Tai naujas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro projektas, skirtas skatinti teatro jaunimo kūrybiškumą ir talento atsivėrimą, o ženkliai, net iki 28 narių padidėjusi teatro baleto trupė yra jau pajėgi generuoti ir įgyvendinti naujas kūrybines idėjas.
Ką čia slėpti, toks pat projektas choreografo Krzystofo Pastoro ir buvusio teatro vadovo Gintauto Kėvišo iniciatyva, „Kūrybinio impulso“ pavadinimu jau aštuonerius metus yra brandinamas ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Iš „impulso“ kūrybinių dirbtuvių kaip choreografai išaugo Martynas Rimeikis, Edita Stundytė, Živilė Baikštytė, atsiskleidė Vaidos Šniurevičiūtės, Jelenos Lebedevos organizacinis talentas. Ir štai Klaipėdoje teatro vadovė Laima Vilimienė taip pat įgyvendina šį ambicingą projektą. Spalio 22 d. internetu stebėtas vakaras Žvejų rūmuose neturėtų likti be dėmesio ir be komentaro.
Reikėtų pastebėti, kad teatro jaunimėlio kūrybiniai ieškojimai peržengė paties projekto, kaip choreografinių miniatiūrų vakaro, rėmus ir tapo vientisu šiuolaikinio baleto spektakliu. Koncepcijoje glūdintis siekis suvienyti visą teatro baleto trupę naujam iššūkiui netikėtai leido pamatyti tiek visumą, tiek individualius kūrybinius proveržius.
Žinia, šokio, kaip ir bet kokio teatro, virtualus stebėjimas yra gana komplikuotas, dažnai klaidinantis, nuo operatoriaus asmeninio žvilgsnio priklausantis reikalas. Be abejonės, apčiuopiamo, tikro teatro atributų visuma gerokai sustiprina žiūrovinę recepciją ir leidžia daugiau pajusti, įžvelgti ir kitaip kontempliuoti vizualų meno kūrinį. Vis dėlto kūrybinių dirbtuvių formatas atlaisvina mus nuo labai jau kritiško žvilgsnio, skatina į viską žvelgti iš matomo potencialo pozicijos, ne kritikuoti, o pastebėti talento apraiškas. Todėl, komplimentai įvykį nufilmavusiai komandai ir pasidalinusiems įrašu socialiniame tinkle.
Jau Aurelijaus Liškausko sukurtoje „Introdukcijoje“ pradėjo ryškėti minėtos koncepcijos kontūrai – šoka beveik visa teatro baleto kompanija, individualybės skleidžiasi tarsi savaime, be lyderiams būdingos agresijos, tik asmeninio talento dėka. Savo egzistenciją apmąstanti šokėja ir choreografė Aušra Krasauskaitė opuse „Egzistencija“, kurtame Žilvino Beniuševičiaus, šoka pagal tekstą – monologą ir bando atsakyti į klausimą: kas aš esu?... Įspūdingai įkrenta į avanscenoje atsivėrusią duobę, o gal plyšį į kitą dimensiją.
Iš visų trijų Ž.Beniuševičiaus sukurtų monologų (dar buvo „Tamsa šviesoje“ ir „All I‘ve said“ ) šis pasirodė įdomiausias, neužsivėlęs judesiu dėl judesio pagundomis. Teatrališkumu išsiskyrė Darjos Verovkos „Remember“ choreografinė miniatiūra, kurioje ji šoko pati su partneriu Mikhailo Mordasovu. Pustomos smėlio smiltys, staiga išsiliejančios rudeniniu lietumi (muz. Max Richter „November“), erdvėje besivartantis smėlio laikrodis, tarsi atsiribojęs ir reliatyvus paties laiko atžvilgiu, senos fotografijos rėmuose užstingstantis vaizdas... Labai gražus, įspūdingas vaizdo architekto Linarto Urniežiaus ir šviesų dailininko Andriaus Stasiulio darbas.
Judesio, choreografine prasme įdomūs pasirodė Eivos Dobilaitės ieškojimai „Pabaigos – pradžios“ ir „Momento para nosotros“ epizoduose. Pastarajame ypatingai šviežiai nuskambėjo Lotynų Amerikos šokių ritmais besisukančių basų šokėjų poros, judesys įgavo kažkokio nepaaiškinamo natūralaus žavesio, leido atsikvėpti nuo prieš tai gvildentų rimtų temų. O buvo dar Olgos Konošenko kurti „Jausmai“ – absoliutus profesionalaus judesio standartas ir geri atlikėjai Alvina Krout, Danylo Butenko, Maksim Sidenko, Aušros Krasauskaitės „Spring“, sukurtas simfonistinio baleto – šoku muziką – rakte, Ž.Beniuševičiaus monologai ir Viktorijos Galvanauskienės „Feelings That remain in us“, apie nerodomus, viduje slepiamus ir tik judesiu galimus išreikšti jausmus.
Įdomu buvo stebėti jau Vilniuje, aštuntojo „Kūrybinio impulso“ metu matytą Aušros Krasauskaitės „Lascia ch‘io pianga“ – garsiąją Handelio ariją „...leisk man verkti dėl mano nelaimingos dalios, tai dejuoja laisvė...“. Galima konstatuoti, kad jau tada buvęs įspūdingas choreografinis kūrinys tapo tarsi brandesnis, nusimetęs karikatūriškumo vualį, šokėja Angelina Rakova pateikė kitą, labiau persmelkiančią interpretaciją.
Finalinė A.Krasauskaitės kompozicija „Really?“. Tai „the best“, sakau aš, geriausia. Jaunoji choreografė nebijo paprasto, tiesmuko judesio ar idėjos, nebijo pasibeždžioniavimo, ironijos savo atžvilgiu ir turi nerealiai lengvą choreografo ranką. Būrys jaunų žmonių užsideda pandemines kaukes ir sušoka į jau minėtą duobę/plyšį. Dėmesio! Jie nori gyventi ir kurti, jie neturi tiek daug laiko...
