Džiugu, jog pasaulį drebinanti pandemija nesutrukdė šio vakaro žvaigždėms atvykti į Lietuvą ir susirinkusiems klausytojams padovanoti nepamirštamų įspūdžių.
Šiemet festivalio organizatoriai pasirinko įdomų koncertų organizavimo ir teminio jungimo būdą – kiekvienas koncertas individualiai žvelgia į tam tikrus reiškinius. Visgi galima paberti šiek tiek kritikos už iki šiol išlaikomą kurios nors vienos „įžymybės“ iškėlimą į pjedestalą. Šio koncerto reklama nebuvo išimtis – afišose dėmesys buvo skiriamas tik „fortepijono įžymybei“ Tamarai Stefanovich, o meistriškai orkestrą valdanti Anu Tali ir „laukinė“ kompozitorė Jennifer Walshe liko paraštėse.
Šiuo festivalio „Gaida“ koncertu buvo siekta pažvelgti į moteris – scenoje matėme tris ryškias moteris atlikėjas, girdėjome išskirtinai moterų kūrybą: skambėjo vienos ryškiausių Pietų Korėjos kompozitorių Unsuk Chin, Prancūzijoje gyvenančios lietuvių kompozitorės Justinos Repečkaitės, žymiosios suomių kompozitorės Kaijos Saariaho ir pačios Jennifer Walshe kūriniai.
Koncertą pradėjo lietuvių autorės J. Repečkaitės kūrinys „Vellum“. Išvertus iš senosios anglų kalbos šis žodis reiškia ploną pergamentą. Iš tikrųjų, žinant pavadinimo reikšmę, kur kas aiškiau suprantami kompozitorės kūrybiniai sprendimai.
Nuo pat pirmų sekundžių kūrinys įsupo klausytojus į sonorinių garsų sūkurį, kupiną styginių glissando su sul ponticello atspalviu, mirguliuojančios perkusijos ir charakteringai skambančių stryku braukiamų lėkščių. Šis sonorinis laukas greitai perėjo į subtilų, mikropolifoninės faktūros atmainą primenantį darinį.
Ypač sužavėjo įdomi formos kaita – nuo sonorinio mirguliavimo, tembrinių bangų, vėjo mašinos šnaresio iki tylaus styginių tremolo, užvėrusio kūrinį. Visas muzikinis audinys iš tikrųjų skambėjo tarytum trapus, senovinis pergamentas, saugantis tamsias viduramžių karalių paslaptis.
Unsuk Chin yra Pietų Korėjos kompozitorė, gyvenanti Berlyne. Įdomu tai, jog nuo 1985 m. ji tris metus mokėsi pas vieną žymiausių avangardinės muzikos kūrėjų pasaulyje György Ligeti. Verta pripažinti, žymiojo mokytojo įtaka šiek tiek juntama kompozitorės kūryboje, nors, be abejo, ji yra sukūrusi nuosavą muzikinį braižą.
Kūrinio „Spira“ premjera įvyko 2019 metų balandį Los Andžele, o pirmajam pasirodymui dirigavo ne kas kitas, o tarptautinį pripažinimą pelniusi lietuvių dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla. Kūrinys „Spira“ suintrigavo savo pavadinimu, kuris suteikė konstrukcinį pamatą visos muzikinės dramaturgijos komponavimui.
Pavadinimas „Spira“ kilęs iš matematinio termino, reiškiančio augimo spiralę, kurioje mažos ląstelės kartojamos per logaritminę plėtrą. Taip pavadinimas apibūdina nuolatinį kūrinio perėjimą tarp makro ir mikro lygmenų, tarsi priartinant mikroskopu, kad būtų ištirtas vidinis garso gyvenimas.
Kūrinys prasidėjo nuo stryku braukiamo vibrofono tembro, šis garsas įsuko klausytojų sąmonę į tembro vidų, laipsniškai įstoję orkestro instrumentai tarytum pravėrė spektro vidinio gyvenimo užkulisius. Užliūliavęs garso tembro gyvenimas staiga susiūbavo garsų bangomis.
Rodės, jog analizuojamas garso vidus buvo tai priartinamas mikroskopu, siekiant įžvelgti kiekvieną detalę, tai, kaip tik atvirkščiai, atitolinamas ir rodomas iš šalies. Kompozitorė sukūrė 20 minučių trukmės kompleksinį garso lauką, įsupantį klausytojus į įtraukiančius peizažus, sudarytus iš, cituojant pačią autorę, „beprecedenčių faktūrų, skambesių ir formų.“
Po neilgos pertraukos, kurios metu fortepijonas buvo pertempiamas į scenos centrą, prieš susirinkusius klausytojus pasirodė ilgai laukta pasaulinio garso pianistė Tamara Stefanovich. Pianistė šį vakarą atliko dar vieną kompozitorės Unsuk Chin kūrinį – Koncertą fortepijonui ir orkestrui.
Pati kompozitorė sako, kad rašydama šį kūrinį ji siekė atliepti visą fortepijono tiek techninį, tiek stilistinį spektrą ir nubrėžti chronologinę liniją – nuo Scarlatti iki dabarties. Šis kūrinys nuo pat pirmų sąskambių nuteikė kitokiai nuotaikai, nei prieš tai skambėjusi „Spira“.
Kūrinys prasidėjo nuo tartum baroko dvasia persmelktų fortepijono ir orkestro figuracijų, įtraukiančių į mirguliuojantį garsų debesį. Labai sudomino fortepijono vaidmuo ir santykis su orkestru: čia neišgirdome klasikinės formos ilgų solo intarpų ar kadencijų, o orkestras neliko antrame plane – fortepijonas ir orkestras buvo tarytum vienas instrumentas nuolat keičiantis formą ir tembrą.
Galima pastebėti, jog fortepijonas taip pat atliko apjungiančio tembro funkciją, o kiekvienas orkestro instrumentas buvo vienodai svarbus.
Prasidėjusi antroji dalis, tarsi klasikinės koncerto formos Adagio, pradžioje nuramino po intensyvios pirmos, bet, deja, greitai vėl įsibėgėjo. Ritminės, „groove“ muzikos gerbėjams šis kūrinys turėjo palikti didelį įspūdį, bet man pritrūko atvangos.
Pasirodė, jog nuolatinis judėjimas pradeda nusibosti, bet, mano nuostabai, trečioje dalyje labai efektyviai visą veiksmą nutraukė fortepijono žemo registro smūgiai, tarsi savotiški varpai, o jiems subtiliai pritarė violončelių sukuriamas bangavimas.
Verta pažymėti nenuginčijamą pianistės Tamaros Stefanovich charizmą, sukauptą dėmesį ir įsitraukimą į muzikos veiksmą. Šio kūrinio fortepijono partija išties reikalauja tiek virtuozinės technikos, tiek didelio susikaupimo, bet pianistė atrodė patenkinta ir laiminga atliekanti šį kūrinį.
Didesnį įspūdį padarė ne nenuginčijamas atlikėjos virtuoziškumas, bet tai, su kokiu lengvumu, džiugesiu ir netgi nežymia šypsena veide ji sugrojo visas figuracijas, akordus ar intensyvią vieno garso repeticiją.
Po pertraukos Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Anu Tali, atliko suomių kompozitorės Kaijos Saariaho kūrinį „Ciel d’hiver“ – tai ne visai naujas kompozitorės kūrinys, bet kompozicijos simfoniniam orkestrui „Orion“ antros dalies aranžuotė.
Neslėpsiu simpatijų antrąją koncerto dalį pradėjusio kūrinio autorei – Kaija Saariaho yra mano mėgstamiausių kompozitorių sąraše. Nuo pat pirmų sąskambių klausytojas tarytum neria į šaltos žiemos nakties dangų, kelią ir ateitį nuspėjančias žvaigždes: subtilios išraiškos priemonės, įvairių garsų ir tembrų debesys padeda skrieti tarp žvaigždynų ir į pasaulį žvelgti iš tolumos.
Galiausiai scenoje pasirodė kviestinė šių metų festivalio „Gaida“ kompozitorė Jennifer Walshe. Ji atliko savo kūrinį balsui ir orkestrui „The Site of the Investigation“.
Šiuo kūriniu autorė siekė iš naujo ištirti pasaulį ir jo tiesas – tą iliustravo ne tik ekspresyvus autorės kalbėjimas, tragikomiškai aptariantis įvairias visuomenės socialines problemas, bet ir naudojamos muzikinio komponavimo priemonės bei netradiciniai perkusiniai instrumentai.
Kūrinio pradžioje sukrėtė galingas orkestro tutti akordas (prisiekiu, net girdėjau Ludwigo van Beethoveno 9 simfonijos ketvirtos dalies pradinį akordą – galbūt tai tik sutapimas, o gal, kaip tik, autorės sumanymas?...). J. Walshe yra ne tik kompozitorė, bet ir balso galimybių tyrėja.
Šiame kūrinyje netrūko įvairaus jos balso eksponavimo – nuo greito kalbėjimo, melodijų dainavimo iki ekspresyvaus rėkimo (trūko tik metalo vokalistams būdingos „growl“ technikos). Įvairūs literatūriniai ir kone teatriniai elementai suteikė egzistencinio absurdo įspūdį: pačios atlikėjos išraiška, šiuolaikinės visuomenės tuštybės iškėlimo, perkusininkų plėšoma lipni juosta (beje, įdomus tembras), visa tai priverčia susimąstyti – kaip toli žmonija dar eis?..
Verta pripažinti, jog autorė prikaustė dėmesį tiek pačia muzikine medžiaga, tiek jos atlikimu. Ir kai jau atrodė, kad visa ši ekspresija tampa monotoniška, staiga styginiai pradėjo griežti šviesią, choralinę temą, kol atlikėja pasakojo apie socialinių tinklų beprasmybę. Tuomet jau tikrai atrodė, jog autorė nebenustebins, bet visa medžiaga perėjo į pop muzikos dainų išraiška persmelktą darinį, kurio metu net patys orkestrantai nesulaikė šypsenos.
Kol visa Kongresų rūmų salė griaudėjo nuo „popsinio“ motyvo ir didžiojo būgno ritmo, vienas iš orkestro perkusininkų (Džiugas Daugirda) pradėjo statyti tuščių plastikinių butelių kalną, kurį galiausiai sugriovė ir visaip mėtė (vėlgi, puikus tembras).
Kalbant apie atlikimą, verta pažymėti puikų Lietuvos valstybinio orkestro pasiruošimą bei, žinoma, dirigentės Anu Tali meistriškumą – visi scenoje pasirodę atlikėjai, nors ir su menka baime akyse, žavėjo susikaupimu bei aukšto lygio atlikimu.
Nežinia kodėl visuomenėje vis dar išlikęs stereotipas, jog moteris būtinai privalo kurti melodingą, romantišką, tiesiog „moterišką“ muziką (tokį pastebėjimą pati esu gavusi po vieno savo kūrinio premjeros), bet šis koncertas buvo vienas iš tokių, kurie visiems seksistiniams muzikos stereotipams tėškė tikrąją tiesą. Drąsa, draivas, energija, šiurpus subtilumas, laukinis tragikomizmas – tokie epitetai taėjo į galvą po koncerte išgirstų ir pamatytų moterų pasirodymų. Didžiausios pagyros kompozitorėms ir atlikėjoms!
* * *
Toliau festivalyje „Gaida“ – lapkričio 3 d. 19 val. Šiuolaikinio meno centre koncertas „Rinktinė lietuvių muzikos kolekcija 2“ su Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelgaupto fortepijoniniu duetu, kitais solistais, Vilniaus, Čiurlionio ir „Chordos“ kvartetais.
