavimas. Kam reikalingas toks didžiulis savęs apnuoginimas?
M.R.: Mes su Mantu kalbėjome apie kai kurias vietas, kurios gali pasirodyti per daug atviros. Nesinori apie kai kuriuos žmones kalbėti lyg teisiant juos. Todėl kai kurių scenų atsisakėme. Tai, kas būna labai atvira, gali būti net atgrasu, bet svarbu, kaip tu tai pateiksi. Mums dirbti labai smagu, tad norėtųsi, kad smagumas virstų dar ir geru rezultatu.
– Su kuo jūs, Mariau, kalbatės, kai bandote atrasti tiesas – su savimi, ar su Aukščiausiuoju?
M.R.: Mano daktarė sako: „Jeigu tu kalbiesi su Dievu, tai dar nieko, bet kai Dievas su tavimi, tai jau nieko gero.“ Tai kol kas dar aš kalbuosi su Dievu.
M.J.: Nors Marius yra pagrindinis šio spektaklio epicentras, bet tuo pat metu mes ieškome universalių dalykų, kurie daugeliui žmonių būtų tam tikri atspirties taškai. Svarbu, kad tai nebūtų tik faktai apie Marių.
– Kurdami spektaklį, apie ką daugiau galvojate: apie struktūrą, apie tam tikrus profesinius dalykus, ar vis dėlto ir toliau leidžiatės į Mariaus išgyvenimų erdvę?
M.J.: Svarbu ir tai, ir tai. Apie Marių galvoju ir kaip apie žmogų, ir kaip apie aktorių, ir kaip apie brolį. Sunku vienareikšmiškai pasakyti.
– Kaip formuojasi spektaklio tekstas, kuris vis dar pildosi?
M.R.: Mes labai daug įrašinėjame. Yra kamera, diktofonas...
M.J.: Tekstas randasi labai skirtingai. Pavyzdžiui, yra situacija, kurią mes improvizuojame, po to visa tai įrašome, tekstas iššifruojamas. Arba užrašomas tekstas, o tada improvizuojamas.
M.R.: Rimantui Ribačiauskui, kuris tuos tekstus tvarko, labai patiko mano knyga „Heraklis Nr. 4“, todėl tai, ko nežino, ima iš ten. Darbo mums visiems tikrai daug.
– Kaip formuojate pačią spektaklio dramaturgiją?
M.J.: Mes įsivardinam tame tikrus dalykus, kurie tapo dramaturginiu spektaklio pamatu, ir tuomet stebime, kaip Mariui improvizuojant scenoje tie dalykai keičiasi. Juos bandome užfiksuoti, – taip viskas ir vystosi.
Yra Mariaus istorija, yra tam tikra chronologija, kuri daugiau teminė, o ne faktinė. Mes nesistengiame papasakoti Mariaus gyvenimo, kaip jis gimė, kas su juo atsitiko ar panašiai. Tai yra daugiau menininko ligos ir atsigręžimo į save, į savo vidų istorija.
– Ar nesunku save vaidinti?
M.R.: Repetuodami mes keliame tokius klausimus, kas yra „vaidinti“ ir kas –„nevaidinti“. Netgi šachmatais žaidžiant tu kažką vaidini. Net būdamas blogoje pozicijoje blefuoji – vaidini, kad viskas gerai. Bet spektaklyje yra viena scena, kurioje vaidinu save.
M.J.: Tai sunkus klausimas. Mes su tuo susiduriame nuolat. Bet koks atkartojimas, kai yra užduotis, kai veiksmas vyksta scenoje, kad ir ką Marius bedarytų, iš dalies yra vaidyba: ar jis yra Marius, ar jis vaidina savo prisiminimą, ar dar kokią nors situaciją. Jeigu jį stebi dar keletas žmonių, tai ir yra vaidyba, nors ir personažas nekuriamas.
– Mariau, šio spektaklio režisierius – jūsų brolis. Kiek tai padeda, kiek trukdo?
M.R.: Na, mes pasipykstame, bet labai minimaliai. Su kitais režisieriais kitaip būna. Aš jau pavargau nuo to, kad režisieriai į nagą spaudžia. Nežinau, kiek tai galima kentėti.
Aš tokiu principu nebenoriu dirbti: režisierius – Dievas ir su aktoriais daro, ką nori. Ne, mes esame lygiaverčiai kūrėjai. Kas dar įvykdys režisieriaus užgaidas, jeigu ne aktorius? O kaip gali įvykdyti, jeigu juo netiki ar netgi nekenti? Kaip aš galiu dirbti, jeigu to darbo nekenčiu? Bet turi pamilti tą darbą ir su režisieriumi rasti ryšį.
M.J.: Bent jau dirbant su Mariumi, tai yra labai subtilūs dalykai. Vienas dalykas – mes esame viena šeima, kitas – Marius yra aktorius, aš – režisierius, ir mes susitinkame bendram darbui.
Bent jau aš patiriu labai gražų vidinį jausmą, kada galiu tikrai jausti žmogų. Ir tu nuo to nepabėgsi, broliškas ryšys yra broliškas ryšys. Ir jis – krauju pateptas.
Nežinau, koks bus rezultatas, bet mes su Mariumi labai atvirai ir su didele meile dirbame. Čia net nelieka aktoriaus ir režisieriaus. Rodos, repetuojame įprastai, bet yra dar kažkas už viso to.
– Mariaus subtilus humoro jausmas. Ar spektaklyje mes tai pajusime?
M.J.: Neįmanoma jo humoro nenaudoti.
M.R.: Per repeticijas pajutau, kad esu labai ekspresyvus. Reikės tą ekspresiją mažinti.
M.J.: Reikia mažinti, nes tuoj Jonavai neliks. (Jonavoje įvyks spektaklio premjera. – D.Š.)
– Šio spektaklio reklamoje skaičiau: „Gyvenimui yra ko pasimokyti iš teatro“. Bet ar tai tiesa?
M.R.: Teatras labai veikia gyvenimą.
M.J.: Norėčiau atsakyti – ir taip, ir ne.
M.R.: Teatras mano gyvenimą tikrai paveikė.
– Kaip šitam spektakliui formuojamas scenovaizdis, kaip kuriama muzika? Kokias užduotis pasiūlėte dailininkei B.Skaburskei ir kompozitoriui M.L.Pranuliui?
M.J.: Spektaklio scenovaizdis atsirado bekalbant su B.Skaburske apie turinį ir erdvę, kuri tiktų Mariui, kuri sietųsi su jo praeitimi, tačiau tuo pat metu kurtų ir naujas galimybes. Erdvė ir daiktai yra prisiminimų dalis. O muzika taip pat veikia kaip jo vidaus išraiška.
M.R.: Šiuo metu esu smarkiai susikoncentravęs į darbą. Laukia dvi premjeros teatre, vaidmenys trijuose filmuose. Nepaisydamas to, pastebėjau, kad pastaruoju metu žmonės labai nemandagūs, nevertina kitų laiko ir kitų nuomonės.
Pavyzdžiui, kažkada mane pakvietė į laidą, aš atsisakiau, bet nesulaukiau jokio laiškelio atgalios. Tiesiog nieko neatsakė. Į kažkokį renginį atsisakiau eiti, nors buvo net įsakmus tonas: „Privalai ten dalyvauti“, bet, kai pasakiau, kad negaliu – taip pat tyla. Ir tokių situacijų labai daug.
Žmonėms rūpi tiktai jų interesai, o kiti žmonės jiems nesvarbu. Ir tokių situacijų begalės: pasakai, kad negali, ir iškart – kapų tyla.
– O jūs Mantai, apskritai esate labai pilietiškas žmogus. Per pirmąją koronaviruso bangą savo gyvenamajame rajone iškabinote skelbimus, nurodęs savo telefono numerį ir siūlydamas pagalbą vyresnio amžiaus žmonėms. Ir dabar, vos tik prasidėjo įvykiai Baltarusijoje, jūs buvote vienas akcijos ant Tauro kalno organizatorių. Tai labai svarbu.
M.J.: Man labai rūpi tai, kas vyksta aplinkui. Jeigu turėčiau daugiau laiko, daugiau visur dalyvaučiau ir bandyčiau savo buvimu padaryti bent mažiausią įtaką. Eičiau į mitingą priešais Baltarusijos ambasadą ar dar kitur.
Man atrodo, labai svarbu dalyvauti aplinkoje. Tiesiog kartais paprastas žingsnis, tiesiog buvimas kartu yra labai svarbi akcija.
Spektaklio „Vaidina Marius Repšys“ premjera. Rugsėjo 27 d. 19 val. Jonavos kultūros centras. Rugsėjo 30 d. Alytaus miesto teatras. Spalio 17 d. Anykščių kultūros centras. Negalintys atvykti į premjerinius rodymus kviečiami įsigyti bilietus į tiesioginę spektaklio tranliaciją internetu rugsėjo 27 d. 19 val.
